Dar viena hipotekos “reforma“

Pastaruoju metu pradėjau daugiau laiko skirti teisės aktų projektams t.y. tiems įstatymų pakeitimams, kurie registruoti Seime ir laukia savo eilės svarstymuose atitinkamuose komitetuose, o galiausiai ir plenariniame Seimo posėdyje. Turbūt nieko nešokiruosiu pasakydamas, kad teisinio broko galima rasti daugiau negu reikia, tačiau galvos skausmą neretai atperka juokingi aiškinamieji raštai. Planuoju rašyti daugiau tokių įrašų, nes kai įstatymų projektams neskiriama pakankamai dėmesio viešojoje erdvėje, po to pamatai, kad priimtos tokios nesąmonės kaip mūsų “Konstitucinių įstatymų sąrašas“.

Kadangi man asmeniškai labai įdomus hipotekos institutas, tai šį kartą apie jį. Seimo narys P. Gražulis, jau ne pirmą kartą įregistruoja tokį projektą, pateikiu lyginamąjį variantą:

Pakeisti 4.193 straipsnio 1 dalį ir išdėstyti taip:

 „ 4. 193 straipsnis. Hipotekos kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto

1. Jei pardavus įkeistą daiktą varžytinėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę  neturi teisės reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.“

Aiškinamajame rašte nurodoma:

“Projekto rengimą paskatino šiuo metu susiklosčiusi ekonominė situacija, kuomet akivaizdžiai yra kritusi nekilnojamo turto kaina. Ši tendencija įtakoja tai, jog asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), pasinaudojęs hipoteka ir įkeitęs savo nekilnojamąjį turtą, o vėliau negalintis atiduoti skolos, rizikuoja prarasti ir kitą, neužstatytą turtą, nes užstatytojo turto vertė per kelerius metus smarkiai sumažėjo.“

Neapdariai akiai atrodytų gražu, sakykime Robin Hood’iška. Tačiau šio projekto trūkumus turbūt iš karto pastebėtų net pats blogiausias studentas, išklausęs prof. E. Baranausko prievolių įvykdymo užtikrinimo paskaitas. Šį kartą neužkraudamas teksto, necituosiu LAT’o nutarčių ir t.t. Problema tame, kad pataisos autorius nesupranta pagrindinės ir papildomos prievolės santykio. Nuo romėnų laikų egzistuoja taisyklę, kad papildomos prievolės likimą apsprendžia pagrindinė prievolė, o ne atvirkščiai, o tai yra vadinama papildomos prievolės akcesoriškumu (jeigu reikia lyginamojo, istorinio ekskurso šiuo klausimu, mano rekomendacija būtų Reinhard Zimmermann “The Law of Obligations: Roman Foundations of the Civilian Tradition“). Tai reiškia, kad papildomos prievolės įvykdymas nereiškia pagrindinės prievolės pabaigos. Kai kam galėtų atrodyti, kad jeigu papildoma prievolė įvykdoma t.y. tuo įvykdymu įvykdoma ir pagrindinė prievolė, todėl ji baigiasi. Deja, taip nėra. Pvz. net ir tuo atveju jeigu laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, jis subrogacijos tvarka atsistoja į kreditoriaus vietą ir pagrindinė prievolė lieka galioti. Tačiau šiais P. Gražulio pakeitimais siūloma ne kas kita, bet iš esmės užbaigti pagrindinę prievolę apsiribojant išsiieškojimu iš hipoteka įkeistu turtu.

Padariniai. Atrodo, gražulis gina vargšus prasiskolinusius žmones nuo plėšikų bankų. Kodėl šis siūlomas projektas nepasieks aiškinamajame rašte siekiamų tikslų, manyčiau bus net priešingai. Pirma, lex retro non agit jau iki įstatymo priėmimo įkeistam turtui. Antra, jeigu  bet kas pabandytų pasiimti būsto paskolą iš esmės bet kuriame banke, tai bankas iš esmės visada reikalauja hipotekos į kažkokį turtą, kad būtų užtikrintas kredito gražinimas. Ką padarytų tokia pataisa? A. Bankai atsisakys hipotekos. B. Bankai reikalaus tokios hipotekos, kuri gerokai viršys kredito sumą (tam kad būtų saugus skolininko nemokumo atveju). Hipotekos atsisakymas reiškia, kad bus reikalaujami kiti prievolių įvykdymo būdai. Na, kadangi laidavimas ne toks patikimas, tai pvz. galėtų paprašyti, kad asmuo, norintis pasiimti paskolą, atvestu kokius 5 laiduotojus. Arba dar geresnis būdas, paprašytų gauti savarankišką garantiją… Jeigu vis dėlto reikalautų hipotekos, kuri stipriai viršija kredito sumą, gali kilti klausimas, kas sugebės pateikti tokią hipoteką pirkdamas pirmąjį būstą (jauna šeima)? Suku prie to, kad rinkoje susidarytų tokia situacija, kai būstą būtų nusipirkti dar sunkiau.

Hipoteka dėl savo savybių yra labai patraukli kreditoriui, kuri atsiradusi pas romėnus, tačiau gyvuoja iki šių laikų. Romėnai žinojo ir kitus įkeitimo būdus: pignus, fiducia, tačiau jie nesugebėjo išlikti. Būtent hipotekos akcesoriškumas, reikalavimo išsiieškoti į įkeistą turtą pirmumams, tačiau įkeitimo laikotarpiu turto palikimas jo savininkui – tos patrauklios savybės, o dabar bandoma ją sunaikinti…

Reklama

Ar Lietuva vis dar demokratinė-teisinė valstybė?

Nemėgstu proginių įrašų, tačiau manau, kad šios Kovo 11 išvakarėse reikia parašyti. Kad tai nebus džiaugsmingas įrašas galima atspėti iš retorinio klausimo straipsnio pavadinime. Rašysiu apie nacionalistų (arba kaip juos vadina Prezidentė “tautiniu jaunimu“) eisenos Gedimino prospektu draudimą. Abejoju, ar galėčiau save vadinti patriotu, nes būtent šių asmenų, pasirinkusių reprezentuoti Lietuvos patriotus, dėka šis žodis įgavo neigiamą atspalvį. Nepaisant to, Vilniaus savivaldybės draudimas jiems žygiuoti man, kaip demokratijos fanui, yra nesuvokiamas. Laikausi paprastos pozicijos, jeigu kažkoks elgesys nedaro žalos kitiems – jis yra galimas. Panašiu principu įtvirtinta ir susirinkimų laisvė mūsų Konstitucijoje. Problema yra susirinkimų įstatyme t.y. jo normų abstraktume, kurios suteikia labai plačią diskreciją šio įstatymo vykdytojams. Mano supratimu demokratinės valstybės Konstitucija ir įstatymai reguliuojantys žmogaus teisę turi siekti užtikrinti aukščiausią galimą žmogaus teisių standartą, todėl teisė į taikius susirinkimus teturėtų būti pareikštinė. Tai reiškia, kad norint rengti susirinkimą, jį rengiantys asmenys turėtų susisiekti su kompetentingomis valdžios institucijomis ir tiesiog suderinti susirinkimo laiką vietą t.t. Tačiau susirinkimų įstatymas yra vykdomas taip, kad pas mus iš esmės yra leidiminė tvarka t.y. asmenys, siekiantys surengti eitynes, turi tikėtis gauti leidimą, o valdžios institucijos toli gražu ne visada linkusios jį duoti. Tai yra labai ne demokratiška.

Siekiant rasti atsakymą, kaip turėtų būti užtikrinama susirinkimų laisvė, derėtų panagrinėti Konstituciją bei Europos Žmogaus Teismo praktiką. Pirmiausia nuo Konstitucijos. Viename iš savo nutarimų (2001 m. sausio 7 d.), Konstitucinis Teismas yra aiškinęs Konstitucijos 36 str.:

“Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinė santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.

Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų – ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, – teises bei pareigas.

Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė. Drauge susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių.

Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.

Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Vadinasi, nustatant susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką Įstatyme gali būti apibrėžtos šios laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami.

Įstatyme nustatyti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai negali paneigti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikių susirinkimų laisvė negali būti ribojama, išskyrus, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Lygiai taip pat įstatymų leidėjas negali peržengti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribų nustatydamas, kokie susirinkimai yra draudžiami. Įstatyme pateikiamas draudžiamų susirinkimų sąrašas turi būti išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai. Organizuoti susirinkimų, kurie Įstatyme tiesiogiai nėra nurodyti kaip draudžiami, negali būti neleidžiama, jeigu jie atitinka Įstatyme nustatytus susirinkimų vietos (Įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalys) ir laiko (7 straipsnis) reikalavimus.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas arba jo įgaliotas atstovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, yra saistomas Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų susirinkimų laisvės ribojimo pagrindų: priimdamas tokį sprendimą jis privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Trumpai tariant, Konstitucijos prasme susirinkimų laisvė yra labai liberali su minimaliais ribojimais, kurie atitinka EŽTT doktrinoje taikomą formulę, kad ribojimai galimi tik įstatymu, siekiama demokratinėje visuomenėje būtino teisėto tikslo, ribojimas yra proporcingas t.y. nepaneigia teisės esmės. EŽTT laikosi pozicijos, kad susirinkimų laisvės negalima riboti vien dėl to, kad susirinkimai sukelia nepatogumų:

“Although a demonstration in a public place may cause some disruption to ordinary life, including disruption of traffic, it is important for the public authorities to show a certain degree of tolerance towards peaceful gatherings if the freedom of assembly guaranteed by Article 11 of the Convention is not to be deprived of its substance (see Galstyan v. Armenia, no. 26986/03, §§ 116 and 117, 15 November 2007; Bukta and Others v. Hungary, no. 25691/04, § 37, ECHR 2007‑III; Oya Ataman v. Turkey, no. 74552/01, §§ 38-42, ECHR 2006‑XIII; and Akgöl and Göl v. Turkey, nos. 28495/06 and 28516/06, § 43, 17 May 2011).“

Taip pat teismas nurodo, kad teisinis reguliavimas neturėtų sudaryti paslėptų kliūčių taikiems susirinkimams:

“In order to enable the domestic authorities to take the necessary preventive security measures, associations and others organising demonstrations, as actors in the democratic process, should respect the rules governing that process by complying with the regulations in force. Nevertheless, an unlawful situation does not necessarily justify an infringement of freedom of assembly; regulations of this nature should not represent a hidden obstacle to freedom of peaceful assembly as protected by the Convention (see Samüt Karabulut v. Turkey, no. 16999/04, § 35, 27 January 2009, with further references).“

Teismas pastebi, kad įstatyminis leidimo reikalavimas pats savaimę nepažeidžia susirinkimo laisvės, tačiau kartais reikalavimas jį gauti gali būti neproporcingas:

“Notification, and even authorisation, procedures for a public event do not normally encroach upon the essence of the right under Article 11 of the Convention as long as the purpose of the procedure is to allow the authorities to take reasonable and appropriate measures in order to guarantee the smooth conduct of any assembly, meeting or other gathering, be it political, cultural or of another nature (see Sergey Kuznetsov v. Russia, no. 10877/04, § 42, 23 October 2008, and Rai and Evans v. the United Kingdom (dec.), nos. 26258/07 and 26255/07, 17 November 2009).

An authorisation procedure is in keeping with the requirements of Article 11 § 1, if for the purpose of enabling the authorities to ensure the peaceful nature of a meeting. Thus, the requirement to obtain authorisation for a demonstration is not incompatible with Article 11 of the Convention. Since States have the right to require authorisation, they must be able to apply sanctions to those who participate in demonstrations that do not comply with the requirement (see Ziliberberg v. Moldova (dec.), no. 61821/00, 4 May 2004, and Rai and Evans, cited above).

At the same time, in special circumstances when an immediate response might be justified, for example in relation to a political event in the form of a spontaneous demonstration, to disperse the ensuing demonstration solely because of the absence of the requisite prior notice, without any illegal conduct by the participants, may amount to a disproportionate restriction on freedom of peaceful assembly (see Bukta and Others, cited above, §§ 35 and 36).“

Jeigu perfiltruotume per šiuos EŽTT praktikos kriterijus Vilniaus savivaldybės paaiškinimus, kodėl neleidžiama žygiuoti Gedimino prospektu, koks būtų rezultatas?

Gali atrodyti, kad šiuo įrašu ginu nacionalistus. Galiu patikinti, kad taip nėra. Tiesiog ginu demokratiją. Mano supratimu, mūsų vadinamieji patriotai – žemo lygio. Kerziniai batai, kamufliažinės kelnės ir pūstos juodos Gariūninės striukės neturi nieko bendro su tautiniais lietuviškais rūbais. Šūkis “Lietuva – lietuviams“ parodo patriotų intelektualinį skurdą, fantazijos ir išsilavinimo trūkumą, o apie jo intonaciją ir potekstę net nekalbu. Jie net galėtų iš M. Mikutavičiaus pasimokyti, kaip reikia labai mylėti Lietuvą, bet tiek jau to… Primityvus jie ir dėl to, kad meilę tėvynei sugeba rodyti kasmet  keletą kartų tomis pačiomis datomis, tuo pačiu būdu. Paskaitęs internete pamatai, kaip jie kovoja su tariamais priešais. NEPAISANT VISO TO jie turi teisę į taikius susirinkimus, jeigu nedaro žalos kitiems.

Kaip neutralus stebėtojas susidariau įspūdį, kad valdžia visais įmanomais būdais siekia užkirsti jiems kelią prasieiti Gedimino prospektu. Keikiasi jie – nepatenkinti. Ironiška, bet prisiminkime prieš porą metų, kai homoseksualai norėjo vykdyti eitynes, bet Vilniaus savivaldybė ir pirmoji teismo instanciją jiems tai draudė, kokie patriotai buvo patenkinti. Turbūt nesitikėjo, kad vieną kartą tai gali atsisukti prieš juos. Priešingai negu jie, aš tada buvau homoseksualų eitynių šalininkas, kaip dabar esu patriotų.

Paradoksalu, kad Kovo 11 išvakarėse, draudžiama iš esmės tai, dėl ko prieš N metų ir vyko Kovo 11. Nepriklausomybė, laisvė, demokratija, teisinė valstybė. Tačiau trumparegiai politikai nepastebi, kad dabar vos ne tampa tais, prieš kurios kažkada kovojo…

Nutapykime didelį paveikslą. Ką gali reikšti šiandieninis draudimas žygiuoti patriotams? Turime politinę situaciją, kai vienos pagrindinių valdančiosios daugumos partijos lyderiai sėdi teisiamųjų suole. Turime baudžiamosiose bylose nuteistus ministrus. Vienai valdančiosios daugumos partijų vadovauja asmuo sulaužęs priesaiką ir šiurkščiai pažeidęs Konstituciją. Šiandien leidimo patriotams nesuteikė asmuo “teistas už gerus darbus“. Vakar norėta neleisti prasieiti homoseksualams, šiandien patriotams. O hipotetiškai rytoj negali būti atvejų, kai reikėtų išeiti pamitinguoti prieš  valdžią?

Demokratija labai brangi santvarka, bet nederėtų taupyti susirinkimų laisvės sąskaita…

Siūlomos kasacijos proceso pataisos – teisėkūros brokas

Šių metų vasario 28 d. Seimo narė N. Venckienė įregistravo civilinio proceso kodekso pataisas, kuriais siekia patobulinti procesą kasacinėje instancijoje. Atrodo, pataisomis siekiama kelių tikslų:

  1. Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių skundų atrankos kolegiją;
  2. Įpareigoti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus.

Trumpai apibendrinant, bandoma siekti daugiau teisingumo. Kai pirmą kartą perskaičiau pakeitimus – labai nusistebėjau ir nusprendžiau susirasti aiškinamąjį raštą (nuoroda čia), kurio esmines nuostatas pacituosiu:

“Šiuo metu taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002 Nr. 36-1340) nuostatas, kasacinio skundo priėmimo klausimas yra sprendžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau –  LAT) pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudarytos atrankos kolegijos. Dabar galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse išvardyti trys kasacijos pagrindai. Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Pagal dabartinį reglamentavimą kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, šį teismą taip pat saisto pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, analizuoti ne tik pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismo padarytus materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, bet ir faktines bylos aplinkybes, kurių neištyrė arba kurias neteisingai įvertino pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismas.

Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.

Pateiktu projektu, siekiant kasatoriams sudaryti realias galimybes pašalinti kasacinio skundo trūkumus, nustatomi ir kasacinio skundo priėmimo terminai – ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo kasacinio skundo gavimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Šį įrašą struktūriškai rašau skirstydamas į dvi dalis, pagal siūlomus pakeitimus.

Pirmiausia apie atrankos kolegiją. Man asmeniškai nėra didelio skirtumo, ar kasacinį skundą priiminės speciali atrankos kolegija, ar jau kolegija, kuri nagrinėtų tą skundą iš esmės. Tačiau siūlau dar kartą atkreipti dėmesį į aiškinamojo rašto argumentaciją:

“Pasitaiko atvejų, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija analogiškų kasacinių skundų priėmimo klausimą išsprendžia skirtingai: vieni skundai yra priimami nagrinėjimui, kiti – ne. Neretai būna ir tokių atvejų, kai pasikeitus teisėjų atrankos kolegijos sudėčiai tas pats kasacinis skundas, kuris buvo atsisakytas priimti – priimamas.“

Taip, iš praktikos žinau, kad tokių atvejų pasitaiko. Dabartinis atrankos kolegijos teisinis reguliavimas yra sukonstruotas taip, kad esant menkiausiai teisėjo abejonei dėl teisės aiškinimo klausimo – kasacinis skundas priimamas t.y. užtenka vieno iš kolegijos teisėjo balso, kad priimti kasacinį skundą. Siūlomais pakeitimais tai darytų vietoje atrankos kolegijos jau bylą nagrinėsianti kolegija. Ką tai keičia? Nieko, tik iš esmės gali pakenkti vienodam teisės aiškinimui. Esu rašęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai turi specializacijas ir neretai bylos yra skirstomos būtent pagal jas. Taip siekiama, kad tam tikrų kategorijų bylas pvz.: iš sutarčių, daiktinių, viešųjų pirkimų, darbo santykių nagrinėtų ir vienodą praktiką formuotų tie patys teisėjai, kurių specializacijos leidžia gilintis būtent į konkrečias sritis. Panaikinus atrankos kolegiją užkertamas kelias skirstyti bylas, nes bylą nagrinės kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendusi kolegija.

Grįžtant prie N. Venckienės argumentacijos, ji kaip trūkumą vertina tai, kad tą patį skundą gali priimti, kai pasikeičia atrankos kolegija. Taip, kartais tai pasitaiko. Bet argi tai trūkumas, kai asmuo vis gi dar gali pasiekti kasaciją? Siūlomais pakeitimais, jeigu jau ne atrankos kolegija, o jau dabar kartu ir bylą nagrinėjanti kolegija atmestų kasacinį skundą, tai tą patį skundą būtų galima pateikti iš karto, nes nebelieka atrankos kolegijos, kuri keičiasi kas mėnesį, o yra didžiulis šansas, kad tas pats skundas pateks tiesiog kitai trijų teisėjų kolegijai, nes pakeitimai nenumato jokių kasacinio skundo pakartotinio pateikimo ribojimų. Priešingai, pakeitimuose nustatytas kasacinio skundo priėmimo terminas t.y. bylą nagrinėjanti teisėjų kolegiją kasacinio skundo priėmimo klausimą turės išspręsti per tris darbo dienas nuo jo gavimo momento! Tai reiškia, kad idealiu atveju tą patį kasacinį skundą būtų galima padavinėti po du kartus į savaitę. Gera pakeitimų logika ir motyvai? Kadangi kasacinio skundo padavimo terminas trys mėnesiai, tai kiek kartų dabar būtų galima paduoti tą patį kasacinį skundą kas tris darbo dienas?

Kiek gi kartų būtų drįstama atmesti kasacinį skundą vadovaujantis CPK 346 str. nustatytais kasacinio skundo pagrindais? Čia ir kabliukas, kodėl kolegijos neatmetinėtų kasacinių skundų – N. Venckienė siūlo tiesiog išbraukti visą šį straipsnį iš kodekso.. Tai reiškia, kad kasacija niekuo neribota ir teismas neturi pagrindų (išskyrus formalius skundo trūkumus, kuriuos pašalinus galima vėl paduoti kasacinį skundą), kaip atmesti kasacinį skundą. Tai reiškia, kad jis turės priimti absoliučiai visus kasacinius skundus. Tai reiškia, kad tai nebėra kasaciniai skundai, nes su šiuo pakeitimų paketu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tampa antra apeliacine instancija.  Kasacijos kaip instituto esmė, kad tiriami tik teisės, o ne fakto klausimai, o panaikinus šį esminį skirtumą dingsta ir kasacija. Todėl pakeitimai nelogiški net juridinės technikos prasme, nes žodį “kasacija“ reikia visur pakeisti žodžių junginiu “antroji apeliacija“.

Jei šie pakeitimai būtų priimti – susidomėjęs stebėčiau, kaip LAT’as vykdo jam CPK 4 str. pavestą viešąją kasacijos funkciją t.y. vienodą praktikos formavimą. Jeigu dabar per metus LAT’as išnagrinėja apie 600-700 kasacinių skundų, tai tapęs antrąja apeliacija jis turės išnagrinėti visus skundus, iš apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo. Vargšai tie 18 teisėjų… Įdomu, kiek truks bylos nagrinėjimas LAT’e? Spėčiau, kokius 5-10 metų. Ai, bet aiškinamojo rašto lentelėje nurodoma, kad projektas neturės jokios įtakos verslo plėtrai, EŽTK atitinka, papildomų lėšų pakeitimams įgyvendinti nereikės. Tai reiškia, kad teisėjų skaičius liks tas pats, kad nepralaimėsime bylų EŽŽT dėl pernelyg ilgo proceso, nes EŽTT laikosi pozicijos, kad lėtas teisingumas – nėra teisingumas. Arba, kad nėra įtakos verslui: įsivaizduokime apeliacinė instancija priima sprendimą, kur priteisia kokius 10 mln. lt, sprendimas iš karto įsiteisėja, pralaimėjusi šalis paduoda kasacinį antrą apeliacinį skundą, ir LAT’as spręsdamas fakto klausimus po 10 metų nustato, kad pirmoji apeliacinė instancija priėmė neteisingą sprendimą, kas suponuotų pareigą grąžinti 10 mln. lt. Pasirodo, per tuos 10 metų, tas juridinis asmuo jau yra seniai bankrutavęs… Aišku, čia pateikiau hipotetinį hiperbolizuotą pavyzdį, kaip gali vykti teisingumas. Šiaip čia didžiulis simptomas, kad Seimo nariai, teikdami pakeitimus, aiškinamojo rašto lentelę pildo į visas grafas rašydami “nėra“, “nebus“ ir pan. Mano nekuklia nuomone, tokie žmonės negali būti prileisti prie įstatymų leidybos, nes čia yra tas pats, kas duoti šimpanzei pilotuoti lėktuvą… Tačiau čia ne šio komentaro tema.

Gali kilti klausimas, kaip išvis LAT’as, spręsdamas fakto klausimus, užtikrins daugiau teisingumo? Projekto autorė teigia, kad:

“Šiuo metu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendžia tik teisės taikymo klausimus, tačiau nevertina faktinių bylos aplinkybių, kurios dažnai iškraipomos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.“

Visų pirma, tai reiškia, jog autorė mano, kad pirmoji ir apeliacinė instancija yra nekompetentingos. Tačiau argi LAT’as netaiso šių klaidų? CPK 359 ir 360 str. leidžia LAT’ui gražinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Kada LAT’as naudojasi šia teise? Jis ja naudojasi būtent tais atvejais, kai fakto klausimai neleidžia teisingai išnagrinėti bylos t.y. žemesnės instancijos teismai blogai taikė įrodinėjimo taisykles. Užtenka atsiversti LAT’o nutartis, kuriomis procesas grąžintas į žemesnes instancijas, kad pamatytume, kokie tai atvejai. Na, pvz:

“Ieškovas savo reikalavimą uždrausti prieigą prie kasatoriaus valdomame tinklalapyje saugomos informacijos grindė tuo, kad ji neatitinka tikrovės, žemina jo dalykinę reputaciją (t. y. yra šmeižianti). Tai reiškia, kad byloje turėjo būti nustatyta, kad prašomi pašalinti teiginiai yra, pirma, faktinio pobūdžio, o ne vertinamieji, antra, jie gebėjo sukelti žymios žalos ieškovo reputacijai, tačiau bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikę materialiosios teisės normas, reglamentuojančias informacijos neskelbtinumą, šių aplinkybių netyrė, informacijos neteisėtumo nenustatinėjo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis uždrausti visas galimas prieigas per Lietuvos Respublikoje veikiantį viešo naudojimo kompiuterių tinklą prie kasatoriaus administruojamoje svetainėje http://www.skundai.lt saugomos draudžiamos skleisti, platinti ir skelbti informacijos, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).“

Arba:

“Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą  nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 27 straipsnio 9 dalies ir CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kada ieškovas iš tikrųjų sužinojo ar turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą, yra fakto klausimas, kuris nagrinėjant bylą kasacine tvarka negali būti nustatinėjamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.“

Tai kame problema, ypač nepamirštant, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Kam LAT’ą versti antra apeliacija, panaikinant visus kasacijos ribojimus, jeigu yra instrumentai projekto autorės nurodytiems baubams išvaikyti? Ar labai dažnai pasitaiko, kad LAT’as grąžina bylas žemesnės instancijos teismams? 2012 m. statistikos neturiu, bet teismas pateikia 2011 m. statistiką. Tais metais priimta apie 650 skundų, grąžinta žemesnėms instancijos teismams nagrinėti iš naujo 96 bylos. Ką sako šie skaičiai? Gražintųbylų kiekis nėra nei didelis, nei mažas, tačiau tai parodo, kad LAT’as pastebi esamas fakto klaidas, kurios iš esmės susijusios su tinkamu įrodinėjimo normų taikymų ir priverčia žemesnės instancijos teismus jas taisyti. Kam tada LAT’ui trečią kartą spręsti fakto klausimus? Kiek reikia instancijų, kad priimti teisingą sprendimą? Berods Sovietų Sąjungoje esant reikalui buvo galima pereiti 7 instancijas… Šiais pakeitimais daugiau teisingumo tikrai nebus. Pats esu priešininkas net to, kad Lietuvos Aukščiausiasis vykdytų vadinamąją privačiąją kasacijos funkciją.

Siūlomuose pakeitimuose CPK 347 str. 3 d. 3 punktas pakeičiamas taip:

“3) nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina šio Kodekso 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo, nutarties ar jų dalių neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės;“

Ar ši norma reikštų, kad LAT’ui galima pateikti naujus įrodymus? Atrodo, taip. Tai būtų įrodymai, patvirtinantys apeliacinės instancijos sprendimo neteisėtumą. Nors apeliacijoje jau ribotas įrodymų pateikimas, tai kasacijoje jų galima pateikti dar šiek tiek.. Po to, LAT’as tirs ir vertins ne tik naujus, bet ir pirmosios ir apeliacinės instancijos įrodymus… Kiek mes dar galime skatinti bylinėjimąsi? Šie pakeitimai su neribota antrąja apeliacija veda prie dar mažesnės pirmosios ir apeliacinės instancijos reikšmes. Maža to, kad kažkada Konstitucinis Teismas suteikė teisę į neribotą apeliaciją ir taip pirmąją instanciją padarė apšilimu prieš kovą, tai dabar siekiama kasaciją su neribojamu kasacinių skundų padaryti antrąja apeliacija…

Pakeitimus autorė grindžia tokia logine grandine: “Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis reglamentuoja, jog Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Taigi kiekvieno besibylinėjančio asmens lūkesčiai gali būti pateisinti, jeigu jo byla bus išnagrinėta visose trijose teismų instancijose, t.y. ir kasacinėje instancijoje – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.“

Kadangi Konstitucijoje nurodytas X kiekis teismų, tai kiekvienas asmuo turi pereiti juos visus. Toliau autorė nurodo, kad:

“Konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, suponuoja kiekvieno asmens teisę į kasaciją. Teismo procesas turi būti sąžiningas, patogus ne tik teismui, bet ir dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jo principus, galimai padidintų pasitikėjimą teismais.“

Kas man galite atsakyti, kaip ribota kasacija t.y. kasacija, kur yra savo prasme KASACIJA riboja asmenų lygybę prieš įstatymą? Jeigu absoliučiai visiems kasacijos priėmimo pagrindai yra vienodi ir niekas nėra niekaip diskriminuojamas???? Teiginys, kad kasacijos prieinamumas kiekvienai pralaimėjusiai šaliai atspindėtų civilinio proceso esmę ir jos principus ir galimai padidintų pasitikėjimą teismais – profanacijos viršūnė. Kiek žinau autorė 12 m. dirbo teisėja. Pasakysiu paprastai – teismo procese, jeigu nesudaroma taikos sutartis, visada yra pralaimėjusi pusė, o tai suponuoja, kad kažkuri šalis VISADA bus nepatenkinta teismo sprendimu. Dar karta klausiu, kiek reikia instancijų, kad visi būtų patenkinti, jeigu po kiekvienos instancijos visada kažkas bus nepatenkintas. Pasinaudokime garsaus krepšininko, o dabar trenerio R. Kurtinaičio citata ir padarykime analogija: teismo procesas – ne seksas, abi šalys patenkintos nebus…

Kadangi jau parašiau 2000 žodžių tekstą  (p.s. tie, kurie sugebėjote iki čia perskaityti – mylite civilinį procesą, arba mano nerišlius tekstus), kurį abejoju ar kas įveiks iki galo, į detales, tokios kaip sisteminis pataisų brokas nesileisiu, tik parodysiu vieną pavyzdį. Minėjau, kad iš kodekso braukiama lauk 346 str., tačiau paliekama 359 str. 3 d. 3. “kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs šio Kodekso 346 straipsnyje numatytus pagrindus.“ Taigi 346 nebėra, todėl minėta norma lieka kabėti ore…

Nenoriu komentaro pabaigti bloga nata, todėl apibendrindamas manau, kad šie pakeitimai yra gera medžiaga civilinio proceso seminarus vedantiems dėstytojams, kaip praktinė užduotis “įvertinkite šiuos CPK pakeitimus“, kai per seminarus nagrinėjama kasacijos tema. Parodytų, kaip studentai supranta kasacijos prasmę… Geriau šie pakeitimai būtų registruoti vasario 29…

%d bloggers like this: