Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: “Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažyma dėl force majeure nesukuria materialinių teisinių padarinių“

Beveik prieš du metus rašiau komentarą “Force majeure taikymo būdai“, kuriame kėliau abejones dėl Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduodamos pažymos dėl force majeure teisėtumo t.y. kėliau abejones, ar ne teismas gali spręsti dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės inter alia vykdyti teisingumą? Nors jaučiuosi idiotiškai, pacituosiu paties savo minėto komentaro ištrauką:

“1995 m. Seimas išleido Lietuvos Respublikos prekybos pramonės ir amatų įstatymą. Šio įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojama rūmų veikla. 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda įvairių formų prekių kilmės dokumentus ir force majeure aplinkybes liudijančias pažymas”. Taigi taip force majeure nustatinėjimo kompetencija tarsi perduoda šiai institucijai. Vyriausybės nustatyta tvarka šiuo atveju yra Vyriausybės nutarimas (1996 m. liepos 15 d. Nr. 840) dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo. <…> Man toks teisinis reguliavimas, kai tam tikra neteisminė institucija savotiškai vykdo teisingumą t.y. atleidinėja nuo civilinės atsakomybės kelia rimtų abejonių.“

Plačiau tame sename komentare. Padariau šį istorinį ekskursą todėl, kad 2013 m. vasario 27 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį nr. 3K-3-69/2013, kurioje nurodė:

“Teisėjų kolegijos vertinimu, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduota nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma, kaip tokia, nesukuria materialinių teisinių padarinių. Materialinius teisinius padarinius, t. y. atleidimą nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, civilinės atsakomybės netaikymą (CK 6.212, 6.253 straipsniai) lemia nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas, bet ne jas liudijančios pažymos išdavimas. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes vertintina tik kaip įrodymas civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje siekia ginčo teisena nuginčyti įrodymą, kurio pagrįstumui patikrinti taikytinos civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą, jų tyrimą bei vertinimą (CPK 176–185 straipsniai). Ieškovas turi galimybę paneigti ginčijamą pažymą civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo kitais įrodymais, pagrįsdamas force majeure aplinkybių nebuvimą. Tokiu būdu jam yra užtikrinama teisė į teisminę gynybą: šios pažymos kaip įrodinėjimo priemonės įvertinimas teismo tvarka dėl jos išdavimo ir joje išdėstytų faktinių duomenų (įrodymų apie force majeure aplinkybes) pagrįstumo patikrinimo.“

Išvada paprasta: nori būti atleistas nuo civilinės atsakomybės – įrodyk teisme force majeure sąlygų buvimą. Turbūt nereikia sakyti, kaip vertinu tokį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą :)

Reklama

Konferencijos “Privatinės teisės tyrimai“ pranešimų vaizdo įrašai

Vasario pradžioje Vilniaus universiteto Teisės fakultetas surengė Privatinės teisės tyrimų konferenciją. Esu stebėjęs ne vieną konferenciją ir šią vertinu kaip itin stiprią ir įdomią. Ši konferencija pasižymi ne tik tuo, kad joje dalyvavo visas Lietuvos privatinės teisės žvaigždynas, bet ir tuo, kad ji tiesiogiai transliuota internetu. Pats ją stebėjau per kompiuterį ir neturiu jokių nusiskundimų – vaizdo ir garso kokybė buvo puiki. Tikiuosi, kad ateityje tokio tipo konferencijos bus transliuojamos internetu, nes bent jau man asmeniškai, toks konferencijos stebėjimas yra žymiai patogesnis, nes nereikia sėdėti dažniausiai perpildytoje salėje, kurioje trūksta deguonies, nepatogiose kėdėse, kur neturi pasidėti alkūnių, aplink tave niekas neplepa ir neblaško dėmesio ir t.t. Jeigu visos teisinės konferencijos būtų transliuojamos internetu, ko gero į nė vieną neičiau sėdėti gyvai.

Užteks pagyrų organizatoriams ir dalyviams, pereinu prie esmės. VU TF šios konferencijos įrašus sukėlė į youtube’ą, tačiau, kažkodėl jų nereklamuoja ir jie yra sulaukę labai mažai click’ų. Mano manymu, juos turi pamatyti žymiai daugiau akių, todėl sudedu pranešimų nuorodas čia:

1 sesija. Privatinės teisės doktrina. V.MIKELĖNAS

1 sesija. Žalos sampratos koncepciniai klausimai. V.MIZARAS

1 sesija. Žalos sampratos koncepciniai klausimai. A.NORKŪNAS

2 sesija. Netesybos, minimalūs ir iš anksto sutarti nuostoliai. E.BARANAUSKAS

2 sesija. Netesybos, minimalūs ir iš anksto sutarti nuostoliai. D.BUBLIENĖ

2 sesija. Sutarties negaliojimo ir aiškinimo koncepciniai klausimai. S.DRAZDAUSKAS

2 sesija. Sutarties negaliojimo ir aiškinimo koncepciniai klausimai. J.KIRŠIENĖ

3 sesija. EMCA projektas ir jo įtaka Lietuvos bendrovių teisei. G.BARTKUS

3 sesija. EMCA projektas ir jo įtaka Lietuvos bendrovių teisei. R.ČIOČYS

3 sesija. Actio Pauliana. S.RUDĖNAITĖ

3 sesija. Daiktinių ir prievolinių teisių atribojimas, reglamentavimas. J.STRIPEIKIENĖ

3 sesija. Daiktinių ir prievolinių teisių atribojimas, reglamentavimas. A.SMALIUKAS

3 sesija. Apibendrinimas, klausimai ir diskusijos

4 sesija. Sutuoktinių prievolių bendrumas. S.AVIŽA

4 sesija. Sutuoktinių prievolių bendrumas. G.SAGATYS

4 sesija. Viešojo pirkimo sutarties keitimas ir pasiūlymų tikslinimas. D.SOLOVEIČIKAS

4 sesija. Viešojo pirkimo sutarties keitimas ir pasiūlymų tikslinimas. K.ŠIMANSKIS

4 sesija. Apibendrinimas, klausimai ir diskusijos

Iš teisingumo vykdymo funkcijos išplaukia, kad teismas turi teisę susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija

Viešojoje erdvėje perskaičiau naujieną, jog Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį teismą išaiškinimo, kuriame klausiama, ar teisėjui reikia leidimo norint susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia medžiaga. Iš pradžių buvau šiek tiek šokiruotas, nes pamaniau, kad LVAT’as neseka LRKT jurisprudencijos. Pasirodo, klydau, teismas ją seka, bet, atrodo, jos nesupranta arba apsimeta nesuprantąs. LVAT puslapyje pateikiama tokia informacija:

“Atsižvelgdama į bylos aplinkybių visumą, LVAT teisėjų kolegija nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti  2007 m. gegužės 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas buvo nurodęs, jog iš Konstitucijos teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, jog teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Anot Konstitucinio Teismo, teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi grindžiama Konstitucijos 109 ir 117 straipsniais, o jo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį, nulemia ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą.

LVAT teisėjų kolegija prašo išaiškinti, ar minėtosios Konstitucinio Teismo nutarimo formuluotės turi būti suprantamos taip, kad bylą nagrinėjantis teisėjas, jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, pagal savo užimamas teisėjo pareigas, vadovaudamasis Konstitucija, turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais ir juose esančia įslaptinta informacija net ir tuo atveju, jeigu jis neturi pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą išduodamo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

LVAT administracinės bylos nagrinėjimą nutarta sustabdyti iki bus gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas.“

Ar aš vienintelis jaučiuosi kaip visiškas idiotas skaitydamas šias dvi pastraipas? Atrodo, pirmoje pastraipoje pateikiamas atsakymas į klausimą, kurį vis dėlto užduoda sekančioje pastraipoje LVAT’as… Nors man atsakymas yra aiškus, galima panagrinėti KT jurisprudenciją, kurioje sprendžiami klausimai dėl valstybės paslapties. Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į 1996 m. gruodžio 19 nutarimą, kuriame LRKT pateikia tokį vertinimą:

Valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatyme tiesiogiai nenurodyta, kad teisėjas pagal pareigas turi teisę susipažinti su žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį. Tai galima vertinti kaip šio įstatymo trūkumą. Konstitucinis Teismas mano, kad teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu, nustatančiu, kad teisingumą vykdo tik teismai, ir 117 straipsniu, numatančiu klausimų, susijusių su valstybės paslaptimi, sprendimą teismo procese. Pažymėtina, kad ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą nulemia teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį.“

Visiškai logiškas ir protingas LRKT išaiškinimas. Būtų nesuvokiama, jeigu demokratinėje-teisinėje valstybėje teismas, kuris turi vykdyti teisingumą, negalėtų susipažinti su įslaptinta informacija, kai teisingumo vykdymas to reikalauja siekiant priimti teisingą sprendimą. Po dešimties metų LRKT priima dar vieną nutarimą, kurį prašo išaiškinti LVAT’as, nors iš nutarimo tekstas visiškai aiškus ir jokių išaiškinimų čia nereikia. Jame aiškiai pasakyta, kad sprendimą dėl valstybės paslaptį sudarančios informacijos vertinimo kaip įrodymo byloje, kai to reikalauja teisingumas, yra teismo diskrecija. Tai yra pats teismas turi pasverti ir nuspręsti, ar valstybės paslaptį reikia vertinti kaip įrodymą ir teisėjams jokio leidimo susipažinti su šia medžiaga nereikia:

Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus, todėl negali būti tokios teisinės situacijos, kad teismas, nagrinėdamas bylą, negalėtų susipažinti su byloje esančia valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio 19 d. nutarime konstatavo, kad „teisėjo, nagrinėjančio bylą, teisė susipažinti su valstybės paslaptimi pagrindžiama Konstitucijos 109 straipsniu <…> ir 117 straipsniu <…>“, taip pat kad „teisėjo teisę susipažinti su bylos nagrinėjimui reikalingomis žiniomis, sudarančiomis valstybės paslaptį“, nulemia „ne teisėjo pareigų įrašymas į tam tikrų pareigų sąrašą, bet teismo kaip valstybės institucijos funkcija vykdyti teisingumą“.

Teismo nagrinėjamos bylos šalių galimybės susipažinti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį (taip pat kita įslaptinta informacija), jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, turi būti apibrėžtos įstatymais; turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų galima sudaryti sąlygas teismui nagrinėjant bylą apsaugoti valstybės paslaptis (taip pat kitą įslaptintą informaciją) nuo atskleidimo, kuris galėtų pakenkti Konstitucijos saugomam viešajam interesui.

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata.

Atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, būtinybė apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją yra viešasis interesas, ir, kita vertus, turi būti užtikrinta asmens teisė į teisminę gynybą, įstatymu turi būti nustatyta, kokiais pagrindais, tvarka bei sąlygomis su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, jeigu teismas nusprendžia, kad ta informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, gali būti susipažįstama teismui nagrinėjant bylą, taip pat nustatytas toks atitinkamų procesinių veiksmų teisinis reguliavimas, kad būtų galima užtikrinti konstitucinio proporcingumo principo laikymąsi, išlaikyti pusiausvyrą tarp minėtų dviejų konstitucinių vertybių – valstybės paslapties (ar kitos įslaptintos informacijos) apsaugos, kaip viešojo intereso, ir asmens teisių ir laisvių, kurias jis gina teisme. Turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas teisingumą galėtų įvykdyti nepaneigdamas nė vienos iš šių vertybių.

Vadinasi, įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad, viena vertus, bylos šalis galėtų prašyti tam tikrą informaciją, sudarančią valstybės paslaptį (ar kitą įslaptintą informaciją), pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje (jeigu ji, tos šalies manymu, turi įrodomąją vertę), kita vertus, teismas kiekvienąkart turi spręsti, ar toks prašymas yra pagrįstas ir ar jis pagal įstatymą yra tenkintinas (visas ar iš dalies), ar jį patenkinus (visą ar iš dalies) nebus pakenkta viešajam interesui (užtikrinti valstybės paslapties (kitos įslaptintos informacijos) apsaugą), Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms, inter alia kitų asmenų teisėms ir laisvėms, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams. Minėta bylos  šalies teisė prašyti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją pripažinti įrodymu atitinkamoje byloje savaime nesuponuoja, kad teismas turi tokį prašymą tenkinti (visą ar iš dalies), taigi ir kad šalis turi būti supažindinta su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija; tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje, priklauso nuo daugelio veiksnių, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai); jis yra labai įvairus, todėl iš esmės neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam interesui (inter alia apsaugoti paslaptis, kurias privalu apsaugoti pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus) gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams. Taigi negalima a priori apibrėžti (išvardyti) ir visų atvejų, kada informacija, sudaranti valstybės paslaptį (ar kita įslaptinta informacija), teismo sprendimu negali būti įrodymas, taigi ir bylos šalys su tokia informacija negali būti supažindinamos. Tačiau akivaizdu, kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir bylos šalys su ja negali būti supažindinamos.

Pabrėžtina, kad bylą nagrinėjančiam teismui visada kyla ypatinga atsakomybė, kai jis sprendžia, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje.

Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad tai, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti įrodymas atitinkamoje byloje (o jeigu taip, tai kokia apimtimi), priklauso nuo daugelio veiksnių, taip pat kad jeigu sprendimui teismo nagrinėjamoje byloje priimti ir tokiam teisingumui, kokį įtvirtina Konstitucija, įvykdyti teismui pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija, ši neatskleistina informacija, saugant viešąjį interesą, neturi būti įrodymas toje byloje ir šalys su ja negali būti supažindintos.“

Iš pateiktų citatų akivaizdu, jog jeigu yra būtinybė, tai teismas gali susipažinti įslaptinta informacija. Susidarytų paradoksali situacija, jeigu LVAT’as prašytų leidimo iš Valstybės saugumo departamento, vykdydamas teisingumą, susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, byloje, kurioje atsakovas yra pats VSD… Norisi galvą trenkti į sieną… Pastebėtina, kad VSD nesuteikdama tokios informacijos teismui, tokiais veiksmais iš esmės bando pakirsti pasitikėjimą teismu, kaip teisingumą vykdančia institucija, čia tinka dar viena LRKT citata:

“Valstybės institucijoms sprendžiant, ar asmuo turi teisę dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, būtina paisyti imperatyvo, jog tam, kad asmuo turėtų tokią teisę, valstybė turi besąlygiškai pasitikėti juo, taigi ir kad asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, minėta teisė turi būti atimama.“

Atsižvelgdamas į čia išnagrinėtą Konstitucinio Teismo praktiką, niekaip negaliu suvokti, kodėl LVAT’as kreipėsi į LRKT. Kyla abejonės, ar teismas nori vykdyti savo pagrindinę konstitucinę funkciją. Kreipimusi į LRKT kartu sustabdytas ir bylos nagrinėjimas. Išaiškinimo gali tekti laukti 2-3 metus. Tikiuosi, kad LRKT pasielgs protingai ir atsisakys aiškinti ir taip aiškų nutarimą, o tada LVAT’as bus priverstas vykdyti teisingumą.

Bendrosios laidavimo pabaigos taisyklės išimtis bankroto bylose

Civiliniame kodekse laidavimo pabaigos bendrosios taisyklės nustatytos 6.87 straipsnyje. Ko gero, svarbiausia iš šių taisyklių yra pirmoji, kuri nustato, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Ši taisyklė užtikrina laidavimo, kaip šalutinės t.y. priklausomos nuo pagrindinės prievolės prasmę, kad šalutinę prievolę ištinka pagrindinės prievolės likimas. Teoriškai viskas kaip ir būtų gražu, jeigu ne šios nuostatos sąlygotos praktinės problemos. Įsivaizduokime tokią dažnai pasitaikančią situacija:

Juridinis asmuo A nori iš kredito įstaigos (gali būti  nebūtinai kredito įstaiga, o bet koks subjektas – čia tik toks pavyzdys) B pasiskolinti pinigų sumą X verslo reikalams. Kredito įstaiga įprastai tokioje situacijoje pareikalaus prievolės įvykdymo užtikrinimo (ar net kelių užtikrinimų). Vienas iš užtikrinimo būdų yra laidavimas. Minėta kredito įstaiga B pareikalauja laidavimo, o juridinis asmuo A pasirūpina, jog už jo prievoles kredito įstaigai B laiduos verslininkas C. Laidavimas kaip ir turėtų šioje situacijoje užtikrinti, kad kredito įstaiga B yra saugi, nes įgyja solidarų skolininką C, iš kurio, A neįvykdžius prievolės, B galės reikalauti visiško įvykdymo. PROBLEMA: Juridiniam asmeniu A pradeda nesisekti verslas (ekonominės krizės ir t.t.), jo įsipareigojimai pradeda viršyti turimo likvidaus turto vertes, asmuo A nebesugeba gražinti kredito ir mokėti palūkanų. Įprastai asmuo A turi dar krūvą verslo partnerių, kurie tokioje situacijoje yra kreditoriais. Jiems taip pat vėluojama su prievolių vykdymų ir kuris nors iš jų iškelia asmeniui A bankroto bylą. Bankroto procesas, kurio pasekoje A bankrutuoja. Kredito įstaiga B pradeda dairytis, bando nukreipti prievolės įvykdymą į solidarųjį skolininką, laiduotoją C. Jam pareiškiamas reikalavimas visa bankrutavusio asmens A prievolių apimtimi. Laiduotojas C ginasi nurodydamas, kad palaukite, palaukite, CK 6.87 str. 1 d. reglamentuoja laidavimo pabaigą, o kadangi laidavimas akcesorinė prievolė, tai pasibaigus pagrindinio skolininko A prievolei pagal specialųjį įmonių bankroto įstatymo reguliavimą, pasibaigia ir laiduotojo prievolė.

Klausimas, ką šioje situacijoje daryti? Pažodžiui aiškinant kodeksą susidursime su situacija, kai laidavimas tampa neefektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daugiau kaip prieš metus plenariniame nutarime yra pateikęs atsakymą, nors skaitant nutarimo tekstą, tą atsakymą sunku išskaityti. Po to, tą atsakymą patikslino dar vienoje nutartyje, tačiau žemesnių instancijų teismai vis tiek nesugebėjo vadovautis LAT’o sukurtomis teisės aiškinimo taisyklėmis.  Galiausiai, teismas dar kartą pateikė atsakymą 2013 m. vasario 15 d. nutartyje 3K-3-33/2013, bet apie viską pamėginsiu išdėstyti nuosekliai.

2011 m. gruodžio 29 d. Plenariniame nutarime nr. 3K-P-537/2011 pateikė tokį išaiškinimą:

“Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).“

Pamenu, tik perskaitęs nutarimą pagalvojau, ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“, gi cituojama 6. 87 str. 1 d. nenumato jokių išimčių, o žodis paprastai turėtų reikšti, kad egzistuoja šios taisyklės išimtis. Bet šio žodžio pavartojimą įvertinau kaip LAT’o teisės aiškinimo klaidą… Pasirodo klydau. Tiesa, turiu prisipažinti, kad tolimesnė praktika, teisminiai ginčai pasiekiantys kasaciją ir kitų teisininkų pozicijos patvirtina, kad susipainiojau ne tik aš.  Tas pats klausimas kilo ir LAT’o teisėjui Č. Jokūbauskui, kuris šioje byloje pareiškė atskirąją nuomonę, atkreipiu dėmesį į kai kuriuos jo motyvus:

“Be to, išaiškinimas pateiktas kontraversiškai, t.y. paaiškinus, jog dėl skolininko bankroto skolininką likvidavus ir išregistravus iš registro, pagrindinė skolininko prievolė laikoma pasibaigusia bei tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas. Toks išaiškinimas gali būti suprantamas, jog galimi atvejai kuomet skolininko likvidavimas ir išregistravimas gali ir nesukelti laidavimo pabaigos, tačiau ši situacija Nutarime neatskleista.“

Ir iš tiesų, nutarimo tekste nėra paaiškinta, ką reiškia paprastai.  Po šio nutarimo priėmimo, viena iš bylos šalių vėl kreipėsi į LAT’ą prašydama išaiškinti būtent ką reiškia pavartotas žodis “paprastai“.  LAT’as atsisakė pateikti išaiškinimą nurodydamas, kad:

“Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose konstatuota, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Plenarinė sesija konstatuoja, kad pagal ieškovo prašymą nesukeliamos abejonės kasacinio teismo nutarimo aiškumu, bet dėstomi argumentai, kuriais diskutuojama (polemizuojama) dėl plenarinės sesijos nutarime išdėstytų argumentų ir jų expressis verbis, ar siekiama gauti kitų, nei byloje nagrinėta, situacijų vertinimo.“

Gana arogantiškas atsakymas… Bet į keliamus klausimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakė 2012 m. birželio 8 d. nutartyje 3K-3-285/2012, kuri plėtojo plenarinės sesijos praktiką. Teismas suformavo taisyklę, kuri nurodo, kad:

“Jeigu ieškinio laiduotojams pareiškimo metu pagrindinis skolininkas nebuvo likviduotas ir išregistruotas iš juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi, reiškia, jog kreditorius, pareikšdamas ieškinį laiduotojams, pareikalauja, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko prievolę įvykdytų solidarieji skolininkai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas atskiroje byloje iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo eigoje vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi.“

Taigi čia turime atsakymą, ką reiškia žodis “paprastai“ ir kad jis plenariniame nutarime buvo pavartotas ne šiaip sau. Šia suformuotą taisyklę patvirtina ir naujausia 2013 m. vasario 15 d nutartis  2013 m. vasario 15 d. 3K-3-33/2013, kurioje nurodoma, kad:

Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas preliminarų ir galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimus ir atmesdamas ieškinį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-537/2011, išaiškinimu, kad, bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Tačiau jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5, 6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) ir tuo pačiu metu paprastai baigiasi laidavimas (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, likvidavus ir išregistravus pagrindinį skolininką UAB „Transmarine“ iš Juridinių asmenų registro, pastarosios prievolės baigėsi, atitinkamai baigėsi ir atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį (CK 6.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad su šia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra pagrindo sutikti, nes ji padaryta netinkamai pritaikius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo, priimto civilinėje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, išaiškinimus ir neišsamiai įvertinus bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui 2011 m. gegužės 26 d. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 5 d. sprendimu pripažinta, kad  UAB „Transmarine“ savo veiklą baigė ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. bendrovė buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio pareiškimo laiduotojui–atsakovui metu pagrindinio skolininko veikla nebuvo pasibaigusi ir jis nebuvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, t. y. jo prievolė ieškovui nebuvo pasibaigusi. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tokiu atveju, kai, bankrutuojant skolininkui, reikalavimas laiduotojui pareiškiamas iki pagrindinio skolininko likvidavimo, nors tokios bylos nagrinėjimo metu vėliau skolininkas ir likviduojamas, laidavimas nepasibaigia, nes kreditorius kreipėsi į teismą, siekdamas savo teisių ir teisėtų interesų gynybos, kai pagrindinio skolininko prievolė dar nebuvo pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012). Minėta, kad skolininko ir laiduotojo prievolė kreditoriui yra solidarioji, todėl ieškovas, esant UAB „Transmarine“ iškeltai bankroto bylai, turi teisę reikalauti, kad prievolę grąžinti skolą įvykdytų kitas solidarusis skolininkas pagal šalutinę prievolę, kylančią iš laidavimo sutarties (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Taigi ieškovas–kreditorius, pareikšdamas ieškinį atsakovui–laiduotojui, pagrįstai pareikalavo, kad nepasibaigusią pagrindinio skolininko–UAB „Transmarine“ prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas – laiduotojas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, šios bylos nagrinėjimo metu teismo sprendimu pripažinus UAB „Transmarine“ baigusia savo veiklą ir ją išregistravus iš Juridinių asmenų registro, ieškovas prarado teisę CK 6.6 straipsnio 4 dalies, 6.81 straipsnio 1 dalies pagrindu gauti prievolės įvykdymą iš atsakovo kaip solidaraus skolininko–laiduotojo, kuriam reikalavimas įvykdyti prievolę pagal laidavimo sutartį pareikštas iki skolininko UAB „Transmarine“ likvidavimo ir išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, t. y. kad atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį baigėsi ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą pagal laidavimo sutartį turėtų būti atmestas CK 6.87 straipsnio 1 dalies pagrindu.“

Beje, vienas iš šios nutarties autorių yra atskirąją nuomonę dėl “paprastai“ parašęs Č. Jokūbauskas ir jeigu jis nebesipriešina šiai pozicijai, galima prognozuoti, kad ši teisės aiškinimo taisyklė kurį laiką turėtų būti nepakitusi.

Pateiksiu ir savo vertinimą šios LAT’o suformuotos taisyklės. Negaliu  ją pavadinti absoliučiai teigiama. Ji, nors ir padaro laidavimo institutą efektyviu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu ir verčia kreditorių skubėti, tai yra kreiptis į laiduotoja ir bandyti išsieiškoti, kol pagrindinis skolininkas dar nelikviduotas. Kartu ir laiduotojas turi skubėti vykdyti prievolę, jeigu dar nori būti įtrauktas į kreditorių sąrašą ir dalintis pagrindinio skolininko turto likučius, kurių dažniausiai nėra. Šios taisyklės minusu įvertinčiau tai, kad laiduotojas, įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką, nebeturės pilnai į ką subroguotis, nes turto likučiu nepakaks. Nors LAT’as plenariniame nutarime nurodo:

“Siekdamas pasinaudoti subrogacijos pagrindu perimtomis kreditoriaus teisėmis skolininko bankroto byloje, laiduotojas turėtų nedelsti vykdyti prievolę kreditoriui. Tai laiduotojo interesas, kurio įgyvendinimas priklauso nuo paties laiduotojo elgesio vykdant savo kaip laiduotojo prievolę. Priešingu atveju, laiduotojui delsiant atsiskaityti, po skolininko bankroto bylos užbaigimo subrogacijos pagrindu perimtų kreditoriaus teisių įgyvendinimas taptų nebeįmanomas, nes neliktų skolininko (likviduojamas juridinis asmuo išregistruojamas iš registro).“

Taigi taisyklė nėra tobula, ji akivaizdžiai labiau gina kreditoriaus interesus, o dėl pagrindinio skolininko nepatikimumo ir tokio išaiškinimo, visada liks nukentėjęs būtent laiduotojas. Todėl rekomenduočiau laiduotojams, žinant šią LAT’o suformuotą taisyklę, ypač atsargiai rinktis už kieno prievoles jie laiduoja.

Pinigai daiktinių civilinio kodekso teisės normų sistemoje

Jeigu romėnai pinigus priskyrė prie daiktų ir dėl to neturėjo didelių problemų, tai dabar, aiškinant panašumus ir skirtumus tarp romėnų ir dabartinės Lietuvos civilinės teisės, reikia išskirti, kad mūsų civilinis kodeksas pinigų nepriskiria prie daiktų.  Tai aiškiai matoma sistemiškai žiūrint į šias normas:

“1.97 straipsnis. Civilinių teisių objektų rūšys

1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

1.100 straipsnis. Pinigai

Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė.“

 Čia matome, kad pinigai nuo daiktų atskirti, kaip savarankiškas civilinių teisių objektas. Atsakymo, kodėl kodekso rengėjai atskyrė pinigus nuo daiktų, neturiu. Galiu pabandyti padaryti tik dalinai argumentuotą spėjimą. Manau, šis skirstymas mūsų kodekse atsirado grynai teoretiškai t.y. daiktai ir pinigai į savarankiškus objektus išskirti dėl jų funkcijų. Pinigai savo esme yra finansinis turtas. Prof. Vytautas Pakalniškis nurodo, kad finansinis turtas tenkina tik apyvartos procedūrų poreikius t.y. jis yra priemonė įsigyti daiktus – tai yra civilinės apyvartos finansinis instrumentas. Jis yra išvestinis objektas, kurio paskirtis aptarnauti pagrindinių objektų apyvartą. Manyčiau, kad būtent tokiais argumentais, kuriant civilinį kodeksą, pinigai galėjo būti išskirti į savarankiškus objektus ir taip atsisakyta romėniškojo pinigų priskyrimo prie daiktų.

Kodėl keliu šiuos klausimus? Todėl, kad žiūrint civilinio kodekso IV knygos normas, atrodytų, kad ne viena norma, kuri lingvistiškai aiškinant, turėtų būti taikoma tik daiktams, realiai, pagal savo paskirtį galėtų būti situacijų, kai jos taikytinos ir pinigams. Na pvz.: radinio, lobio normos. Noriu pasakyti, kad kodekso kūrėjai, atskirdami daiktus nuo pinigų, o kartu ir rašydami ketvirtą knygą persistengė vartodami “daikto“ sąvoką, o kai kuriose reikėjo šią sąvoką pakeisti “turtu“.  Šią problemą 2013 m. sausio 18 d. išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris byloje nr. 3K-3-129/2013 sprendė klausimą, ar pinigams gali būti taikomos bešeimininkį daiktą reglamentuojančios CK nuostatos:

“Kasatoriai kasaciniuose skunduose nurodo, kad lėšos, esančios banko sąskaitose, nelaikomos daiktais, todėl joms neturėtų būti taikomi Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.57, 4.58 straipsniai dėl bešeimininkio daikto.

Atsakydama į šį klausimą kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CK nustatyta, jog pinigai yra viena iš civilinių teisių objektų rūšių, ir detalizuojama, jog tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemone (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.100 straipsnis). Be pinigų, įstatyme išskirtos ir kitos civilinių teisių objektų rūšys: daiktai, vertybiniai popieriai, kitas turtas ir turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir jų rezultatai, taip pat kitos turtinės bei neturtinės vertybės (CK 1.97 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK normose (CK pirmosios knygos III dalies V skyrius) išvardijamos civilinių teisinių santykių rūšys ir pateikiamos konkrečių objektų rūšių sąvokos bei ypatumai, tačiau nepateikta civilinių teisių objekto bendrosios sampratos. Į šį klausimą atsakymą pateikia teisės doktrina, kuri civilinių teisių objektu laiko turtą ir civilinės teisės saugomas neturtines teises bei vertybes. Turtas kaip civilinių teisių objektas – tai visos turtinės vertybės, į kurias civilinės teisės subjektai – asmenys – įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų. Turtas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį. Materialųjį turtą sudaro daiktai, kurie kaip civilinių teisių objektai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus. Įstatyme kilnojamaisiais daiktais pripažįstami daiktai, kuriuos galima perkelti  iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, jeigu įstatymų nenustatyta ko kita (CK 1.98 straipsnio 4 dalis). Pagal teisės doktriną pinigai (CK 1.100 straipsnis) yra savarankiška civilinių teisių objektų rūšis, patenkanti į kilnojamojo turto sampratą ir kartu esanti viena iš finansinio turto rūšių. Pinigai skirstomi į dvi pagrindines rūšis: 1) grynieji – tai banknotai ir monetos; 2) negrynieji pinigai – tai lėšos, esančios bankų ar kitų kredito įstaigų atidarytose sąskaitose (CK 6.193 straipsnis), indėliai (CK 6.892 straipsnis) ir elektroniniai pinigai (Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pinigai, palyginus juos su kitomis turto rūšimis, yra laikomi likvidžiausiu finansiniu turtu. Akivaizdu, kad grynieji pinigai gali būti tokių daiktinės teisės institutų kaip radinys (CK 4.62 straipsnis) ir lobis (CK 4.65 straipsnis) dalykas.

Nuosavybės teisės į pinigus kaip turtą atsiranda bendraisiais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (pvz., pagal sandorius, paveldėjimu ir kt. – CK 4.47 straipsnis). Įstatyme, apibrėžiant nuosavybės teisės įgijimą perdavimo būdu (CK 4.48 straipsnis) ir nustatant momentą, nuo kurio daikto įgijėjas pagal sandorį įgyja nuosavybės teisę (CK 4.49 straipsnis), nustatyta, kad šios taisyklės taikomos ne vien daiktams, kaip vienai iš civilinių teisių objektų rūšių, bet ir kitam turtui. CK nustatytas specifinis nuosavybės teisės įgijimas, kai nuosavybės teisė įgyjama į bešeimininkį daiktą (CK 4.58 straipsnis). Bešeimininkis daiktas gali būti nuosavybėn perduodamas tik dviem subjektams – valstybei arba savivaldybėms. Nuosavybės teisė į bešeimininkį daiktą gali būti perduodama tik teismo sprendimu, taigi toks klausimas gali būti išspręstas tik išnagrinėjus civilinę bylą, kurios nagrinėjimo ypatumai nustatyti CPK 534–537 straipsniuose. Pareiškimas dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali būti teismui paduodamas tik suėjus vieneriems metams nuo tos dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą pagal Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuotino, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių tvarką. Įstatyme apibrėžta, kad bešeimininkiu laikomas daiktas, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas (CK 4.57 straipsnio 1 dalis). Nors CK 4.57–4.58 straipsnių tekste pagal jo gramatinę prasmę nurodyta tik viena civilinių teisių objektų rūšis – daiktas, tačiau, taikydama sisteminį, lingvistinį ir teleologinį aiškinimo metodus ir atsižvelgdama į tai, kad pinigai visų pirma yra turtas – viena iš finansinio turto rūšių, pagal teisės doktriną priskiriamų prie materialaus kilnojamojo turto, o nuosavybės teisės į bešeimininkį daiktą įgijimas yra tik vienas iš įstatyme nustatytų nuosavybės teisės į turtą įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 12 punktas), kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad išdėstytų CK straipsnių pagrindu nuosavybė gali būti įgyjama ne tik į bešeimininkį daiktą, bet ir į bet kokį kitą turtą, įskaitant pinigus, jeigu nustatoma, kad jie neturi savininko arba jų savininkas nežinomas.“

 LAT’as pasinaudodamas teisės doktrina, priėmė protingą sprendimą, nors lingvistiniu požiūriu jis neatitinka kodekso, tačiau šis išaiškinimas yra sveikintinas ir parodo, kad tam tikrais atvejais grynai daiktinės teisės normos gali būti taikomos ir kitokiam turtui.

%d bloggers like this: