Konstitucinio Teismo nutarimo dėl proceso viešumo įtaka civiliniam procesui

2012 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą, gana keistoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl civilinio proceso nuostatų, kuriomis apeliacinėje ir kasacinėje instancijoje nustatytas rašytinis procesas, konstitucingumo. Kadangi prašymas senas, pagal jį tirtos nuostatos, kurios su 2011 m.  buvo pakeistos, pvz.: nuostata dėl apeliacinio proceso prioriteto žodiniam procesui, pakeista taip, kad bendroji taisyklė nustato rašytinį procesą.  Konstitucinis Teismas šioje byloje priėmė protingą ir neišsišokantį sprendimą, kuris, ko gero, nenustebintų nė vieno civilinio proceso specialisto.

Esminė argumentacija, kodėl rašytinis procesas nepažeidžia teismo posėdžio viešumo principo:

“CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, nebuvo sudaroma prielaidų pažeisti civilinio proceso principus, varžyti proceso dalyvių procesines teises. Minėtu teisiniu reguliavimu, aiškinant jį kitų CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatų kontekste, buvo užtikrinama proceso dalyvių teisė į viešą teismo procesą (inter alia užtikrinama teisė pareikšti nuomonę visais byloje sprendžiamais klausimais) bei visuomenės interesas būti informuotai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus, sudaromos sąlygos bylą išnagrinėti ir sprendimą įvykdyti be nepateisinamų pertraukų, taip užkertant kelią teisme vilkinti bylų nagrinėjimą.

Ir

kasacinis teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių; kasacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys iki teismo posėdžio pradžios gali pareikšti nušalinimus ir prašymus; šalys turi pareigą, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys – teisę per nustatytą terminą pateikti atsiliepimus į kasacinį skundą; šalys ir tretieji asmenys gauna pateiktus atsiliepimus į kasacinį skundą, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę būti informuoti apie bylos nagrinėjimo kasacine tvarka eigą ir rezultatus, išnagrinėjus bylą gauti teismo nutarties (nutarimo) nuorašus.”

Galima apibendrinti nutarimo tekstą taip, kad KT pozicija yra: jeigu nepažeidžiama teisė į tinkamą procesą (t.y. nesusiaurinamos byloje dalyvaujančių asmenų teisės), tai siekiant proceso operatyvumo, ekonomiškumo, koncentruotumo, nuo apeliacinės instancijos galima taikyti rašytinį procesą. Taip pat pastebėtina, kad teismas prieina prie išvados, kad tai, jog posėdis nevyksta žodžiu, nereiškia, jog tas posėdis nėra viešas, o tai galima paaiškinti bylos medžiagos viešumu.

Mano nuomone, svarbesni nutarimo motyvai yra tie, kuriais teismas netiesiogiai pasisako į ateitį. Nagrinėdamas bylą, teismas bylos dalyku esančias normas nuolat lygina su dabartinėmis, jas CPK pakeitusiomis normomis, nors ir pažymi, kad jos nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau, manau, kad tas lyginimas, ypač dėl proceso apeliacinėje instancijoje, kuris pagal įstatymo leidėjo  valią iš esmės perėjo nuo žodinio į rašytinį, naudojamas ne šiaip sau. Šiuo metodu LRKT tarsi pasisako dėl dabar galiojančių CPK nuostatų. Ypač tai pastebėtina, kai teismas šaltiniais naudoja tarptautinius dokumentus ir EŽTT praktiką:

“Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą apima teisę į žodinį bylos nagrinėjimą (1994 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją (peticijos Nr. 18928/91), 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85).

EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad posėdžiai, kurie vyksta tik pirmojoje ir vienintelėje instancijoje, turi vykti žodinio nagrinėjimo forma (1990 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85) ir kt.). Kita vertus, EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jei bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jei byloje nėra viešojo intereso (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95) ir kt.). Minėtos teisės atsisakymas gali būti aiškiai išreikštas (eksplicitinis) ir numanomas, kai nepateikiama prašymo bylą nagrinėti viešai arba jis nepalaikomas (1990 m. vasario 21 d. sprendimas Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85), 1993 m. birželio 24 d. sprendimas Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją (peticijos Nr. 14518/89) ir kt.). Bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85). Taigi, jei yra išskirtinių aplinkybių, dėl kurių antrojoje ir trečiojoje instancijose nebuvo rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą reiškia teisę į žodinį bylos nagrinėjimą bent jau vienoje instancijoje (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Lundevall prieš Švediją (peticijos Nr. 38629/97).

Taigi pagal EŽTT jurisprudenciją pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jeigu bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jeigu byloje nėra viešojo intereso; bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien rašytine bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma.”

Teismas atkreipia dėmesį į Europos Tarybos rekomendacijas:

“Pažymėtina ir tai, kad 1995 m. vasario 7 d. priimtose Europos Tarybos rekomendacijose R(95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“, siekiant užtikrinti greitą ir efektyvų apeliacinių bylų nagrinėjimą, valstybėms narėms inter alia buvo pasiūlyta riboti žodinio bylos nagrinėjimo principo taikymą apeliacinės instancijos teismuose, pavyzdžiui, kad būtų sutrumpinti žodiniai procesai, daugiau taikyti rašytines procedūras (6 straipsnio d punktas).”

Remiamasi ir ES teisės aktais:

“Pagal Konstitucijos sudedamosios dalies – Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šiame kontekste paminėtina, kad 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra yra rašytinė procedūra. Teismas surengia žodinį nagrinėjimą, jei mano, kad tai yra reikalinga arba jei to prašo kuri nors šalis. Teismas tokį prašymą gali atmesti, jei mano, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, žodinis nagrinėjimas teisingam bylos nagrinėjimui akivaizdžiai nėra būtinas. Ieškinio atmetimo motyvai pateikiami raštu. Atmetimo negalima atskirai užginčyti.“ Šis reglamentas taikomas „tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį, kai ieškinio suma, neskaičiuojant palūkanų, išlaidų ir sąnaudų, neviršija 2 000 EUR tuo metu, kai kompetentingas teismas gauna ieškinio formą“. Šis reglamentas taikomas „nuo 2009 m. sausio 1 d.“ (reglamento 29 straipsnis).”

Šias citatas išrinkau ne šiaip sau – jos aiškiai parodo, kad Konstitucinis Teismas pritaria tokiam teisiniam reguliavimui, kuris žodinį procesą užtikrina tik pirmoje instancijoje. Todėl man šių motyvų visiškai pakanka, kad būtų išsklaidytos abejonės dėl dabar galiojančių CPK nuostatų, kurios įtvirtina rašytinį procesą, galimo prieštaravimo Konstitucijai.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: