Pagaliau turime konstitucinių įstatymų sąrašą!

Įprastai pareigingai seku naujausius teisės aktus ir jų pakeitimus, tačiau dėl užimtumo vienas ėmė ir prasprūdo pro akis. Ypač, kai viešojoje erdvėje daug distrakcijų: Garliava, FNTT, Snoras ir t.t.

2012 m. kovo 15 d. Nr. XI-1932 Seimas priėmė Konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą. Atrodytų pagaliau! Su gražia preambule:

“Lietuvos Respublikos Seimas,

vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija;

atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje;

pabrėždamas jų svarbą Lietuvos teisės sistemai;

pripažindamas būtinumą konstituciniais įstatymais reglamentuoti ypač reikšmingus visuomeninius santykius ir taip užtikrinti jų stabilumą,

p r i i m a šį įstatymą.“

Iš tiesų Konstitucijos 69 straipsnis nustato:

“Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“

Iki šiol turėjom tik tiesiogiai konstitucijoje įvardintus įstatymus pavyzdžiui 47 straipsnyje: “Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą“ arba 150 straipsnyje įvardintos Konstitucijos sudedamosios dalys, o dėl jų statuso galima ginčytis..

Dabar Seimo priimtame įstatyme turime tokį konstitucinių įstatymų sąrašą:

“2 straipsnis. Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašas

1. Į Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašą įrašomi šie įstatymai:

1) Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinis įstatymas;

2) Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų konstitucinis įstatymas;

3) Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų konstitucinis įstatymas;

4) Lietuvos Respublikos valstybės himno konstitucinis įstatymas;

5) Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinis įstatymas;

6) Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas;

7) Lietuvos Respublikos piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos konstitucinis įstatymas;

8) Lietuvos Respublikos peticijų konstitucinis įstatymas;

9) Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties konstitucinis įstatymas.“

Šį sąrašą apibūdinčiau kaip mažų mažiausiai keistą.. Visų pirma, kad visas procesas praėjo be triukšmo ir dulkių. Man, kaip konstitucinės teisės entuziastui, buvo žinoma, kad kažkada šio įstatymo projektas gulėjo Seime dar socialdemokratų valdymo laikais, kurį surašė Č. Juršėnas ir taip pat neaišku, kokiais principais buvo pasirinkti tie įstatymai. Dabar jį pateikė teisės ir teisėtvarkos komitetas su S. Šedbaru priešakyje. Atsivertus teisės teisėtvarkos komiteto išvadas radau, kad “projektą parengė 2009 m. gegužės 6 d. Seimo valdybos sprendimu Nr. SV-S-246 sudaryta darbo grupė „Konstitucinių įstatymų sąrašo sudarymo kriterijams, į sąrašą įrašytiniems įstatymams ir konstitucinių įstatymų projektų svarstymo bei priėmimo procedūrai nustatyti“ (toliau – darbo grupė): Prof. Egidijus Jarašiūnas – (darbo grupės vadovas), Prof. Dr. Juozas Žilys, Dr. Stasys Stačiokas, Prof. Dr. Gediminas Mesonis, Ona Buišienė.“ Kaip matome, aukščiausios klasės konstitucinės teisės specialistai.

Šio įstatymo parengimo priežastys:

“Nors nuo 1992 metų kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), praėjo beveik 17 metų, Seimas iki šiol nėra priėmęs konstitucinių įstatymų sąrašo, kuriame būtų nurodyti konstituciniai įstatymai. Nuo 1996 metų iki dabar Seime buvo įregistruota 10 įstatymų projektų, skirtų įtvirtinti konstitucinių įstatymų sąrašą (iniciatoriai: Seimo nariai Č.Juršėnas ir E.Klumbys bei buvę Seimo nariai J.Bernatonis ir K.Skrebys). Ilgai vykę politiniai ir teisiniai ginčai trukdė Seimui apsispręsti dėl konstitucinių įstatymų sąrašo. Konstitucinis Teismas eilėje savo nutarimų suformulavo konstitucinių įstatymų sampratos, jų vietos teisės aktų hierarchijoje, konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinę doktriną. Šioje doktrinoje išdėstytos nuostatos paaiškina, kaip turėtų būti priimamas konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinis įstatymas.“

Priimant šį įstatymą S. Šedbaras sakė:

“Iš tie­sų tai yra jau se­niai dar­bo gru­pės, ku­riai va­do­va­vo pro­fe­so­rius E. Ja­ra­šiū­nas, kar­tu su Sei­mo na­riais ir ko­mi­te­tu pa­reng­tas pro­jek­tas, su­de­rin­tas. Čia yra įver­tin­ti ke­lių Sei­mo na­rių ir net bu­vu­sios, man at­ro­do, dar­bo gru­pės ar Sei­mo na­rių pa­siū­ly­mai. Pa­grin­di­nis ar­gu­men­tas, ko­le­gos, ar­ba kri­te­ri­jus, pa­gal ku­rį bu­vo su­da­ry­tas kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų są­ra­šas, yra pa­ti Kon­sti­tu­ci­ja, ta­čiau ne pa­žo­di­nė Kon­sti­tu­ci­jos ana­li­zė, o tie įsta­ty­mai, ku­rie le­mia vals­ty­bės ir jos ins­ti­tu­ci­jų san­da­rą. Tai štai ši­tais kri­te­ri­jais rem­da­ma­si dar­bo gru­pė ir siū­lo ši­to­kį kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų są­ra­šą. Ži­no­te, E. Ja­ra­šiū­no po­zi­ci­ja man iš tie­sų bu­vo svar­bi, nes tai yra sig­na­ta­ras ir vie­nas iš Kon­sti­tu­ci­jos teks­to au­to­rių. Tai, ką Kon­sti­tu­ci­jos tė­vai ma­tė ši­ta­me kon­sti­tu­ci­nių įsta­ty­mų są­ra­še, ma­tyt, ir­gi tam tik­ra pras­me dar­bo gru­pė ir jos va­do­vas per­tei­kė pro­jek­te. Tai tiek ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti.“

Norint suprasti konstitucinių įstatymų svarbą, derėtų panagrinėti ir LRKT doktriną:

“Pagal Konstituciją konstituciniai yra: 1) konstituciniai įstatymai, tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 2) konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Tai, kad kai kurie konstituciniai įstatymai gali būti tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje, suponuoja Seimo konstitucinę pareigą šiuos konstitucinius įstatymus priimti paisant Konstitucijos 69 straipsnio 3 dalyje nustatyto daugiau kaip pusės visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo, o juos keisti paisant ne mažesnės kaip 3/5 visų Seimo narių balsų daugumos reikalavimo (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

Ypatingą konstitucinių įstatymų vietą teisės aktų sistemoje lemia pati Konstitucija. Konstituciniai įstatymai negali būti keičiami ar panaikinami įstatymais. Taip užtikrinama, kad konstituciniais įstatymais sureguliuoti visuomeniniai santykiai įstatymais nebus reguliuojami kitaip, kad bus garantuojamas didesnis konstituciniais įstatymais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).“

Taigi, šių įstatymų esminis tikslas yra jais reguliuojamų visuomeninių santykių stabilumas. Pirmiausia man kyla klausimas dėl pirmųjų keturių įstatymų: herbo, himno, vėliavos, kalbos. Kodėl šie įstatymai turėtų būti konstituciniais? Kokį jų stabilumą reikia užtikrinti, jeigu Konstitucijoje expressis verbis nustatyta:

“14 straipsnis

Valstybinė kalba – lietuvių kalba.

15 straipsnis

Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona.
Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke.
Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.

16 straipsnis

Valstybės himnas – Vinco Kudirkos “Tautiška giesmė“.“

Taigi bet koks bandymas žaisti su esminiu šių įstatymų esminiu teisiniu reguliavimu prieštarautų Konstitucijai. Todėl, mano akimis, šių įstatymų įtraukimas į konstitucinius – beprasmis. Be čia jau tiek to, įtraukė, tai įtraukė… Žymiai įdomiau yra su referendumo įstatymu. Mano manymu, referendumo įstatymas yra pusiau gyvas. Taip yra todėl, kad piliečių iniciatyvos surengti referendumą, įsigaliojus Konstitucijai, yra nepavykusios nė karto. Taip žlugo apie 20 (skaičius iš atminties) galimų referendumų.. Tai leidžia prieiti prie išvadų: 1) reikalaujama surinkti per didelį kiekį parašų; arba 2) duodamas per trumpas laikas parašams surinkti. Tai turėtų būti taisytina, ypač žinant, kad dabar, ko gero, referendume galinčių dalyvauti piliečių skaičius yra mažesnis negu buvo priimant referendumo įstatymą, o net ir jo priėmimo metu jis buvo neveiksmingas. Ką šiuo atveju padarė Seimas? “Garantavo“ didesnį visuomeninių santykių stabilumą t.y. užtikrino, kad ateityje referendumų piliečiai negalėtų surengti.. Labai demokratiška.. Visai neseniai konstitucionalistas dr. A. Šindeikis siūlė, kad “vienas galimų konstitucinių būdų priešintis tolesniam politinio gyvenimo kokybės degradavimui yra dalies svarbiausių politinių sprendimų depolitizavimas juos sprendžiant referendumu ar dar griežčiau Konstitucijoje apribojant politikų sprendimų laisvę“.

Mano prognozė artimiausiam Lietuvos laikotarpiui – daugiau demokratijos nebus.. Atrodytų norėta užtikrinti stabilumą, o gavosi kaip visada..

Reklama

Savarankiškos ir paprastos garantijos skirtumai

Jau esu rašęs apie savarankiškos garantijos ypatumus komentare “Savarankiška garantija ir “sąžininga” verslo praktika Lietuvoje“. Tačiau išnagrinėjęs 2012 m. kovo 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį nr. 3K-3-97/2012 priėjau prie išvados, kad atribojant garantijos rūšis yra vis dar painiojamos joms taikomos teisės normos. Esu rašęs, kad tai yra padaryta todėl, kad CK normos, reglamentuojančios garantijos institutą yra implantuotos į mūsų kodeksą iš skirtingų teisės sistemų. Taip yra todėl, kad kodekse norėta turėti iš esmės dvi skirtingas garantijos rūšis: savarankišką (kitaip teisinėje literatūroje vadinama: “garantija pagal pirmą pareikalavimą“, “nepriklausoma garantija“, “banko garantija“, “finansinė garantija“ ir pan.) ir paprastą (teisinėje literatūroje sutinkama pavadinimais: “sąlyginė garantija“, “priklausoma garantija“, “subsidiarioji garantija“ ir pan.). Kasacinio teismo praktikoje dėl garantijos, kaip prievolės įvykdymo būdo, yra vos kelios nutartys. Ankstesnėje LAT’o praktikoje teismas šias garantijas buvo pradėjęs skirti (pvz.: 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba” v. atsakovas UAB DK “Lindra”).  Tačiau naujausioje nutartyje dėl garantijos (3K-3-97/2012), mano nuomone, LAT’as padaro teisės aiškinimo klaidą, nors pačią bylą išsprendžia teisingai. Kadangi vienas iš kasacijos tikslų yra vienodos praktikos formavimas, negaliu praleisti pro akis šio išaiškinimo ir nepasidalinti savo pastabomis. Užkliuvusi vieta yra:

“Vienas iš CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių užtikrinimo būdų yra garantija. CK  6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garantijos institutas pagal savo sampratą yra artimas laidavimo institutui, tačiau, skirtingai nei šis, garantija yra savarankiška prievolė, palyginti su užtikrinta prievole (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), ir atsako garantas ne solidariai su skolininku, o subsidiariai (CK 6.90 straipsnio 2 dalis), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės. Taigi garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda ne nuo šios sutarties sudarymo momento, o nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo.“

Problemą matau tame, kad teismas pasako, jog garantija yra SAVARKIŠKA prievolė, o garantas atsako SUBSIDIARIAI. Tada teismas deda nuorodą į CK 6.90 str. 2 d. Gali atrodyti, problemos lyg ir nėra ir LAT’as sistemiškai aiškina CK 6.90 straipsnį. Tačiau panagrinėkime pačią normą:

“6.90 straipsnis. Garantijos samprata

1. Garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari.

2. Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta.“

Minėjau, kad kodekse norėta įtvirtinti savarankišką ir paprastąją garantiją. Mano manymu, CK 6.90 str. 1 ir 2 dalys yra taikytinos skirtingoms garantijos rūšims t.y. 1 dalis – taikoma paprastai garantijai, tai sprendžiu pagal vietas “jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai <…> garanto atsakomybė yra subsidiari.“ Čia akivaizdūs sąlyginės garantijos bruožai, nes reikia laukti skolininko netinkamo prievolės įvykdymo ar prievolės neįvykdymo, o tada suveikia subsidiarumas. Šio straipsnio 2 d. esminė vieta – “garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija“. Taigi čia yra pagrindinis savarankiškos garantijos bruožas – nepriklausomumas. Tai kartu reiškia, kad nepriklausoma garantija nėra subsidiari. Todėl LAT’as aiškindamas garantiją ir suplakdamas šias normos dalis į vieną daro klaidą t.y. paprastai garantijai taiko savarankiškos garantijos normą, o tada savarankiškai garantijai prikabina subsidiarumą, nors konstatuoja, kad buvo pasirašyti paprastoji garantija. Mano manymu, sprendžiant šią bylą CK 6.90 str. 2 d. iš viso nereikėjo taikyti ir aiškinti. Kad savarankiška garantija nėra subsidiari teismas jau yra konstatavęs ankstesnėje praktikoje (2005 m. birželio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2005):

“Nagrinėjamo ginčo atveju, kai išduotomis garantijomis pats garantas prisiima pirmutinį garantuojamos prievolės vykdymą už skolininką, tai reiškia, kad garantas netenka subsidiariosios atsakomybės už skolininką, kaip yra įprastinės garantijos atveju, o tampa atsakingu už pagrindinę prievolę asmeniu kartu su skolininku.“

Suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio toks paaiškinimas gali atrodyti painokas, bet esu įsitikinęs, kad kodekso kūrėjai, implantuodami garantijos normas, nebuvo nuoseklūs. Šią poziciją sutvirtina ir tai, kad vienoje savo nutartyje (2010 m. balandžio mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010) LAT’as CK 6.90 ir 6.92 straipsnius pavadina paprastos garantijos normomis, tačiau pasako, kad jos taikytinos ir banko garantijai:

“CK 6.93 straipsnyje nustatytus banko garantijos ypatumus, pažymi, kad šiai garantijos rūšiai taikomos paprastos garantijos taisyklės, nustatytos CK 6.90, 6.92 straipsniuose.“

Nors tokį LAT’o teiginį galima paneigti pažiūrėjus į 6.92 str. 1 d., kuri nurodo, kad “garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma“ ir CK 6.93 str. 1 d. “banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą.“, ir anksčiau cituotą praktiką dėl savarankiškos garantijos. Banko garantija yra savarankiška ir nėra subsidiari. Suku link to, kad tik kai kurios CK 6.90 ir 6.92 normų dalys gali būti taikomos banko garantijai.

Atsižvelgdamas į išdėstytą, manyčiau, kad garantijos instituto teisinis reguliavimas turėtų būti iš esmės revizuotas suskirstant normas į: 1) bendrąsias garantijos normas (taikomas abiems garantijos) 2) paprastos garantijos normas 3) savarankiškos garantijos normas.

Egidijus Kūris klausia: – Ar mums dar reikia teisės?

Nusprendžiau atnaujinti nuorodų kategoriją. Šį kartą siūlau prof. E. Kūrio skaitytą pranešimą VU TSPMI, kurio perpasakojimų pasitaikė viešojoje erdvėje. Ačiū paviešinusiems vaizdo įrašą.

Priverstinė hipoteka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje

Vietoje įžangos. Neseniai parašiau komentarą, kad “Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskelbia atskirųjų nuomonių“. Tas įrašas buvo parašytas, būtent dėl šiame straipsnyje nagrinėsimos bylos, kurioje buvo pareikšta atskiroji nuomonė. Į mano pasipiktinimą 2012 m. kovo 15 d. sureagavo ne bet kas, o pats teisingumo ministras Remigijus Šimašius. Jis pasakė:

“Prieš kelias dienas Tomas Chochrin rašė, kad kažkodėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskelbia atskirųjų nuomonių. Tai va, šiandien gavau gerbiamo teismo pirmininko atsakymą, kad nebuvo ir nėra intencijos kažko neskelbti, bet dėl kokių tai organizacinių turbūt dalykų tai nebuvo skelbiama. Bet kokiu atveju bus greitai ištaisyta. Ačiū Tomui už pastebėjimą.

O moralas – belsk, ir bus atidaryta.“

Kovo 17 d. liteko duomenų bazėje jau galima rasti teisėjo Egidijaus Baranausko atsirąją nuomonę. Norėčiau dar kartą padėkoti tokiam veikliam ir į piliečių pastabas reaguojančiam ministrui ir palinkėti toliau sėkmingo darbo. Taip pat dėkoju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui Gintarui Kryževičiui, nes be jo įnašo atskirosios nuomonės vis dar nebūtų skelbiamos. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame straipsnyje nagrinėjamoje byloje G. Kryževičius – vienas iš kolegijos narių, su kurio pozicija E. Baranauskas nesutiko pareikšdamas atskirąją nuomonę. Tai, kad pats G. Kryževičius aktyviais veiksmais prisidėjo prie šios atskirosios nuomonės paskelbimo, rodo sveikintiną sveiką teismo pirmininko požiūrį, siekiant įgyvendinti teismo sprendimų viešumą, o kartu ir proceso skaidrumą. Dar kartą ačiū. Dabar metas pereiti prie bylos ir atskirosios nuomonės analizės. Tikiuosi, kad šiuo tekstu pavyks parodyti, kokios svarbios – atskirosios nuomonės, taip pat, kad jų argumentai gali būti labiau pagrįsti už nutartį, su kuria nesutinkama.

Priverstinės hipotekos taikymas teismo sprendimu yra ypač retas atvejis. 2012 m. kovo 5 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teimas sprendė bylą (nr. 3K-3-87/2012), kurioje buvo sprendžiami priverstinės hipotekos taikymo klausimai. Ši nutartis yra svarbi tuo, kad teisėjas Egidijus Baranauskas pareiškė atskirąją nuomone, kuria nesutiko su kasacinio teismo praktika šiuo klausimu.

Faktinės bylos aplinkybės trumpai:

Asmuo A laimėjo bylą prieš asmenį B, asmeniui A priteista suma X. Prasidėjus priverstiniam sprendimo vykdymui (priteistos sumos išieškojimui), B (atsakovas) įvairiais būdais stengėsi išvengti sprendimo įvykdymo (pradėjo skyrybų procesą, įkeitė turtą, perleido reikalavimo teises).  Tokių veiksmų atlikimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vertintas kaip nesąžiningas elgesys, todėl šie teismai nustatė priverstinę hipoteką.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo socialiai teisinga. Kasacinė instancija iš pradžių pateikė hipotekos sampratą:

“Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Šis užtikrinimo būdas pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis, kuriose hipotekos kreditoriui suteikiama privilegijuota padėtis prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Šiais pagrindais kreditoriais tapę asmenys turi analogiškas teises, tačiau sutartinės hipotekos kreditorius turi pranašumą prieš priverstinės hipotekos kreditorių dėl hipotekos įregistravimo laiko.“

Toliau aiškinamas priverstinės hipotekos institutas:

“Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu esant CK 4.175 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindas aiškinamas kartu su CK 176 straipsniu, 2 punkte – kartu su CK 4.177 straipsniu, o 3 punkte – atitinkamai kartu su CK 4.178 straipsniu. Kadangi šiuos atsiradimo pagrindus nustato įstatymas, tai tokiais atvejais priverstinės hipotekos būtinumas ir reikalingumas jau yra pagrįstas ir ieškovas atskirai to daryti neprivalo. CK 4.175 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo teisė savo sprendimu nustatyti priverstinę hipoteką, kai konkrečios bylos aplinkybės tokią būtinybę suponuoja. Kasacinio teismo praktikoje, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga (pvz., prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, įtvirtintas CK 3.3 straipsnio 1 dalyje ir pan.). Kadangi hipotekos kreditorius išieškojimo procese turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius (CK 4.192 straipsnio 1 dalis), asmuo, prašydamas, kad teismo sprendimu būtų nustatyta hipoteka jo patenkintiems reikalavimams užtikrinti, turi įrodyti tokios apsaugos taikymo būtinumą, o teismas – įvertinti, ar tokios apsaugos taikymu nebus suvaržyti skolininko interesai labiau nei tai yra būtina, taip pat ar nebus pažeisti kitų kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Entum“ v. UAB „Pajūrio Sabina“, bylos Nr. 3K-3-307/2010).

Hipotekos, kaip daiktinės teisės, paskirtis yra skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimas, todėl teismas pagal galiojantį reglamentavimą turi teisę nustatyti priverstinę hipoteką, jeigu yra priimamas arba jau yra priimtas teismo sprendimas dėl piniginio reikalavimo patenkinimo ir jeigu iš bylos aplinkybių matyti, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali pasunkėti. Atsižvelgiant į priverstinės hipotekos užtikrinamąjį pobūdį daroma išvada, kad ją nustatyti galima reikalauti tiek reiškiant turtinį reikalavimą, tiek vėliau, jei turtinis reikalavimas, patenkintas teismo sprendimu, yra neįvykdytas,  t. y. kol egzistuoja aplinkybės, dėl kurių teismo sprendimui įvykdyti būtina taikyti priverstinę hipoteką. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus, kad priverstinė hipoteka gali būti nustatyta tik tuo pačiu sprendimu, kuriuo yra patenkintas kreditoriaus reikalavimas išieškoti pinigus, laiko teisiškai nepagrįstais.

Priverstinės hipotekos būtinumas turi būti grindžiamas svarbiu ir išskirtiniu konkretaus kreditoriaus interesu, o ne interesu, kuris gali būti būdingas kiekvienam kreditoriui. Prašantis nustatyti priverstinę hipoteką kreditorius būtinumą ją nustatyti turi grįsti aplinkybėmis, kuriomis negali remtis bet kuris iš kreditorių, nes teismas naudojasi priverstinės hipotekos nustatymo teise siekdamas apginti ypatingus ir individualius kreditoriaus interesus.

Nagrinėjamoje byloje teismai motyvavo, kad teismo sprendimu patenkinto turtinio reikalavimo suma yra didelė, ir laikė tai pagrindu priverstinei hipotekai nustatyti.  Šis motyvas neatitinka teisėjų kolegijos pirmiau išdėstytų argumentų dėl būtinumo nustatyti priverstinę hipoteką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad piniginio reikalavimo dydis savaime (per se) nėra pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti priverstinę hipoteką, taip išskiriant vieną kreditorių iš kitų. Nagrinėjamoje byloje taip pat konstatuotas skolininko nesąžiningumas, tačiau nebuvo įvertinta, ar ši aplinkybė atitinka nurodytus kriterijus ir yra pakankamas pagrindas suteikti prioritetą ieškovui kaip vienam iš kreditorių. Kadangi byloje yra duomenų, kad, be ieškovo, yra daugiau kreditorių, svarbu pasisakyti dėl jų procesinių teisių, taikant išdėstytas nuostatas taikymu, taip pat dėl kitų proceso tvarkos klausimų, nustatant priverstinę hipoteką.“

Teismas nurodė, kad būtina į bylos nagrinėjimą į traukti kitus kreditorius ir gražino bylą pirmosios instancijos teismui:

“Hipoteka – daiktinė teisė, kurios nustatymas lemia daikto savininko teisių suvaržymą. Prašant nustatyti priverstinę hipoteką daikto savininkui yra reiškiami reikalavimai, todėl jis byloje yra atsakovas. Reikalavimo prigimtis ir daikto savininko teisių suvaržymas lemia, kad priverstinės hipotekos nustatymas vyksta ginčo teisena, o išsprendus bylą iš esmės turi būti priimamas teismo sprendimas (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad jeigu daikto savininko kreditoriai, be ieškovo, yra ir kiti asmenys, nustačius priverstinę hipoteką ieškovo naudai, jo padėtis kitų kreditorių atžvilgiu pagerėja, todėl atitinkamai kitų kreditorių interesai gali nukentėti. Tai – pagrindas kitus kreditorius įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis (CPK 47 straipsnis).“

Teisėjas Egidijus Baranauskas, kurio daktaro disertacija yra iš įkeitimo teisinio reguliavimo, nesutiko su šia teismo pozicija ir ankstesne LAT’o praktika, todėl pareiškė atskirąją nuomonę. Atskirojoje nuomonėje laikomasi labai griežtos pozicijos dėl priverstinės hipotekos taikymo. Pirmiausia jis nurodė:

“Remdamasis CPK 63 straipsnio 2 dalimi, pareiškiu, kad nesutinku su teisėjų kolegijos daugumos pozicija dėl CK 4.178 straipsnio aiškinimo ir taikymo, o kartu ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama šios normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G., Nr. 3K-3-460/2009, 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. A. G., Nr. 3K-3-15/2012 ir kt.). Dėl šios priežasties nesutinku ir su teisėjų kolegijos priimtu procesiniu sprendimu panaikinti skundžiamą nutartį bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.“

CK 4.178 straipsnis (nagrinėjamoje byloje aktualios iki 2012 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos) nustato, kad „Pagal teismo sprendimą patenkinus reikalavimą dėl pinigų išieškojimo, kreditoriaus prašymu gali būti įregistruota skolininko daikto hipoteka. Teismo sprendime turi būti nurodyta: hipoteka užtikrinama reikalavimo suma, hipotekos terminas, daiktas, kuris registruojamas hipotekos registre, ir šio daikto savininkas.“

Pirmiausia teisėjas paaiškino priverstinės hipotekos ir CK 4.178 straipsnio kilmę:

“Manau, kad minėta teisės norma, su kai kuriais pakeitimais kartu su kitomis iš prancūziškosios (konkrečiai – Kvebeko CK 2730 straipsnis) įkeitimo sistemos paimtomis priverstinei hipotekai skirtomis normomis implantuota į Lietuvos teisės sistemą, negali būti aiškinama ir taikoma atskirtai nuo kitų nacionalinių hipotekos santykius reglamentuojančių materialiųjų ir šioms įgyvendinti skirtų proceso teisės normų. Skirtingai nuo Kvebeko, kur hipotekinio kreditoriaus reikalavimas nėra prioritetinis (prieš jį pranašumą turi privilegijuoti reikalavimai), Lietuvos teisinėje sistemoje hipotekinis kreditorius yra išimtinai privilegijuotas. Tokio kreditoriaus reikalavimai tenkinami prieš visus kitus tiek vykdymo procese, tiek ir skolininko bankroto atveju (CPK 754 straipsnio 1 dalis, Įmonių bankroto įstatymo 34 straipsnis). Hipotekinis kreditorius privilegijuotas ir tuo, kad be jo sutikimo negali būti nukreipiamas išieškojimas į įkeistą turtą (CPK 746 straipsnio 3 dalis).“

Toliau teisėjas paaiškina, kodėl egzistuojanti praktika iškreipia kreditorinių reikalavimų eiliškumo tenkinimo tvarką:

“Dėl mano paminėtų priežasčių, aiškinant CK 4.178 straipsnį taip, kad jis suteikia galimybę įgyti teismo sprendimu nustatomą hipoteką bet kuriam kreditoriui, kurio reikalavimas dėl pinigų išieškojimo yra tenkinamas, būtų iškreipta nacionaliniu teisiniu reguliavimu sukurta socialiai teisinga skirtingu kreditorių statusu pagrįsta reikalavimų tenkinimo eiliškumo tvarka. Taip, pvz. vykdymo procese kreditorius iš komercinės veiklos, kuriai apskritai yra būdinga ex ante žinoma skolininko nemokumo rizika, reikalavimų tenkinimo hierarchijoje esantis paskutinėje – trečioje eilėje, galėtų įgyti nepagrįstą pranašumą prieš pirmos eilės kreditorius su reikalavimais dėl išlaikymo ar žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat dėl maitintojo netekimo. Tokį pat pranašumą jis įgytų ir prieš antros eilės kreditorius – skolininko darbuotojus (CPK 754 straipsnis). Galimybė nustatyti hipoteką bet kurio kreditoriaus naudai pažeistų ir tos pačios eilės kreditorių teises, nes nėra jokių kriterijų pagal kuriuos vienam kreditoriui būtų galima suteikti pranašumą prieš kitus. Išimtys privilegijuoti kreditorius šiems suteikiant hipotekas nustatytos tik įstatyme (pvz., CK 3.72 straipsnio 10 dalis, 3.78 straipsnio 5 dalis, 3.197 straipsnis ir kt.). Taigi kreditorius, kuris nors ir vėliau pradėjo teisminį procesą, įgytų pranašumą prieš tokios pačios eilės kreditorių, kuris pradėjo procesą anksčiau, tačiau dėl kokių nors priežasčių toks procesas iki galutinio teismo sprendimo truko ilgiau nei pirmojo. Dėl to tokio kreditoriaus hipoteka būtų registruojama kaip antrinė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tai reikštų, kad įvairios procesinės kliūtys daro įtaką materialiems daiktinių teisių santykiams, kas nagrinėjamu atveju neatitiktų proceso normų paskirties. Toks CK 4.178 straipsnio aiškinimas sudarytų prielaidas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis įgyjant nepagrįstą pranašumą reikalavimų tenkinimo stadijoje.“

E. Baranauskas pateikia galimas rizikas ir paaiškina, kodėl kitų kreditorių įtraukimas į bylą yra beprasmis ir neišsprendžiantis byloje kilusių procesinių problemų:

“Manau, kad nurodytų rizikų nepašalina ir žinomų skolininko kreditorių įtraukimas į bylą trečiaisiais asmenimis. Mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, šalys (kreditorius ir skolininkas) įstatymu nėra įpareigotos nurodyti tokius kreditorius. Jeigu jie ir įtraukiami, bet pareiškia prieštaravimą, ar tai reiškia, kad hipoteka ieškovui negali būti nustatoma ir ieškinys atmetamas, nes hipoteka nedaloma, o bet koks bandymas nustatyti hipoteką visų kreditorių naudai nėra įmanomas dėl registracijos eiliškumo laike reikšmės? Natūralu, kad ir tokia baigtis jau iš anksto užprogramuota, turint galvoje, kad ginčo teisena nagrinėjamas būtent ginčas. Šiuo atveju ginčas turėtų būti suprantamas ne tik tarp kreditoriaus ir skolininko, bet ir tarp visų kreditorių. Sudaryti sąlygas pradėti tokio ginčo nagrinėjimo procesą be jokios perspektyvos, mano nuomone, nėra pagrindo. Be to, užbaigus bylą tokiu būdu, t.y. atmetus ieškinį, negalima užtikrinti, kad kiti, vėliau atsiradę ir/ar į bylą neįtraukti kreditoriai, nenusistatys hipotekos. Antra, ir tai yra bene svarbiausia vertinant kitų kreditorių teisių apsaugos aspektu, priežastis yra ta, kad nėra teisinio mechanizmo, kaip pakeisti prior tempore potior jure (pirmas laike pirmas teisėje – Tomo Chochrin pastaba) principu grindžiamą hipotekinių kreditorių reikalavimų eiliškumą hipotekos registre net ir tuo atveju, jeigu lygiaverčiams kreditoriams būtų suteikta teisė siekti hipotekos pagal, pvz. kreipimosi į teismą laiką, laikant, kad visi kreditoriai turi teisę reikalauti hipotekos nustatymo. Minėta, materialiųjų teisių negali lemti procesinės problemos.“

Apibendrindamas teisėjas nurodo:

“Esu įsitikinęs, kad dabartinis priverstinės hipotekos teisinis reguliavimas (CK 4.175 – 4.178 straipsniai) turėtų būti aiškinamas taip, kad nebūtų sudarytos prielaidos procesinėmis priemonėmis vieniems kreditoriams  įgyti pranašumą prieš kitus. Pagal CK 4.175 straipsnio 2 dalį priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo arba teismo sprendimo pagrindu. Pirmuoju atveju įstatymas numato tas teisines situacijas, kai priverstinė hipoteka atsiranda nustačius konkrečią, įstatyme numatytą faktinių aplinkybių sudėtį, kaip tai yra, pvz., CK 6.414 straipsnio 2 dalyje. Tokiu atveju nereikia kreiptis į teismą dėl atskiro teismo sprendimo. Tuo tarpu teismo sprendimu (CK 4.178 straipsnis) hipoteka gali būti nustatoma tik tuo atveju, kai tokią teismo teisę numato įstatymas, pvz. CK 3.197 straipsnis, 5.71 straipsnis ir kt. Arba, kai teismo sprendimas dėl tam tikrų reikalavimų priteisimo yra savarankiškas pagrindas priverstinei hipotekai registruoti, pvz., CK 3.72 straipsnio 10 dalis, 3.78 straipsnio 5 dalis ir kt.

Atsižvelgiant į išdėstytą, manau, kad atsakovės kasacinis skundas turėjo būti patenkintas panaikinant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimant naują sprendimą – ieškinį atmetant.“

Belieka pasidžiaugti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai tampa vis aktyvesni ir reiškia atskirąsias nuomones. Nagrinėjamoje situacijoje mane asmeniškai žymiai labiau įtikina E. Baranausko atskiroji nuomonė, negu LAT’o nutartis. Bet kokiu atveju – ypač vertinga žinoti abi pozicijas. Manyčiau, kad priverstinė hipoteka neturėtų tapti eiline laikinąja apsaugos priemone.

Viešosios sutarties teisinis kvalifikavimas ir sutarčių laisvės principo ribojimai

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2012 m. kovo  7 d. nutartyje Nr. 3K-3-90/2012 vienas iš sprendžiamų klausimų buvo, kaip tinkamai sutartį kvalifikuoti viešąja. Faktinės aplinkybės trumpai: tarp šalių kilęs ginčas iš sutartinių santykių, kai tarp šalių susiklostę paslaugų subtiekimo santykiai t.y. sutartis tarp lygiaverčių subjektų. Viena iš sutarties šalių nusprendė nutraukti sutartį, o kita ginasi įrodinėdama, kad paslaugų subtiekimo sutartis yra viešoji. Byla ypatinga ir tuo, kad du kartus nuėjo iki kasacinės instancijos t.y. kartą buvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, teismas nusprendžia, kad:

“Ginčo sutartis yra viešoji energijos pirkimo–pardavimo sutartis, nes teisiniai abonento ir subabonento santykiai pagal teisinę prigimtį yra tapatūs teisiniams energijos tiekimo įmonės ir abonento santykiams.“

Byla vėl kasacijoje. Pirmiausia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiek tiek išplėtoja sutarčių teisės doktriną, paaiškindamas sutarčių laisvės ir pacta sunt servanda santykį bei nurodo galimas sutarčių laisvės išimtis:

“Sandoriai pagrįstai laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes, sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Taigi tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), kuris reiškia, jog asmeniui privalomi ne tik sutartimi prisiimti konkretūs įsipareigojimai, tačiau ir tai, kas sutartyje tiesiogiai nenustatyta, tačiau išplaukia iš jos esmės ar įstatymų. Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas, kaip ir kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas), taip pat sandorius, neatitinkančius tikrosios juos sudariusių asmenų valios (privatus interesas) (CK 1.78–1.93 straipsniai).“

Toliau nagrinėjama viena iš sutarčių laisvės išimčių – viešoji sutartis. Pirmiausia pateikiamas šios sutarties tikslas, kuris iš esmės atkartoja civilinio kodekso komentarą:

“Sutarčių teisėje išskiriama viešoji sutartis, kaip viena iš sutarčių rūšių, kai įstatymais ribojamas sutarčių laisvės principas. Viešąja laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt. organizacijos) (CK 6.161 straipsnis). Šios sutarčių rūšies atsiradimą lėmė aplinkybė, kad Lietuvos ūkyje veikia ne viena natūrali monopolija ir valstybei tenka specialiai reglamentuoti tam tikras ūkio šakas, kuriose nėra pakankamos konkurencijos. Tai valstybė daro išleisdama teisės aktus, kuriuose įtvirtinamos specialios elgesio taisykles, esminės privalomos tokių sutarčių sąlygos. Taigi viešosios sutarties institutas atspindi viešąjį interesą, kad, įsikišant į sutarčių sudarymo procesą, būtų užtikrintas elektros energijos, šilumos, vandens ar kt. šalies ūkio funkcionavimui bei asmeniniams (buitiniams) gyventojų poreikiams strategiškai svarbių prekių prieinamumas, apginta silpnesnė sutartinio santykio pusė – transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ar kt. paslaugų vartotojas. Dėl to kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280).“

Toliau pateikiamas svarbesnis momentas, nes LAT’as paaiškina, kaip tam tikrą sutartį tinkamai kvalifikuoti, kaip viešąją:

“Pažymėtina, kad viešąja sutartimi laikytina tik tokia, kuri yra konkrečiai įstatyme įvardyta viešąja arba, nors taip įvardyta ir nėra, tačiau atitinka įstatyme įtvirtintus pagrindinius požymius: viešosios sutarties šalis – tiekėjas, pardavėjas, kuris verčiasi tam tikra veikla, šios veiklos produktą privalo parduoti, paslaugą teikti visiems, kurie į jį dėl šito kreipiasi (CK 6.161 straipsnio 2 dalis); paslauga ar prekės turi būti teikiamos vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 straipsnio 3, 4 dalys); įstatymų nustatytais atvejais viešosios sutartys gali būti sudaromos pagal abiem šalims privalomas standartines sąlygas, patvirtintas atitinkamos valstybės institucijos (CK 6.161 straipsnio 5 dalis); paslaugas teikiančio ar prekes parduodančio asmens veikla gali būti labiau kontroliuojama valstybės, pavyzdžiui, nustatant kainas, reikalaujant tam tikrų licencijų ir pan.; viešąsias paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti sutartį su visais, kurie į jį dėl to kreipiasi, lemia tai, jog verslo subjektai turi ribotas galimybes nutraukti tokias sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad viešoji sutartis yra vieno iš pagrindinių civilinės teisės principų – sutarčių laisvės principo – išimtis, kvalifikuoti sutartį viešąja ir taikyti įstatymų nustatytus ribojimus teismai gali tais atvejais, kai nustatomi būtinų viešosios sutarties požymių kompleksas, o ne tik kai kurie jos elementai ar bruožai.“

Teismas pastebi, kad gali būti viešųjų sutarčių sąlygų, dėl kurių galima susitarti:

“Pabrėžtina, kad įstatyme nustatyti viešosioms sutartims keliami reikalavimai ir su jais susiję sutarčių laisvės principo ribojimai nereiškia, kad tokiose sutartyse nėra sąlygų, dėl kurių šalys galėtų susitarti savo nuožiūra. Įstatymų leidėjas viešųjų sutarčių atveju neriboja šalių galimybės dėl kokių nors sąlygų susitarti kitaip, svarbiausia, kad nebūtų pažeisti viešieji tikslai, dėl kurių tokių sutarčių sudarymo laisvė ribojama (pvz., žr. CK 6.391 straipsnį).“

Toliau teismas kvalifikavo žemesnių instancijų nustatytus faktus teisės klausimu t.y. ar sutartiniai santykiai yra iš viešosios sutarties:

“Sprendžiant šį ginčą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, ar tiekimo teisiniai santykiai, atsirandantys viešosios tam tikras prekes ar paslaugas, pvz., energiją, tiekiančio subjekto ir abonento sudarytos sutarties pagrindu, yra tapatūs teisiniams santykiams, susiklostantiems abonentui dalį tų pačių prekių ar paslaugų perteikiant kitam vartotojui (subabonentui). Teisės normos nedraudžia energijos pirkėjui (abonentui) dalį gaunamos energijos tiekti kitam asmeniui (subabonentui) (CK 6.389 straipsnis). Lingvistiškai aiškinant šią teisės normą konstatuotina, kad abonentas gali energiją, šilumą, dujas ar vandenį perduoti kitam asmeniui, t. y. turi teisę tai daryti, tačiau neprivalo. Perpardavimo (subtiekimo) santykiai nėra imperatyvaus pobūdžio, nes perpardavėjo (abonento) veikla, skirtingai nei pardavėjo (tiekėjo), nesiejama su CK 6.161 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga sudaryti sutartį su kiekvienu, kuris kreipiasi dėl energijos tiekimo, t. y. įstatyme perpardavėjui nenustatytas tokio pobūdžio sutarčių laisvės principo ribojimas kaip pardavėjui. Taigi, nepaisant to, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartį įstatymų leidėjas tiesiogiai įvardija kaip viešąją sutartį (CK 6.383 straipsnio 3 dalis), energijos perpardavimo (abonento ir subabonento) sutartys įstatymų besąlygiškai nėra priskiriamos viešųjų sutarčių rūšiai, todėl tokius perpardavimo santykius nustatančias sutartis kvalifikuoti viešomis galima tik tada, kai jos atitinka CK 6.161 straipsnyje įtvirtintus bendruosius viešųjų sutarčių požymius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sutartis pagal prigimtį yra tapati tiekimo įmonės ir abonento sudarytai viešajai energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai. Tokiai išvadai pagrįsti būtina vertinti visų subtiekimo sutarties sąlygų atitiktį viešosios sutarties požymiams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 6.161 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos sutartis gali būti kvalifikuojama viešąja, atitinkamai: kad sutarties šalis turi užsiimti tam tikra veikla, šias paslaugas tiekti vienodomis sąlygomis kiekvienam besikreipusiam ir kt., konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neapgrįstai ginčo sutartį pripažino viešąja. Nagrinėjamu atveju abonentas (subtiekėjas) nėra elektros, šilumos, dujų, vandens paslaugas visiems besikreipusiems teikiantis subjektas, t. y. nesiverčia tam tikra veikla, kuri būtų viešųjų sutarčių reguliavimo dalykas. Bylos šalys yra skirtingų administracinių pastatų savininkai. Atsakovas yra abonentas, sudaręs energijos ir kt. paslaugų pirkimo–pardavimo sutartis su šias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, o ieškovas tokiu tapti ir įsiregistruoti abonentu negali, kol nėra įsirengęs atitinkamų inžinerinių tinklų. Esant tokiai situacijai, pagal šalių sudarytą ginčo sutartį, iki tol, kol ieškovas pats netaps abonentu, jam energiją, vandenį, dujas turi tiekti atsakovas. Šiam atsisakius tai daryti, ieškovo ūkinė veikla sutriktų. Taigi ginčo sutarties pagrindu susiklostę šalių teisiniai santykiai turi viešosioms sutartims būdingų privalomumo požymių, tačiau jų nepakanka, kad sutartį būtų galima kvalifikuoti viešąja. Vienas esminių viešųjų sutarčių požymių yra paslaugas teikiančio subjekto pareiga sudaryti tiekimo sutartis su visais besikreipiančiais asmenimis ir tiekti paslaugas vienodomis sąlygomis tam tikrai vartotojų kategorijai. Tuo tarpu ginčo sutartimi atsakovas įsipareigojo paslaugas tiekti tol, kol ieškovas pats taps abonentu, t. y. bylos šalys sudarė sutartį dėl komunalinių paslaugų perteikimo iki tol, kol tokių tiekiamų paslaugų gavėjas neįsiregistruos kaip atskiras abonentas paslaugas teikiančiose įmonėse. Taigi ginčo sutartis neatitinka esminių viešąją sutartį apibūdinančių požymių, todėl abonento energijos ir kitų komunalinių paslaugų perpardavimo sutartis be teisinio pagrindo kvalifikuota viešąja.

Esant tokiai situacijai, kai sutarčiai negali būti taikomi įstatymuose įtvirtinti viešosioms sutartims taikytini sutarčių laisvės principo ribojimai, abonento ir subabonento teisinius santykius reglamentuoja jų sudaryta sutartis (CK 6.156 straipsnis) ir konkrečiai tokiems santykiams reguliuoti įtvirtintos tam tikros teisės normos. Atsižvelgiant į tai, kad subabonentų teisinė padėtis, jų teisės ir pareigos specialiųjų teisės aktų – Elektros energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo, Energetikos įstatymo, nėra apibrėžtos, abonento ir subabonento teisinius santykius perduodant subabonentui energiją reglamentuoja jų sudaryta sutartis. Šios sutarties pagrindu sutartį sudarančios šalys savo nuožiūra gali nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (pvz., užmokestį, taikomą už perduotą energiją; vietinio tinklo eksploatacijos sąnaudų padengimą; taip pat nuostatas dėl sutarties nutraukimo ir kt.). Analogiška pozicija jau išsakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. mokslinė–gamybinė AB „Precizika“, bylos Nr. 3K-3-123/2011; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Rodena“, bylos Nr. 3K-3-444/2010). Tokios subtiekimo sutartys aiškinamos remiantis bendrosiomis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir šių taisyklių taikymo praktika, t. y. sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.“

Apibendrinant derėtų pabrėžti, kad norint tam tikrą sutartį kvalifikuoti kaip viešąją, reikia nustatyti visus šios sutarties požymius. Paprasčiausia pirma – rasti monopolininką, kuris turi pareigą sudaryti sutartis. Nagrinėtoje situacijoje buvo lygiaverčiai rinkos dalyviai (tam tikra prasme monopolininko X vartotojas ir potencialus vartotojas),  kurių nė vienas neturėjo pareigos sudaryti sutarties.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neskelbia atskirųjų nuomonių

Jau esu rašęs ir piktinęsis Lietuvos  Aukščiausiojo Teismo sprendimų paieška. Taip jau sutapo, kad po mano to komentaro bent jau nutarčių įdėjimo į sistemą problema išnyko. Žinau, kad šis tinklaraštis yra skaitomas tiek pačiame teisme, tiek Nacionalinėje teismų administracijoje. Todėl leisiu sau vėl viešai pasiskųsti.

Civilinio proceso kodeksas:

63 straipsnis. Tvarka, kuria teismas sprendžia klausimus

2. Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu atskirąją nuomonę.

Problema – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paieškos sistemose neįmanoma rasti atskirųjų nuomonių. Jos yra tiesiog nepridedamos. Negaliu paaiškinti kodėl, galbūt jos tiesiog laikomos nepakankamais svarbiomis, kad vargintis su jomis pažindinti visuomenę? Per nepilną metų laikotarpį, mano žiniomis, civilinių bylų skyriuje buvo priimtos trys atskirosios nuomonės:

1) 2011 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko ir Sigito Gurevičiaus dėl laidavimo akcesoriškumo. Šią atskirąją nuomonę galima rasti pasistengus t.y. ieškant senojoje LAT’o paieškos sistemoje (nuo 1995 m.) pagal nutarties priėmimo datą;

2) 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 Česlovo Jokūbausko atskiroji nuomonė vėl dėl laidavimo, kuria jis kartoja savo argumentus dėl laidavimo akcesoriškumo. Šios atskirosios nuomonės nerasite nei LAT’o, nei LITEKO paeiškos sistemose, ji prieinama tik INFOLEXE;

3) 2012 kovo 5 d. Egidijus Baranauskas pareiškė atskirąją nuomonę dėl priverstinės hipotekos civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012. Man rašant šį įrašą (2012 kovo 8 d. 11-12 val.) šios atskirosios nuomonės negalima gauti nė vienoje paieškos sistemoje (net INFOLEX). Tai yra visiškas absurdas. Sėdi tris dienas ir nežinai teisinių argumentų, kuriais vienas teisėjas nesutiko su priimta nutartimi.

Kaip matome, LAT’o teisėjai vis dažniau skelbia atskirąsias nuomones. Būtų smagu kartas nuo karto galėti jas perskaityti. Dar smagiau būtų, jeigu jas būtų įmanoma rasti ten, kur jų vieta t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje. Atrodo, prašau ne tiek daug.. Tiesiog noriu patogios smulkmenos..