Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma dėl force majeure nesukuria materialinių teisinių padarinių“

Beveik prieš du metus rašiau komentarą “Force majeure taikymo būdai“, kuriame kėliau abejones dėl Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduodamos pažymos dėl force majeure teisėtumo t.y. kėliau abejones, ar ne teismas gali spręsti dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės inter alia vykdyti teisingumą? Nors jaučiuosi idiotiškai, pacituosiu paties savo minėto komentaro ištrauką:

“1995 m. Seimas išleido Lietuvos Respublikos prekybos pramonės ir amatų įstatymą. Šio įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojama rūmų veikla. 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda įvairių formų prekių kilmės dokumentus ir force majeure aplinkybes liudijančias pažymas”. Taigi taip force majeure nustatinėjimo kompetencija tarsi perduoda šiai institucijai. Vyriausybės nustatyta tvarka šiuo atveju yra Vyriausybės nutarimas (1996 m. liepos 15 d. Nr. 840) dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo. <…> Man toks teisinis reguliavimas, kai tam tikra neteisminė institucija savotiškai vykdo teisingumą t.y. atleidinėja nuo civilinės atsakomybės kelia rimtų abejonių.“

Plačiau tame sename komentare. Padariau šį istorinį ekskursą todėl, kad 2013 m. vasario 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį nr. 3K-3-69/2013, kurioje nurodė:

“Teisėjų kolegijos vertinimu, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduota nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma, kaip tokia, nesukuria materialinių teisinių padarinių. Materialinius teisinius padarinius, t. y. atleidimą nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, civilinės atsakomybės netaikymą (CK 6.212, 6.253 straipsniai) lemia nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas, bet ne jas liudijančios pažymos išdavimas. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes vertintina tik kaip įrodymas civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje siekia ginčo teisena nuginčyti įrodymą, kurio pagrįstumui patikrinti taikytinos civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą, jų tyrimą bei vertinimą (CPK 176–185 straipsniai). Ieškovas turi galimybę paneigti ginčijamą pažymą civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo kitais įrodymais, pagrįsdamas force majeure aplinkybių nebuvimą. Tokiu būdu jam yra užtikrinama teisė į teisminę gynybą: šios pažymos kaip įrodinėjimo priemonės įvertinimas teismo tvarka dėl jos išdavimo ir joje išdėstytų faktinių duomenų (įrodymų apie force majeure aplinkybes) pagrįstumo patikrinimo.“

Išvada paprasta: nori būti atleistas nuo civilinės atsakomybės – įrodyk teisme force majeure sąlygų buvimą. Turbūt nereikia sakyti, kaip vertinu tokį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą :)

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: