Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų specializacijos

Šiandien naršydamas internete visiškai atsitiktinai radau “Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme taisykles“ (toliau tekste – taisyklės). Įdomus dokumentas, patvirtintas LAT’o pirmininko G. Kryževičiaus įsakymu, įgyvendinantis teisėjų tarybos nutarimą “Dėl bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklių aprašo patvirtinimo“. Šių teisės aktų pavadinimai nurodo jų tikslus t.y. bylų skirstymas teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymas. Šiame įraše trumpai apžvelgsiu, kaip skirstomos civilinės bylos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, o tai yra svarbus indikatorius, kuris leidžia numatyti, kurie teisėjai nagrinės tam tikras bylas.

Pirmiausia šių taisyklių trečias punktas nustato, kad “byloms nagrinėti teisėjų kolegijos sudaromos ir pranešėjas skiriamas naudojantis teismų informacinės sistemos LITEKO Bylų skirstymo moduliu (toliau – Modulis), automatizuotu atrankos būdu. Nesinaudoti automatizuotu atrankos būdu galima esant Modulio gedimams, tvarkymo darbams ir kai dėl techninio pobūdžio priežasčių neįmanoma pasinaudoti Modulio funkcijomis, taip pat atskirais šiose Taisyklėse nustatytais atvejais.“ Taip šiame punkte parodoma, kad bendroji bylų skirstymo taisyklė – automatizuotas skirstymas LITEKO moduliu. Ši sistema pradėta naudoti prieš keletą metų, siekiant įgyvendinti skaidrų ir nešališką bylų skirstymo procesą t.y. norint apsisaugoti nuo “teismų  ir bylų skyrių pirmininkų  savivalės“.  Kaip matome, kad bendrojoje taisyklėje numatyta išimtis nurodanti, kad automatizuotas būdas gali būti nenaudojamas atskirais šiose taisyklėse numatytais pagrindais. Šie pagrindai nurodyti taisyklių 6 punkte, kuris nustato:

“Teismo skyriaus pirmininkas ar Teismo pirmininkas teisėjų atrankos kolegijos siūlymu ar savo iniciatyva gali nesilaikyti eiliškumo kriterijaus esant bent vienai iš šių sąlygų:

1.1.         vienarūšes bylas (esant analogiškai faktinei ir teisinei situacijai) yra tikslinga skirti nagrinėti vienu metu ir (ar) tam tikriems teismo teisėjams;

1.2.        skiriant bylą atsižvelgiama į teisėjų specializaciją;

1.3.        įstatymai nustato sutrumpintus atitinkamų bylų išnagrinėjimo terminus;

1.4.        kitais atvejais, kai Teismo skyriaus pirmininkas ar Teismo pirmininkas motyvuotai pripažįsta tai būtina.“

Matome, kad viena iš išimčių yra, kad bylą galima paskirti tam tikriems teisėjams pagal jų specializaciją. Pastaruosius keletą metų didelę savo laiko dalį skiriu LAT’o praktikos analizei (tą turbūt galima pastebėti skaitant mano įrašus..). Nuo 2o11 metų liepos pastebėjau tam tikrą tendenciją, kad konkretūs teisėjai nagrinėja tam tikros specifikos bylas. Dabar pasidarė aišku, kodėl taip yra. Įgyvendinant minėtą teisėjų tarybos nutarimą, teisėjai LAT’e buvo suspecializuoti. Tai galima pamatyti taisylių pirmame ir antrame prieduose. Antras priedas pateikia civilinių bylų teisėjų specializaciją, kuriuo sukurta viešųjų pirkimų specializacija ir jai priskirti šie teisėjai: Egidijus Baranauskas, Gražina Davidonienė, Virgilijus Grabinskas, Birutė Janavičiūtė, Egidijus Laužikas, Sigita Rudėnaitė. Trečias taisyklių priedas nurodo GALIMĄ teisėjų specializaciją:

  1. Bendroji prievolių teisė – Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas, Janina Stripeikienė.
  2. Bendroji sutarčių teisė ir sutarčių rūšys – Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas, Virgilijus Grabinskas, Janina Januškienė, Česlovas Jokūbauskas, Sigita Rudėnaitė, Janina Stripeikienė, Juozas Šerkšnas.
  3. Civilinė atsakomybė – Dangutė Ambrasienė, Janina Januškienė, Algis Norkūnas, Vincas Verseckas.
  4. Civilinio proceso teisė – Gražina Davidonienė, Birutė Janavičiūtė, Egidijus Laužikas, Zigmas Levickis, Algis Norkūnas, Antanas Simniškis, Juozas Šerkšnas.
  5. Daiktinė teisė – Egidijus Baranauskas, Birutė Janavičiūtė, Zigmas Levickis, Janina Stripeikienė, Pranas Žeimys.
  6. Darbo teisė – Virgilijus Grabinskas, Zigmas Levickis, Antanas Simniškis.
  7. Draudimo teisė – Egidijus Baranauskas, Sigitas Gurevičius, Algis Norkūnas.
  8. Įmonių teisė – Sigitas Gurevičius, Vincas Verseckas.
  9. Juridinių asmenų nemokumo teisė (restruktūrizavimas, bankrotas) – Česlovas Jokūbauskas, Janina Stripeikienė, Vincas Verseckas.
  10. Konkurencijos teisė – Janina Januškienė, Gintaras Kryževičius, Janina Stripeikienė.
  11. Intelektinės nuosavybės teisė – Virgilijus Grabinskas, Sigita Rudėnaitė.
  12. Paveldėjimo teisė – Gražina Davidonienė, Birutė Janavičiūtė, Česlovas Jokūbauskas, Pranas Žeimys.
  13. Šeimos teisė – Janina Januškienė, Janina Stripeikienė.
  14. Tarptautinė ir Europos Sąjungos privatinė teisė – Gintaras Kryževičius, Egidijus Laužikas.
  15. Vartotojų teisė – Sigitas Gurevičius, Sigita Rudėnaitė.
  16. Vežimas ir ekspedicija– Dangutė Ambrasienė, Egidijus Baranauskas.
  17. Viešųjų pirkimų teisė – Česlovas Jokūbauskas, Gintaras Kryževičius, Janina Stripeikienė.

Kyla klausimas, koks yra šių priedų santykis? Taisyklių 11 punktas nurodo, kad “skiriant bylą ir sudarant teisėjų kolegiją atsižvelgiama į teisėjų specializaciją, nustatytą šių Taisyklių 1 ir 2 prieduose“. Tai reiškia, kad pagal minėtą antrą priedą, t.y. viešųjų pirkimų teisės specializaciją, skiriami teisėjai vadovaujantis taisyklių 6 punkto 1.2. papunkčiu “skiriant bylą atsižvelgiama į teisėjų specializaciją“. Taisyklių 12 punktas nurodo, kad “skiriant bylą gali būti atsižvelgiama į teisėjų specializaciją, nurodytą šių Taisyklių 3 priede, kai Teismo skyriaus pirmininkas ar Teismo pirmininkas teisėjų atrankos kolegijos siūlymu ar savo iniciatyva motyvuotai pripažįsta tai būtina. Atsižvelgiant į šiame priede nurodytą specializaciją gali būti skiriamas teisėjas pranešėjas ir (arba) kolegijos teisėjai.“, t.y. šiuo atveju skiriama pagal 6 punkto 1.4. papunktį. Specializacija šių taisyklių prasme reiškia  konkrečiame skyriuje dirbančio teisėjo dažniausiai nagrinėjamų bylų kryptis, grindžiama materialinių teisinių santykių specifika ir (ar) procesiniais ypatumais.

Nagrinėdamas nutartis pastebėjau, kad bylų skirstymas pagal antrą priedą t.y. pagal viešųjų pirkimų specializaciją naudojamas iš esmės visose viešųjų pirkimų bylose. Visada matomos tos pačios šešios pavardės. Dėl trečio priedo – sunku spręsti. Pagal teisinį reglamentavimą, t.y. motyvuoto pripažinimo būtinumą, sprendžiu, kad 3 priedas naudojamas rečiau. Iš taisyklių nėra aišku, kokia turi būti ta motyvuoto pripažinimo forma.

Gali kilti klausimas, kokia šio teisėjų specializacivimo prasmė? Atsakymas – viešoji kasacijos funkcija t.y. vienodas teisės taikymas ir aiškinimas. Man net nebūnant viešųjų pirkimų specialistų yra gana akivaizdu, kad su viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu yra daug problemų. Apskritai manau, kad specializavimas LAT’e – teigiamas poslinkis. Atrodytų idealu, jeigu tam tikrus materialinės teisės klausimus spręstų ir aiškintų geriausi tos srities specialistai. Tačiau praktikoje nėra idealu. Pateiksiu vieną asmenine patirtimi paremtą pavyzdį. Mano subjektyvia nuomone, teisėjas Egidijus Baranauskas yra vienas geriausių prievolių (kartu ir sutarčių teisės) specialistų Lietuvoje. Dabar jis užstrigęs viešųjų pirkimų bylose..

Lietuvos Aukščiausiasis teismas pateikė “konspektą“ dėl dalykinės reputacijos gynimo

Prisipažinsiu, patiko 2012 m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-32/2012. Patiko nevisai dėl to, kad padeda atriboti nuomonę nuo žinios.. Bent jau man, paskaičius šią nutartį, tai padaryti atrodo dar painiau ir hipotetinis noras spręsti garbės ir orumo, ar dalykinės reputacijos pažeidimo bylą pasirodo esąs dar sudėtingesnis. Patiko tai, kad ši nutartis papildys mano įrašus, kurie anksčiau buvo rašyti šaltiniais pasitelkiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Išnagrinėjęs šią nutartį pamatai, kad sugebėti atriboti žinią ir nuomonę yra vis sudėtingiau, taip pat dar kartą išryškėja saviraiškos laisvės, kaip pamatinės žmogaus teisės svarba ir jos ribojimo ribotumas. Mano nagrinėtoje nutartyje (2011 m. rugsėjo 9 d.  nr. 3K-3-347/2011) įraše “Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje“ LAT’as iš esmės pateikė išsamią ir susistemintą savo suformuotos doktrinos apžvalgą, naujausioje nutartyje teismas mums dovanoja dalį apibendrintos EŽTT doktrinos.

Ginčo esmė viešojoje erdvėje turėtų būti gerai žinoma t.y. TV3 per savo žinias pateikė kontraversiško turinio informaciją apie AB “TEO LT“. Teo kreipėsi į teismą dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pažeidimo. Teo teigimu, per TV3 žinias “paskleistos žinios“ žemina Teo dalykinę reputaciją. Ginčyti teiginiai:

“Informuojant apie nurodytą faktą, žinių reportaže viešai buvo paskleistas toks teiginys: „Asociacijos narių nuomone, <…> TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas N. I., teikdamas pasiūlymus Vyriausybei bei aktyviai dalyvaudamas Kultūros ministerijos posėdžiuose, kuriuose buvo svarstomi bendrovei reikalingi teisės aktai, pažeidė įstatymus“. Žinių reportaže pasisakė atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos asociacijos atstovas atsakovas S. B., kuris viešai paskleidė tokį teiginį: „TEO LT, AB generalinio direktoriaus pavaduotojas ponas I. dalyvaudavo posėdžiuose ir pateikdavo dokumentus, kuriuose buvo aiškiai suformuluota, kaip turi būti keičiami įstatymai, tai mes manome, kad tai yra nesąžiningi veiksmai ir kad rinkos dalyviai, ypač monopolistai, turėtų ypač kruopščiai ir atidžiai žiūrėti įstatymus ir nepažeidinėti jų, siekdami sau palankių sprendimų.“

Pirmoji instancija šios teiginius pripažįsta žinia, o apeliacinė juos vertina kaip nuomone ir pripažinus šiuos teiginius dalykinės reputacijos pažeidimu, privertus juos paneigti, būtų nepagrįstai suvaržyta žodžio laisvė.

Pirmiausia EŽTT doktrina:

“Tiek juridinio asmens dalykinė reputacija, tiek ir asmens saviraiškos laisvė yra saugomos ir gintinos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, 1 protokolo 1 straipsnis, CK 2.24 straipsnio 8 dalis).

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece (GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tyrimui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės, tačiau dėl to, kad subjektas yra didelė įmonė, iš jos neturėtų būti atimta gynybos dėl difamacinių teiginių teisė (žr. sprendimą Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005,  par. 94).

EŽTT saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai  (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės, spręsdamos, ar yra toks poreikis, turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (žr. sprendimus bylose Hertel v. Switzerland, no. 25181/94, judgment of 25 August 1998, par. 46, Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 87; Flux v. Moldova (No. 6), no. 22824/04, judgment of 29 July 2008, par. 26). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir pateikiama nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai tampa pirmaeiliu dalyku (žr., pvz., Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41).

EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, kad iš esmės nėra nesuderinama su Konvencijos 10 straipsniu situacija, kai difamacijos bylose atsakovui yra uždedama našta pagal civilinį standartą įrodyti difamacinių teiginių atitiktį tikrovei (duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija); atsakovui turi būti suteikta reali galimybė tai padaryti (žr. Kasabova v. Bulgaria, no. 22385/03, 19 April 2011, par. 58-62; McVicar v. United Kingdom, no. 46311/99, § 83‑87, ECHR 2002‑III; Steel and Morris v. the United Kingdom, no. 68416/01, §§ 93‑95, ECHR 2005‑II). Svarbu, kad teismai atsakovo pateiktus įrodymus nagrinėtų labai atsargiai, taip, kad atsakovui netaptų neįmanoma pasinaudoti „tiesos gynyba“. Atitinkamai Kasabova byloje Teismui buvo nepriimtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog vienintelis kelias patvirtinti teiginį, jog kažkas padarė nusikaltimą, buvo reikalavimas įrodyti, kad jis arba ji buvo dėl to nuteistas (žr., Kasabova v. Bulgaria, par. 62; Flux v. Moldova (no. 6), no. 22824/04, §11 and 31, 29 July 2008). Nors apkaltinamasis nuosprendis iš esmės prilygsta nenuginčijamam įrodymui, kad asmuo įvykdė nusikaltimą, tokiu būdu apriboti teiginių apie nusikalstamą elgesį įrodinėjimo būdą šmeižto byloje yra aiškiai nepagrįsta, net jeigu reikalaujama (pagal Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį) atsižvelgti į tokio asmens nekaltumo prezumpciją. Tvirtinimai (kaltinimai) spaudoje negali būti lygiaverčiai prilyginami kaltinimams baudžiamajam procese (žr. Kasabova v. Bulgaria, par. 62). Teismai, nagrinėjantys šmeižto bylą, taip pat negali tikėtis iš atsakovų prokurorų elgesio ar daryti jų likimą priklausomą nuo to, ar baudžiamojo persekiojimo institucijos nusprendžia palaikyti kaltinimus, ar pajėgia užtikrinti asmens, prieš kuriuos atsakovai pateikė teiginius spaudoje, nuteisimą (žr. ten pat). Situacijose, kai yra pateikiami faktinio pobūdžio teiginiai ir nepakankamai įrodymų jiems pagrįsti ir žurnalistas diskutuoja apie „tikrą“ viešąjį, visuomeninį interesą, patikrinimas, ar žurnalistas elgėsi profesionaliai ir sąžiningai, tampa pirmaeiliu dalyku (žr. cituotą Flux v. Moldova (no. 7), no. 25367/05, 24 November 2009, par. 41). Vertinant sąžiningumą, reikšmės gali turėti įvairios aplinkybės – žurnalistinio tyrimo pakankamumas skleidžiamiems teiginiams pagrįsti (kuo rimtesni kaltinimai, tuo nuodugnesnis tyrimas turėtų būti atliekamas; taip pat svarbus teiginių pobūdis, pvz., Teismas yra pripažinęs, kad teiginius dėl korupcijos itin sunku tiesiogiai pagrįsti), šaltinių patikimumo įvertinimas, kitos šalies pozicijos pateikimas ir pan. EŽTT, kaip ir nacionaliniams teismas, labai reikšmingas viešoje diskusijoje iškelto klausimo, paskleistos informacijos pobūdis (faktinis teiginys ar nuomonė, difamacijos laipsnis ir pobūdis), diskusijos pobūdis (gyvai vykusi diskusija, straipsnis ar pan.), „dviejų nuomonių“ dėl klausimo pateikimo faktas, pastangos skleidžiamos informacijos patikimumui patikrinti ir pan.

Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat yra pateikti teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo, saviraiškos laisvės, žinios ir nuomonės atribojimo:

“Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar publikacijoje yra paskleisti duomenys ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje ir yra fakto klausimas. Reikia įvertinti, ar tai žinia ar nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvaus požiūrio išreiškimas, kuriam tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors yra tvirtinama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia. Vertinant, ar pareikšti su pagrindiniu faktu susiję duomenys yra nauja informacija, ar pagrindinį faktą apibūdinanti nuomonė, išreiškianti požiūrį į faktą, turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, ar pagrindinis faktas yra vienareikšmiškai aiškus. Jeigu faktas yra pakankamai aiškus, kad nesąžininga būtų jį traktuoti kitaip, tai pateikti duomenys dėl jo vertinimo kitokia prasme galėtų būti pripažinti nauju faktu. Jeigu pradinis faktas nėra visiškai aiškus, o gali būti įvairiai interpretuojamas, tai teigiamo ar neigiamo turinio interpretacija gali būti vertinama kaip asmeniui palanki arba nepalanki nuomonė ar subjektyvus įspūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB “Žeimenos krantai“, bylos Nr. 3K-3-1349/2002; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010)

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Šiuo aspektu būtina įvertinti juridinio asmens, kuris gina reputaciją, individualias savybes ir jo veiklos pobūdį; jeigu asmeniui, kurio veikla ,,normali“ (niekuo neišsiskirianti poveikio viešajam interesui požiūriu), pakanka įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas, tai tuo atveju, kai dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padariniai yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai: finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujasis aitvaras“ v. UAB „Ekstra“ žurnalo „Ekstra“ leidėjas V. S., bylos Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taip pat apibrėžtas šių bylų įrodinėjimo dalykas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateikti išaiškinimai dėl dalykinės reputacijos realaus pažeidimo įrodinėjimo pareigos:

“Ginant neturtines vertybes, kurios pažeidžiamos tikrovės neatitinkančių asmens dalykinę reputaciją žeminančių duomenų skleidimu ir neturtinės žalos jam padarymu, ieškovas turi įrodyti savo materialinį teisinį tinkamumą – kad apie jį yra paskleistos žinios ir kad jam yra padaryta žala (CPK 5 straipsnis). Asmens dalykinė reputacija suprantama kaip jo geras vardas, teigiamas vertinimas ir požiūris visuomenėje, verslo aplinkoje. Šios vertybės laikomos pažeistomis, jeigu įrodoma, kad pasikeitė asmens savybių, elgesio, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Ši taisyklė tinka normalią, niekuo neišsiskiriančią veiklą vykdančiam asmeniui. Jeigu dalykinę reputaciją gina asmuo, kurio veikla visuomenėje yra vertinama prieštaringai, tai jis turi įrodyti, jog paskleistų žinių padarinys yra rimti neigiami asmens vertinimo poslinkiai – platinamo spaudos leidinio tiražo sumažėjimas, jo pirkimų ar apyvartos dėl paskleistų žinių sutrikimas, finansiniai nuostoliai, neigiamas poveikis savininkams ir darbuotojams, kiti neigiami padariniai ar panašaus pobūdžio aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad civilinėje byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. IĮ ,,Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,NEO GROUP“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-441/2010).“

Taigi LAT’as priėjo prie išvados, kad apeliacinė instancija teisingai išsprendė ginčą:

“Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Realios žalos įrodinėjimo pareigos priskyrimas ieškovui atitinka CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismų praktikoje dėl pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo yra netinkamai aiškinamas ir taikomas CPK 178 straipsnis, kai realios žalos įrodinėjimo pareiga paskiriama ieškovui ir jog šiuo aspektu yra neišvengiamai, objektyviai būtinas teismų praktikos koregavimas.“

Man patinka tokios išsamios nutartys: Ctrl+C, Ctrl+V, bold, italic ir turi konspektą.. :)

Teisingumo ministerija pateikė atsakymą dėl KTĮ pakeitimų

Praėjusių metų gruodį paruošiau  Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektą. Vakar gavau atsakymą:

 

 

Ko gero, tai buvo paskutinė mano teisėkūros iniciatyva..

Kostitucinė nuosavybės samprata

Ko gero, ne man vienam skaitant Konstitucijos 23 straipsnį mintys sukasi apie civilinės teisės apibrėžtą nuosavybės sampratą. Tai galėtų būti romėnų  teisės (prof. S.Vėlyvio?) įtaka. Galvojau, kad minėtas Konstitucijos straipsnis įkvėpimo semiasi iš 1804 m. Napoleono civilinio kodekso. Taip pat, man asmeniškai, tai galėjo būti sąlygota kai kurių LRKT nutarimų. Pateiksiu kelias citatas.

Labai senas 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas:

“Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje yra įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Tuo tikslu yra sukurta ištisa civilinės ir kitų teisės šakų normų sistema. Tačiau teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas. Kita vertus, subjektinės teisės, tai yra savininko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti įstatymais ribojamos dėl turimo turto pobūdžio (ginklai, narkotinės priemonės ir kt.), arba dėl visuomenei būtino intereso (ekologinės problemos ir kt.), arba dėl savininko padarytų veiksmų. Įstatymuose nustatyta, kad į savininko turtą gali būti nukreipti išieškojimai pagal prievoles, atsirandančias iš sutartinių, deliktinių, šeimos ar kitų santykių.“

Arba 1994 m. birželio 15 d. nutarimas:

“Nuosavybės santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įsigijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas.“

1996 m. balandžio 18 d. nutarimas:

“Būtina pažymėti nuosavybės santykių teisiniam reguliavimui būdingą bruožą – diferencijavimą, kurį sąlygoja ūkinio gyvenimo intensyvėjimas, kapitalo kaupimas, kiti veiksniai. Dėl diferencijuoto nuosavybės santykių reguliavimo (atsižvelgiant į reguliuojamų nuosavybės santykių srities savitumus, turto prigimties, funkcijų, paskirties specifiką, skirtingą subjektų padėtį) atsiranda vis mažiau klasikinių civilinės teisės bruožų turinčios nuosavybės teisės rūšys: pramoninė, komercinė, finansinė.“

Kaip matome, jaučiasi stipri civilistikos įtaka, o sprendžiami klausimai, aiškinant, kas patenka po Konstitucijos 23 str. gynimo sfera, kalbama grynai apie civilinės teisės nuosavybės sampratą. Čia konstitucionalizacijos procesas vyksta ir iš viršaus, ir iš apačios.

Tačiau 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame be kitą ko pasisakė:

“Asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).“

Čia nieko naujo, svarbesnė dalis yra:

“Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinė teisės į pensiją, kaip tam tikro dydžio periodinę piniginę išmoką, samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata ordinarinėje teisėje, inter alia civilinėje teisėje“

Apie pensiją kaip privačią nuosavybė jau rašiau “Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina“, todėl nebesikartosiu, be to naujojo nutarimo, pagal LRKT teisėjo E. Šileiko pareikštą atskirąją nuomonę: “Nutarimo konceptualiosios dalies (tikrojo patikros testo) 80 ar 90 proc. sudaro ankstesnių Konstitucinio Teismo išaiškinimų aprašymas – taip tarsi stengiamasi šiek tiek kitaip („kūrybiškai“) juos surikiuoti, nors beveik visi tie išaiškinimai tinkamai surikiuoti Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime.“, todėl ties jo nagrinėjimu neverta plėstis. Apsiribosiu, tik teismo teiginiu, kad konstitucinė teisės į pensija samprata negali būti tapatinama su nuosavybės teisės samprata civilinėje teisėje. Taip atsitiko todėl, kad dar 2002 metais (žiūrėti pirmoje citatoje nurodytus nutarimus), kai LRKT pasisakė dėl pensijų, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Tada atsirado teisininkų ir ne tik, kurie su pašaipa komentavo, neva tokiu atveju pensijos galėtų būti civilinės apyvartos, paveldėjimo objektu ir t.t. Absurdas, bet tokių minčių kyla. Manau, LRKT, siekdamas užkirsti kelią tokioms idėjomis, paskutiniame nutarime ir parašė tą pastraipą, kurioje iš esmės atsiranda konstitucinė nuosavybės samprata t.y. tokia jos nuosavybės samprata, kuri yra platesnė negu civilinėje teisėje. Taip gaunasi, kad dabar turime konstitucinę nuosavybės sampratą, kurią sudaro:

1) nuosavybė sutampanti su civilinės teisės nuosavybės samprata (žiūrėti civilinio kodekso 4 knygą);

2) nuosavybė nesutampanti su civilinės teisės nuosavybės samprata pvz.: teisė į atitinkamą pensijos dydį.

Mano supratimu, tai turėtų reikšti, kad nuosavybei, kuri nesutampa su civilinės teisės nuosavybės samprata, civilinė teisė netaikoma t.y. ši nuosavybė negali būti civilinės apyvartos, paveldėjimo objektais, taip pat negali būti ginama civilinės teisės gynybos būdais.

Išvestos platesnės konstitucinės nuosavybės sampratos privalumai – po šia apsauga gali patekti daugiau objektų t.y. Konstitucijos 23 str. gina ne tik nuosavybę pagal ordinarinę teisę. Didžiausias trūkumas, kaip ir šio nutarimo atveju, kad neatsargiai kažką “pakišus“ po 23 straipsnio apsauga (kaip šiuo atveju atitinkamą pensijos dydį), galima sukurti tokią situacija, kai LRKT nutarimų įvykdyti objektyviai neįmanoma, o pats 23 str. iš dalies tampa deklaratyviu. Aišku, buvo galima nueiti paprastesniu keliu, kaip tai padarė Europos žmogaus teisių teismas (pvz.: 2011 m. spalio 25 d. sprendime  Valkov ir kiti prieš Bulgariją) pasakydamas, kad TEISĖ į pensiją ginama pagal EŽTK pirmojo protokolo pirmąjį straipsnį t.y. kaip teisė į nuosavybę, bet neginama teisė į konkretų pensijos dydį..

%d bloggers like this: