Ar advokatai gali būti Vyriausiosios rinkimų komisijos nariais?

Tai yra klausimas, į kurį nerandu atsakymo jau senokai. Nors, tiesą pasakius, savo atsakymą jau seniai radau, tiesiog kažkaip pasigendu kitų asmenų pozicijos. Klausiau ir pačių VRK narių ir teisingumo ministro, o atsakymo negavau.  Galvojau tiek jau to, bet Seimas nutarimu yra įpareigojęs teisingumo ministrą ir Lietuvos teisininkų draugiją pateikti naujus kandidatus į iš naujo formuojamą VRK iki lapkričio 26 dienos. Po to perskaičiau delfi naujieną, kurioje rašoma, kad “Teisininkų draugija į naujai formuojamą VRK siūlys tuos pačius atstovus“. Esant šioms aplinkybėms man vėl kyla klausimas dėl advokatų galimybės būti VRK nariais, nes mano pozicija buvo, kad dabartinės (jau išformuotos) VRK sudėtis buvo ne legitimi. Tokią pozicija grįsčiau keliais argumentais.

LR advokatūros įstatyme yra nustatyti tam tikri advokato veiklos ribojimai:

“2 straipsnis. Advokatų teikiamos teisinės paslaugos

1. Advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą, išskyrus šio Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą atvejį.

4 straipsnis. Advokato veikla

4. Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. Teisę teikti šioje dalyje išvardytas paslaugas advokatas įgyja ir šių paslaugų teikimas kontroliuojamas teisės aktų, reglamentuojančių šių paslaugų teikimą, nustatyta tvarka.

43 straipsnis. Kiti advokatų veiklos apribojimai

1. Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dalyvauti operatyvinėje veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.

23 straipsnis. Išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo

1. Lietuvos advokatūros sprendimu advokatas išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu:

4) advokatas yra išrenkamas į mokamas pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose;“

Mano manymu, naudojant sisteminį, lingvistinį ir įstatymo leidėjo valios teisės aiškinimo metodus, galima prieiti prie vienintelės išvados, kad advokatas, be tiesioginės savo veiklos t.y. kliento interesų ir iš jų tiesiogiai išplaukiančių paslaugų (pvz.: 4 str. 4 d., nes tai taip pat kliento interesų atstovavimas, ir išimtys iš tiesioginės advokato veiklos: pedagoginė mokslinė ir kūrybinės veikla), negali eiti jokių kitų mokamų pareigų. Už tokį pažeidimą 23 str. net numatyta sankcija t.y. išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Kaip matėme, ši norma praktikoje nėra taikoma, arba advokatūra yra tiesiog linkusi žiūrėti pro pirštus.

Jeigu teisingai suprantu, toks teisinis reguliavimas nustatytas ne veltui t.y. įstatymų leidėjas išimtinai suteikdamas advokato profesijai specifinius įgaliojimus, kartu ir sukūrė negatyviąją prievolę t.y. įtvirtino bendrąją taisyklę, kuri draudžia advokatui dirbi ir gauti atlygį už veiklą, kuri nėra tiesiogiai susijusi su advokato veikla. Mano nekuklia nuomone, buvimas VRK nariu – viena iš tų veiklos rūšių, kuria įstatymas draudžia advokatui užsiimti. Gal ir būtų galima tam tikrais atvejais į 43 str. 1 d. pažiūrėti pro pirštus, bet nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigalioja šios normos nauja redakcija:

“1. Advokatas, įrašytas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, atlikdamas profesines pareigas, negali dalyvauti žvalgybos ir (ar) kriminalinės žvalgybos veikloje, dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas, išskyrus darbą Lietuvos advokatūroje ir mokslinę, kūrybinę ar pedagoginę veiklą, taip pat šio Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą veiklą.“

Nauja normos redakcija tik sustiprina mano poziciją, kad advokatas užsiimti kita, su advokato profesija nesusijusia, mokama veikla, nes įstatymų leidėjas savo pozicijos nekeičia.

Kodėl rašau šį komentarą. Todėl, kad Lietuvos teisininkų draugija vėl į VRK siūlo tuos pačius asmenis, o tarp jų yra advokatų. Paradoksalu, kad save pasivadinusi “Lietuvos teisininkų draugija“ irgi pro pirštus žiūri į įstatymus, nebent jie kitaip interpretuoja mano cituojamas normas. Žinoma, aš pateikiu tik savo subjektyvią nuomonę, bet, manau, jeigu jau iš naujo formuojame VRK, tai kodėl nepadarius jos sudėtį šį kartą legitimia? Neabejoju, kad į šias mano pastabas tikrai niekas neatsižvelgs, tačiau vis tiek norėjosi šiuo klausimu išsakyti savo nuomone. Man labai nusibodo gajus lietuviško teisės aiškinimo būdas, kuris galėtų būti formuluojamas maždaug taip: “nors ir įstatymas to reikalauja, JEIGU LABAI REIKIA, galime tų reikalavimų nesilaikyti“.

Reklama

“Briedžio byla“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuo griežtosios atsakomybės iki visų civilinės atsakomybės sąlygų

Pamenu, kai 2009 m. kovo 24 d. LAT’as priėmė sprendimą civilinės atsakomybės byloje 3K-3-138/2009 dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atveju, kai briedis išbėga į kelią, kasacinio teismo išaiškinimas sulaukė labai didelio atgarsio. Išaiškinimas pateiktas draudimo bendrovių naudai, nes jos, atlyginusios žalą, norėdavo subroguodamiesi įstodavo vietą prievolėje ir išsiieškodavo žalą iš valstybės. Problema buvo tame, kad LAT’as pagal analogiją taikė griežtosios atsakomybės sąlygas t.y. civilinę atsakomybę be kaltės. Iki šiandienos ši praktika pakito keletą kartų, o paskutinėje LAT’o nutartyje (“šerno byla“ 2012 m. lapkričio 8 d. nr. 3K-3-478/2012) šiuo klausimu praktika galutinai apibendrinta ir suvienodinta. Kasacinės bylos esmė, kad draudimo bendrovė ir dabar bandė išsiieškoti pagal griežtosios atsakomybės taisykles. Kasacinis teismas nurodė, kad sena praktika nebėra taikoma:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis. Bylą nagrinėję žemesniosios instancijos teismai vadovavosi šiose nutartyse formuojama teismų praktika, kad dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalies įstatymo analogija, nes tokios žalos atsiradimo metu buvo įstatymo spraga. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011), remiantis kitaip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011), konstatuota, kad pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis ta prasme, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma CK 6.267 straipsnio 1 dalies normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės.“

Kadangi negalima pagal analogiją taikyti specialiosios normos, teismas nurodo, kad turi būti taikomos bendrosios civilinės atsakomybės taisyklės:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, tęsė tokią teismų formuojamą praktiką. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad turi būti laikomasi formuojamos teismų praktikos. Ja valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą nepaneigiama, tačiau kartu konstatuojama, kad buvo įstatymo spraga. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje taip pat konstatavo, kad CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybė be kaltės (t. y. griežtoji atsakomybė) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo, pagal analogiją ji negali būti taikoma ir remiantis ja ši teisės spraga negali būti užpildyta. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Taigi nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, formuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009 m. kovo 24 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyse, priimtose civilinėse bylose UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, ir turi būti vadovaujamasi vėlesne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.“

Teismas nurodo, kad laukinių dėl laukinių gyvūnų padarytos žalos jau yra nustatytas specialusis teisinis reguliavimas:

“Žala padaryta 2007 m. lapkričio 8 d. Tuo metu nei CK, nei Laukinės gyvūnijos, nei kituose įstatymuose nebuvo laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo teisinio reglamentavimo. Kita vertus, nuo 2010 m. liepos 10 d. galioja Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Šioje įstatymo normoje jau pateiktas valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reglamentavimas. Joje nenustatyta griežtoji civilinė atsakomybė. Tačiau pirmiau nurodyta Laukinės gyvūnijos įstatymo norma negali būti taikoma, sprendžiant dėl 2007 m. lapkričio 8 d. atsiradusios žalos atlyginimo, nes vienas bendrosios teisės principų yra tas, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit). Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei kitais teisės aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pažymėtina, kad šios taisyklės (naujai priimto įstatymo netaikymą įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams) laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir atitinkamai formuoja teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, A. K., bylos Nr. 3K-3-439/2010; 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2012).“

Manau, tiek reguliavimas, tiek kasacinio teismo praktika pakeista labai protinga linkme. Taip pat turiu pastebėti, kad pirmojoje “briedžio byloje“ nutartį dėl griežtosios atsakomybės taikymo priėmė teisėjai Zigmas Levickis ir Algis Norkūnas, o paskutinėje “šerno byloje“ šie teisėjai sutampa. Algis Norkūnas yra žinomas mokslinėje teisininkų bendruomenėje kaip civilinės atsakomybės specialistas, todėl drįsčiau teigti, kad jei jis pats priima tokius teisės aiškinimo pakeitimus, jie turėtų ateityje išsilaikyti ir nekisti. Taip pat pastebiu, kad šiose bylose ieškovas nuolatos – If P&C Insurance AS draudimo bendrovė, kuri leidžia sau apsimesti ir nematyti kasacinio teismo precendentų, nors pati dalyvauja jų formavime…

Keletas minčių Konstitucinio Teismo išvados belaukiant..

Vakar dalyvavau ilgame ir varginančiame 6 valandų Konstitucinio Teismo posėdyje. Prisipažinsiu, porą kartų vos neužmigau. Dalyvavau, nes maniau, jog tai bus vienas sunkiausių KT posėdžių per visą jo istoriją ir, atrodo, neklydau. Eidamas į teismą galvojau, kad palikti daugiamandatės rinkimų rezultatus ar pripažinti juos negaliojančiais buvo 50:50, bet dabar svariau linkčiau, kad teismas pripažins rezultatus negaliojančiais. Taip yra dėl kelių priežasčių.

Pareiškėjai, Seimo ir Prezidentūros atstovai, visus savo teiginius grindė atskirais rinkimų tvarkos pažeidimų faktais ir iš esmės vadovavosi vien Konstitucinio Teismo suformuota prezumpcija, kad: “nustačius masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo atvejus; preziumuotina, kad tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams“. Praktiškai visuose tiek G. Songailos, tiek I. Pukanasytės teiginiuose figuruoja “galėjo būti“, “galimai“ ir pan. Konstitucinis Teismas per daug klausimų neuždavinėjo.

Žymiai daugiau klausimų sulaukė VRK. VRK atstovai įrodinėjo, kad maksimalus galimas per rinkimų tvarkos pažeidimus rinkėjų iškreiptos valios skaičius galėtų būti 3600 balsų. Skaičiavimo formules pridėjo teismui, jos per patį posėdį nenagrinėtos, todėl paliktos pačiam teismui. Z. Vaigauskas aiškino, kad šis galimas maksimalus skaičius paneigia KT išvadoje suformuota prezumpciją ir nedaro esminės įtakos rinkimų rezultatams, nes rezultatus daugiamandatėje vis tiek galima nustatyti vieno mandato tikslumu.

Įdomybės prasidėjo tuo metu, kai savo klausimus pradėjo VRK atstovams uždavinėti teisėjai. Pirmininkas R. K. Urbatais, T. Birmontienė ir D. Žalimas užsikabino už darbo partijos išrinkto į Seimą Pinskaus. Problema tame, kad jis iš partijos sąrašo galo peršoko į dvi dešimtuką ir taip pateko į Seimą. T. Birmontienė klausinėjo Vaigausko, ar VRK rikiuodama pirmumo balsus atsižvelgia į tai, kad būtent su konkrečiu asmeniu susiję rinkimų tvarkos pažeidimai. Vaigauskas atsakė, kad tai iš esmės nėra daroma, nes pirmumo balsai skaičiuojami kompiuteriu. Jei supratau teisingai teisėjos klausimą, tai ji norėjo atsakymo būtent į tai, ar VRK kažką daro, jeigu mato, kad asmuo nesąžiningai pakilęs sąrašu į viršų, kad ir savo partijos kolegų sąskaita. Šiuos klausimus pratęsė R. K. Urbaitis paaiškindamas, kad jo nuomonė yra galimi du esminių rinkimų tvarkos pažeidimų atvejai, kai:

1. perkami balsai už konkretų sąrašą;

2. perkami konkretaus sąraše esančio kandidato reitingo balsai.

Teisėjai lenkia link to, jog ir tuo atveju, kai neperkami balsai už sąrašą, tačiau yra nesąžiningai konkuruojama to paties sąrašo viduje, taip yra iškraipoma rinkėjų valia, todėl net tame pačiame sąraše pasikeitus mandatams t.y. kai vietoje vieno iš to sąrašo asmens į Seimą patenka kitas iš to sąrašo asmuo, tai laikytina rinkėjų valios iškraipymu. Jie šią poziciją grindžia sisteminiu Seimo rinkimų 91 str., 5 (prim) str. ir 90 str. sisteminiu aiškinimu, o pastarasis nurodo:

“90 straipsnis. Kandidatų į Seimo narius reitingo skaičiavimas ir sąrašų galutinės eilės nustatymas
1. Kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų sąrašų galutinę eilę pagal rinkėjų pareikštą valią ir paduotus pirmumo balsus patvirtina Vyriausioji rinkimų komisija.
2. Pirmiausiai sudedami už kiekvieną kandidatą paduoti pirmumo balsai vienmandatėse rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek kiekvienas kandidatas gavo pirmumo balsų iš viso. Tuo atveju, kai kandidato pirmumo balsų suma yra didesnė už daugiamandatėje rinkimų apygardoje renkamų Seimo narių skaičių ar yra jam lygi, kandidato reitingo balai lygūs šiai sumai, jeigu kandidato pirmumo balsų suma mažesnė, laikoma, kad kandidato reitingo balai lygūs nuliui.
3. Galutinė kandidatų į Seimo narius eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Pirmesniuoju eilėje įrašomas kandidatas, surinkęs daugiau reitingo balų. Jeigu keli kandidatai surenka po lygiai reitingo balų, pirmesniuoju įrašomas tas kandidatas, kuris buvo įrašytas pirmesnis rinkiminiame sąraše.
4. Galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę skelbia Vyriausioji rinkimų komisija tą pačią dieną kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse rinkimų apygardose.“

Jeigu teisingai supratau, teismo pozicija yra tokia, kad VRK matydama konkrečius pažeidimus dėl reitingavimo, vadovaudamasi minėtu sisteminiu aiškinimu su 90 str. 1 d., turi teise imtis priemonių, kad būtų šalinami tokie pažeidimai. Z. Vaigauskas klausė, kokių priemonių jis gali imtis, jeigu rinkimų įstatymas numato galimybę tik pripažinti visos daugiamandatės rezultatus negaliojančiais, kai kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičius pasikeičia. Man šiuo atveju Konstitucinio Teismo pozicija atrodo racionali, jeigu vertintume grynai per konstitucinius rinkimų principus, tačiau, turiu pastebėti, kad nematau teisinio mechanizmo, kuriais Z. Vaigauskas su komanda turėtų tai užtikrinti. Man pačiam kyla klausimas, ką daryti tokioje situacijoje, kai rinkėjai pareiškia savo valią, sąžiningai išreitinguoja kažkurį sąraše esantį kandidatą, kuris iš savo įprastos sąrašo vietos nepatektų į Seimą, tačiau dėl reitingavimo patenka, bet to savo mandato atsisako kito sąrašo nario naudai. Jeigu pats kandidatas taip “iškraipo rinkėjų valią“, ar tai yra normali praktika? Ypač, kai žinome jog dauguma partijų mėgsta į savo sąrašus įtraukti “puošmenas“, kaip tai daro socdemai su Z. Balčyčiu ir V. Blinkevičiūte. Balčytis jau atsisakė savo mandato. Gaunasi labai įdomi situacija. Kitas dalykas neįsivaizduoju, kaip VRK turėtų įrodinėti, kad pirkti būtent reitingo balsai. Ypač problematiška situacija čia yra ir dėl to, kad R. K. Urbaičio pateikti galimi balsų pirkimo atvejai, esant jo minėtai situacijai, sudaro sutaptį t.y. jeigu nuperkami reitingo balsai konkrečiam kandidatui tam tikrame sąraše, tai automatiškai būtinas balsavimas už tą sąrašą. Šiuo atveju nėra aišku, ar nupirktas rinkėjas pats savaime balsuotų ar nebalsuotų už tą konkretų sąrašą, ar balsuoja už tą sąrašą tik todėl, kad iš jo nupirko reitingo balą. Neįsivaizduoju, kaip tai įrodinėjama, todėl Pinskaus atveju, viskas kabės ant KT suformuotos prezumpcijos, manau, todėl jis vakar ir atsisakė mandato. Turiu stiprią nuojautą, kad daugiamandatės rezultatų pripažinimo negaliojančiais esminiu momentu (jei neesminiu, tai bent labai svarbiu) gali tapti būtent šis reitingavimas, kuris galimai padarytas esant šiurkštiems rinkimų tvarkos pažeidimams.

VRK narys Justinas Žilinskas šią situaciją pakomentavo taip:

“Prielaidos, link kurių teisėjai lyg ir lenkė posėdžio metu, dėl to, kad daugiamandatę galima būtų naikinti dėl pirmumo balsų nesąžiningumo, man kelia labai rimtų abejonių, ir ne tik įstatymo raidės požiūriu. Pirma, reitingavimas niekada nebuvo tiek sureikšmintas ir įstatymas VRK ką nors daryti su reitingo balsais, mano supratimu, tikrai neįpareigoja, išskyrus juos sudėti matematiškai. Tirti reitingavimo balsų teisėtumą yra užduotis ant neįmanomumo ribos. Kodėl? Todėl, kad reitingo balsų paduota apie 2 mln. Ir mes bandėme suprasti, kaip susiformavo garsusis “Ždanovičiaus penketukas“, ir jokių tokių itin aiškių dėsningumų nematyti. Bet, aišku, čia yra ilga diskusija pamąstymui.“

Čia tik dalindamasis savo mintimis pastebiu daugybę problemų, o kaip Konstituciniam Teismui gražiai sudėlioti viską per porą dienų? Kaip ištirti t.y. bent spėti susipažinti su visa bylos medžiaga? Neįsivaizduoju, nes mačiau, dalį jos, kuri per posėdžio pertrauką atkeliavo į teismą:

Vakar grįžęs namo apie 7 vakaro, po posėdžio, buvau tiek išsunktas, kad iš karto nuėjau miegoti, o tuo metu neabejoju, kad teisėjai ir jų padėjėjai turėjo dirbti. Dirba ir dabar, kol aš rašau šį įrašą. Laukia labai sunkus sprendimas, su gausybe teisinių padarinių, kurie man neaiškūs. Nes  jeigu vis dėlto bus nuspręsta pripažinti daugiamandatės rezultatus negaliojančiais, KT turės kartu ir paaiškinti, kaip valstybė gyvens artimiausius kelis mėnesius. Neaišku, ką daryti su parlamentu. Visiškai nesutinku su V. Nekrošiumi, kad tuo metu turėtų valdyti prezidentė, nes tam nėra jokio konstitucinio pagrindo. Klausimas kyla, ar tęsiasi senojo Seimo įgaliojimai? Daug kas sako, kad taip, nurodydami Konstitucijos 59 str.:

“Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas. Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai.“

Aiškina, kad jei nesusirenka naujasis, tai senojo Seimo įgaliojimai nenutrūksta. Man tokie išaiškinimai nepriimtini, nes Konstitucijos 55 str. apibrėžia Seimo kadenciją 4 metams ir nenumato jokių išimčių. Visgi minėtas aiškinimas gali būti akceptuotas vien todėl, kad valstybė negali funkcionuoti be parlamento, nors ir tas parlamentas išnaudojo savo 4 metų suteiktus įgaliojimus ir, mano nuomone, yra nebe legitimus. Tai yra labai pavojinga situacija, nes kiek kartų galima neišsirinkti parlamentą? Kiek kartų gali tęstis įgaliojimai senojo? Tol kol išsirinksime? Labai pavojinga demokratijai.

Teismas taip pat turėtų paaiškinti ir tuos dalykus, kad naujojo Seimo įgaliojimai būtų proporcingai trumpesni dabar iššvaistytam laikui, nes Konstitucijoje įkalta nejudinama eilinių Seimo rinkimų data – antras spalio sekmadienis.

Galų gale, sprendžiant ar visgi naikinti daugiamandatę, teismas turi turėti omenyje, kad prielaidomis sugriauta daugiamantadė, nors ir esant tam tikram rinkimų tvarkos pažeidimų sistemiškumui ir masiškumui, gali sukurti tokį precedentą, kai kažkas (galimai nepatenkintas būsimais rezultatais) nuolat sabotuos rinkimus arba tiesiog rengs provokacijas rinkimams sugadinti. Tuo pavojingas yra procesas, kai per laisvai žiūrima į pažeidimų įrodinėjimą ir remiamasi prielaidomis.

Pabaigai, kad ir kaip išeitume iš šios situacijos, iš jos galime be galo daug pasimokyti, o aš asmeniškai galvoje turiu daugybe minčių, kaip galima tobulinti rinkimų procesą. Nuo elementarių, kaip Konstitucinio Teismo įstatyme esančio 72 val. termino ilginimo, atitinkamai derinant su pirmuoju Seimo posėdžiu. Rimtesnius pakeitimus būtų galima svarstyti, kurie būtų VRK suteikiami nauji įrankiai, pvz.: rinkimų įstatymuose numatyti, kad reitinguotiems kandatams, esant tam tikriems pažeidimams, būtų galima panaikinti reitingų balsus ir t..t negriaunant viso sąrašo ar visos daugiamandatės. Per rinkimus padariusioms partijoms pažeidimus, bet patekusioms į Seimą, nors rezultatai ir nepanaikinti, būtų galima mažinti ar panaikinti valstybės finansavimą. Nesilaikantiems agitacijos tvarkos būtų galima uždrausti agitacijos laikotarpiu agituoti. Čia tik keletas pirmųjų į galvą atėjusių minčių, kurios išdiskutuotos ir įgyvendintos, galėtų apriboti politikų ir politinių jėgų nesąžiningumą. O dabar KT gali sugriauti daugiamandatės rezultatus iš principo, kad pastatytų tam tikras politines jėgas į vietą, nes, esant dabartiniam teisiniam reguliavimui ir jo įgyvendinimui, nesąžiningu būti tiesiog apsimoka.

Neabejoju, kad po viso šito Vyriausybė sudarys darbo grupę, kuri neva spręs, kaip taisyti rinkimų reguliavimą, o pas mus geriausias būdas, kai nori nieko nenuveikti, tik imituoti darbą – darbo grupės sudarymas iš abejotinos kompetencijos asmenų, kurie laiku niekada nieko nepadaro.. Ką reiškia vien tai, kad Seimą šių metų birželį turėjo pasiekti kažkoks rinkimų kodekso projektas, deja, aš vis dar dabar negaliu jo pamatyti..

Tiesa, nemanau, kad įmanoma sukurti tokią rinkimų sistemą, kuri užtikrins 100% rinkimų sąžiningumą. Tokia niekur neegzistuoja.

%d bloggers like this: