Ar konstitucinės justicijos byloms spręsti reikalingas žodinis procesas?

Praėjusių metų gruodį Seimas priėmė Prezidentūros pateiktus Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – KTĮ) pakeitimus (projektas – XIP-3433), kurių esmė –  galimybė konstitucinės justicijos bylas spręsti rašytinio proceso tvarka. Nepaisant to, šių metų sausį Konstituciniame Teisme (toliau – LRKT) jau įvyko du žodiniai nagrinėjimai. Man, kaip asmeniui keletą kartų dalyvavusiam Konstitucinio Teismo viešose posėdžiuose, kyla klausimas, kodėl vis dar vyksta žodiniai posėdžiai? Bandau ieškoti atsakymo KTĮ pakeitimuose:

“53(1) straipsnis. Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka

Bylą teisminiam posėdžiui rengiantis Konstitucinio Teismo teisėjas, nustatęs, kad yra pakankamai duomenų nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, tvarkomajame Konstitucinio Teismo posėdyje siūlo priimti sprendimą skirti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

Konstitucinio Teismo motyvuotu sprendimu byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jeigu iki šio sprendimo priėmimo dalyvaujantys byloje asmenys raštu nepateikia prašymo nagrinėti bylą viešame Konstitucinio Teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Apie Konstitucinio Teismo sprendimą skirti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti pranešta išsiųstu sprendimo nuorašu ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki teisminio posėdžio pradžios.

Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, proceso dalyviai į teisminį posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, posėdis vyksta laisva forma. Šiame įstatyme nustatytas teises ir pareigas proceso dalyviai įgyvendina raštu iki teisminio posėdžio pradžios.

Nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, Konstitucinis Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, gali priimti sprendimą skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.“

Jeigu teisingai sistemiškai suprantu naujas normas, tai reiškia, kad tvarkomajame posėdyje teisėjas tik siūlo skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o galutinis sprendimas dėl rašytinio proceso tiesiogiai priklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų valios  t.y. šiems asmenims pateikus prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas privalo nagrinėti būtent žodiniu procesu ir neturi dispozicijos? Jei ši interpretacija teisinga, tada, mano vertinimu, įstatymo pakeitimai – nieko verti, nes jais tiesiog nebus naudojamasi praktiškai.  Mano supratimu, esminė pakeitimų problema, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymu galima užblokuoti rašytinį procesą.

Taigi, sausio mėnesį vieši posėdžiai galėjo būti sąlygojami dviejų priežasčių:

1) bylas rengę teisėjai nematė prasmės siūlyti jas nagrinėti rašytinio proceso tvarka;

2) bylose dalyvavę asmenys “užblokavo“ rašytinį procesą.

Antraštėje keldamas klausimą: “ar konstitucinės justicijos byloms spręsti reikalingas žodinis procesas?“ sąmoningai sufleruoju savo požiūrį, kad nerandu vietos žodiniam procesui Konstituciniame Teisme. Tradiciškai yra įprasta, kad žodinis teismo procesas yra kaip bendroji taisyklė, o rašytinis kaip specialioji t.y. taikoma tam tikrais atvejais. Mano nuomone, konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo specifika turėtų suponuoti atvirkštinę situaciją, kai bendroji taisyklė turėtų būti rašytinis procesas, o žodinis – išimtis.

Priežastis galima būtų vardinti ir vardinti. Pirmiausia, tai bylose dalyvaujančių asmenų specifika. Teismai (juos atstovauja teisėjai), Seimas (Seimo nariai, apsiginklavę teisės specialistais/padėjėjais, Seimo teisės departamentu ir t.t.), Vyriausybė. Šie subjektai ir jų atstovai yra pakankamai kvalifikuoti, kad sugebėtų savo poziciją išdėstyti raštu. Iš tiesų, pažiūrėjus prašymus, kurie patenka į KT ir atsiliepimus į juos, akivaizdžiai matosi, kad jie turi būti maksimaliai įmanomai pagrįsti. Jeigu atkreiptumėte dėmesį į pastaruoju metu atmetamus ir paliekamus nenagrinėtus prašymus, jų esminė problema – pagrįstumas, o tada apie žodinius procesus net neeina kalbos. Pastebėtina tendencija, kad Konstitucinis Teismas (galbūt dėl prašymų gausos?) itin griežtai pradėjo atrinkinėti prašymus. Pavyzdžiui LRKT grąžina prašymą pareiškėjui, nurodydamas:

“Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

Matomi griežti reikalavimai. Taikant tokius pagrįstumo kriterijus žodiniai paaiškinai tiesiog netenka prasmės. Gi, bendrosios kompetencijos teismuose vienas iš žodinio proceso prioriteto nustatymo tikslų – teisiškai neišprususi bylos šalis, kuri nesugeba tinkamai “teisine kalba“ suformuluoti savo pozicijos, todėl žodiškumas sąveikauja su teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą teismo procesą ir t.t. principais. Konstituciniuose ginčuose, dėl byloje dalyvaujančių asmenų statuso specifikos, žodinio proceso prioritetizavimui nėra jokios objektyvios būtinybės.

Kitas dalykas, kodėl nereikalingas žodinis procesas – konstitucinio ginčo specifika. Čia yra galima ginčytis, bet pasakysiu gana drąsiai, kad LRKT nerenka duomenų, jų nevertina, kaip tai įprastai daro bendrosios kompetencijos pirmosios grandies teismai. Taip, KTĮ 35 str. reglamentuoja įrodymus, 50 str. jų tyrimą ir vertinimą. Iš esmės konstituciniame procese yra apsiribojama rašytiniais įrodymais, o byloje dalyvaujančių asmenų žodiniai paaiškinimai dažniausiai yra beverčiai ir niekaip neprisideda prie bylos sprendimo. Be to, manau, kad čia esmė slypi tame, kad LRKT iš esmės sprendžia teisės, o ne fakto klausimus. Bent jau man sunku pastebėti, kad būtų nustatinėjami fakto klausimai sprendžiant, ar teisės aktas X atitinka Konstituciją. Drįsčiau daryti analogiją į bendrosios kompetencijos teismuose esančią kasacijos stadiją. Kad LRKT nerenka faktinių duomenų, vėlgi galima spręsti “pasiknaisiojus“ po grąžintus prašymus, kai juose nebūna tiksliai nurodyti tam tikri faktai, kuriuos galima būtų nustatyti nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau LRKT vis tiek grąžina prašymus pareiškėjams. Man, kaip susipažinusiam su absoliučia dauguma LRKT nutarimų, konstitucinės justicijos bylos atrodo grynas teisės aiškinimo klausimas, kuris sprendžiamas išimtinai vertinant dvi išimtinai teisiškai pagrįstas pozicijas. Apie tą gryną faktinį pagrindą, koks yra civilinėje teisėje – sunku kalbėti.

Baigdamas tiradą, pasidalinsiu įspūdžiais iš paskutinio LRKT viešo posėdžio, kuriame teko asmeniškai stebėti. Tai buvo 2012 m. sausio 4 d. posėdis, kuriame buvo sprendžiamas sumažintų ir neišmokėtų pensijų dirbantiems pensininkams konstitucingumo klausimas. Jeigu kas nors norėjo nemokamo humoro šou, galėjo laisvai jį pamatyti šiame posėdyje. Atvyko vienas pareiškėjų atstovas, nors buvo sujungti berods 27 prašymai. Suinteresuotiems asmenims atstovavo Seimo nariai, socialinės apsaugos ir darbo ministras bei vyriausybės atstovai. Suinteresuotųjų asmenų atstovai buvo visiški konstitucinės teisės nuliai. Jie žodžiu nepasakė absoliučiai nieko naujo, ko jiems nesurašė jų teisininkai. Kalbėdami tiesiog painiojosi ir nesugebėdavo konstituciškai pagrįsti savo ginamos pozicijos. Teisėjas pranešėjas G. Mesonis užduoda jiems klausimą (cituoju iš atminties):

“Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką naujausiose bylose šio teismo pozicija į pensiją, kaip į privačią nuosavybę, sietina su teise į pačią pensiją, o ne į konkrečią pensijos sumą, kaip vertintumėte šią poziciją?“

Čia pats LRKT sufleruoja, kad nori argumentų, kuriais galimai būtų keičiama iki dabar LRKT formuota praktika, jog pensija, kaip teisė į privačią nuosavybę Konstitucijos 23 str. prasme, apima teisę į konkretų pensijos dydį, galėtų būti pakeista apsiribojant, tik į teisę gauti pensiją. Suinteresuoti asmenys tyli.. Jokių konstitucinių argumentų..

Kitas klausimas:

“Ar valstybinės pensijos gali būti mažinamos kitokiomis proporcijoms t.y. daugiau negu socialinio draudimo pensijos?“

Jokių konstitucinių argumentų.. Sėdi, klausaisi, iš pradžių ima juokas, po to pradedi suprasti, kad pensijos valstybei per metus kainuoja apie 700 milijonų litų..

Čia tik keli pavydžiai praėjus mėnesiui laiko. Teisėjai laukdami atsakymų sėdi, kraipo galvas, bando pereiti prie paprastesnių klausimų, kaip kad teisėjas A. Taminskas klausdamas suinteresuotųjų asmenų: “ar situacijoje X valstybė apmoka už asmenims Y reikalingus pampersus?“. Keliu klausimą, ar iš tiesų reikalingas toks laiko gaišimas ir kitų resursų švaistymas, jeigu teisėjai sprendimą vis tiek priims išimtinai rašytinių procesinių dokumentų ir egzistuojančios konstitucinės doktrinos pagrindu. Kur tokių žodinių posėdžių praktinė nauda? Todėl manau, kad žodinis procesas konstitucinėje justicijoje turėtų būti išimtis. Jis reikalingas pvz. kai yra vykdoma apkalta, nes tada teismas iš tiesų renka faktinius duomenis ir nustatinėja faktines aplinkybes.

“Silpni“ KTĮ pakeitimai, kuriais bandoma įvesti rašytinį procesą, vargu ar prisidės prie spartesnio konstitucinių ginčų nagrinėjimo.

Reklama

Teisės aiškinimo kitimas nėra proceso atnaujinimo pragrindas

Šį vakarą skaitydamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (paskutinės dvi septyniukės), prisiminiau keletą faktinių situacijų, kai buvo prašytas pabandyti atnaujinti procesą pasikeitus teismų precedentams. Tokie prašymai iš pažiūros galėtų atrodyti socialiai teisingi (ginčas išspręstas iki to, su dabartiniu teisės aiškinimu būtų išspręstas kitaip), tačiau kaip su principu lex retro non agit? Maniau, kad jis neabejotinai taikytinas, nes teismo precendentas jurisprudence constante prasme yra teisės aiškinimo taisyklė, atsiradusi iš teisminio teisės aiškinimo būdu. Taip paaiškinamas įstatymas, kodėl jo naujas aiškinimas turėtų galioti atgal? Čia laimi teisinis tikrumas ir stabilumas. Tačiau teko girdėti pozicijų, kad civilinio proceso kodeksas neva numato galimybę šiuo pagrindu atnaujinti procesą:

“366 straipsnis. Proceso atnaujinimo pagrindai

1. Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:
2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;
9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.“

Pirmiausia trumpai dėl devinto punkto. Jo taikymo apimtis yra siaura, viena iš sąlygų – apeliacinio proceso nebuvimas. Tačiau ir taip šį atvejį pasikeitusios teismų praktikos atžvilgiu yra lengva numušti, nes precedento kitimas nėra “aiški teisės normos taikymo klaida“. Praktikos pokyčius lemia objektyvi būtinybė ją keisti, o ne tai, kad teismas prieš tai klydo aiškindamas. Be to ši norma yra ribota teisės taikymo klaidos pirmosios instancijos teisme.

Pagrindinis argumentas, bandant atnaujinti procesą pasikeitus precedentui, būna CPK 366 str. 1 d. 2 p.. Ši norma man niekada neatrodė tinkamas pagrindas, nes esmines bylos aplinkybes turi būti vertinamos kaip išimtinai FAKTINĖS APLINKYBĖS. Teisės aiškinimas negali būti vadinamas aplinkybe šios normos prasme. Taip pat, pagal teismų praktiką, tai yra tokios aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu. Todėl galima kalbėti tik apie faktus.

Šią įžangą padariau tam, trumpai pristatyti 2012 m. sausio 17 d. LAT’o išplėstinės kolegijos nutartį 3K-7-110/2012, kurioje plėtojama teismo precedento doktrina:

“Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.“

Čia konkrečiai pasisakyta, kad tai nėra naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės. Tikslinga prijungti keletą senesnių išaiškinimų (pvz. 2011 m. liepos 28 d. nutartis 3K-3-337/2011) apie proceso atnaujinimą, kad nekiltų absoliučiai jokių abejonių:

“Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, CPK 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti.“

Taip prieiname neabejotiną išvadą, kad precedento kitimas negali būti proceso atnaujinimo pagrindu.

P.S. Norisi pasidžiaugti, kad šia septyniuke Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebijo aiškiai parodyti, kad keičia savo praktiką. Nutartyje nurodoma:

“Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad keičiama kasacinio teismo praktika dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., E. S. (R.), T. V., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K., N. K., A. K., bylos Nr. 3K-3-387/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J., I. J., E. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-413/2011; kt.), pagal kurią gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos.“

Nepaisant, kad paskutinės nutartys šiuo klausimu priimtos praeitų metų spalio mėnesį, teismas nutartyje parodė ir paaiškino, kodėl praktika keistina.

Atsakymas į klausimą “kodėl nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjai?“

Po 2011 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštojo mokslo įstatymo netyla kalbos dėl teisėjų šališkumo. Pralaimėję bylą aukštojo mokslo reformos šalininkai ir įvairiausi žiniasklaidos atstovai vis nerimsta, skalpuodami Konstitucinį Teismą, dėl to, kad 6 bylą nagrinėję teisėjai yra Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytojai. Nušalinimo pagrindu nurodomas Konstitucinio Teismo įstatymo:

“48 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas

Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu:
1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais;
2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla;
3) yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.“

Asmenų, palaikančių nušalinimą, pozicija turėtų būti grindžiama trečiu punktu. Ar vien ta aplinkybė, kad teisėjai dėsto universitete gali būti vertinama, kad teisėjas bus šališkas pati savaime? Ne veltui normoje yra žodis “pagrįstų“, kuris reiškia, kad nurodomas aplinkybes reikia pagrįsti.  Buvo grindžiama tuo, kad universitetai yra darbdavys, teisėjai gauna atlyginimus iš jų ir t.t. Man, kaip šiek tiek žinančiam vidinę Mykolo Romerio universiteto virtuvę, šie argumentai kelia juoką. Taip yra todėl, kad asmenys, palaikantys nušalinimą, ko gero, nelabai suvokia tų teisėjų statusą universitete. Pradėkime nuo to, kad Konstitucinis Teismas yra institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą. Tam, kad jis būtų tinkamai vykdomas t.y. tikrinamas žemesnių teisės aktų atitikimas Konstitucijai ir oficialios konstitucinės jurisprudencijos plėtojimas, reikalingi aukščiausios klasės teisės specialistai. Kur juos rasti? Hmm.. Dažniausiai jie, be savo pagrindinio darbo,  dėsto ir universitetuose. Jei juose dėsto, nes nesugeba rasti kito darbo? Mano manymu, tai yra ne visai tiesa. Keistai atrodo, kad teisėjai, kurie universitetuose dėsto 0,25 etato t.y. porą paskaitų per savaitę ir gauna už tai apie 400 lt – priklausomi nuo darbdavio taip, kad priimtų išimtinai jo interesus tenkinantį sprendimą.  Man atrodo, kad universitetams yra garbė, jog juose dėsto Konstitucinio Teismo teisėjai, taip pat atrodo nesuvokiama, jog universitetas leistų sau daryti jiems kažkokį spaudimą. Materialinis aspektas atrodo dar keistesnis, nes iš patirties žinau, kad daugelio teisininkų-dėstytojų universiteto mokamas atlyginimas visiškai nemotyvuoja, o jie dėsto tik dėl to, kad nori dalyvauti akademinėje bendruomenėje,  perduoti savo žinias studentams, tuo pačiu gilindami savo žinias. Pamenu dar antrame kurse, mano konstitucinės teisės seminaristas V. Maksimaitis sakė, kad “ateinu čia pabendrauti su studentais, mano atlyginimas universitete siekia dvi valandas pagrindinio darbo atlyginimo, todėl stenkitės mane maksimaliai išnaudoti“.

Čia pateikiau savo subjektyvų požiūrį, kodėl teisėjai neturėjo nusišalinti. Dabar pateiksiu objektyvų. Konstitucinio Teismo įstatymas nurodo:

“19 straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos kolegialumas

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus (toliau – Konstitucinio Teismo aktai) priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų.“

Matome, kad įstatymas nustato kvalifikuotos daugumos imperatyvą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus, o toks atvejis kai nusišalintų 6 teisėjai reikštų, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas pasidaro neįmanomas. Nušalinant Konstitucinio Teismo teisėjus atkreiptinas dėmesys ir į konstitucinių bylų specifiką. Teismas neretai nagrinėja su jo statusu susijusius klausimus, kaip antai, kai Seimo narių grupė klausė “ar Konstitucinis Teismas yra teismas?“. Vadovaujantis ta pačia logika, visi Konstitucinio Teismo teisėjai turėjo nusišalinti, nes išaiškinę, jog Konstitucinis Teismas yra teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, buvo šališki, nors realiai buvo apgintas Konstitucinio Teismo, kaip konstitucinės kontrolės institucijos raison d’être. Dar opesni klausimai atrodytų su teisėjų pensijomis. Taip, iš šono gali pasirodyti neskanu, kai teisėjai sprendžia dėl savo pačių pensijų, tačiau Konstitucija ir įstatymai nenumato jokių kitų problemos sprendimo būdų. Konstitucinių bylų objektas suponuoja kitokį, nei kituose teismuose nušalinimo instituto taikymą.

Tos pačios problemos nekamuoja vien tik Lietuvos. Neretas, vadovaudamasis posakiu “už tvoros žolė visada žalesnė“, idealizuoja JAV konstitucinės kontrolės modelį, kuriame ją vykdo Aukščiausiasis federalinis teismas. Kad viskas nebūtų taip romantiška pateikiu “The Washington post“ straipsnį “Roberts defends Supreme Court colleagues on recusal issue“. Analogiškos problemos, kai bandoma sprendžiamas “Baracko Obamos sveikatos apsaugos plano“ konstitucingumas. Nenusišalino teisėja Elena Kagan, nors iki paskyrimo teisėja dirbo B. Obamos vyriausybės atstove (solicitor general) Auksčiausiajame teisme. Teisėjas Clarence Thomas nenusišalino, nepaisant aktyvaus dalyvavimo konservatorių polinėje veikloje. Aukščiausiojo teismo pirmininkas viešai pasakė, kad žmonės turėtų suprasti pagrindinį skirtumą tarp žemesniųjų teismų ir Aukščiausiojo federalinio teismo, nes žemesnės instancijos teismuose teisėjai gali būti pakeisti, tačiau tam nėra galimybių Aukščiausiajame teisme. Analogiškai yra ir su Lietuvos Konstituciniu Teismu, nes pakeisti teisėjų tiesiog neegzistuoja objektyvių galimybių. John G. Roberts taip pat pridūrė, kad Aukščiausiojo teismo teisėjas negali nusišalinti vien dėl patogumo arba tam, kad paprasčiausiai išvengtų kontraversijos. Jei tai pasakytų R. K. Urbaitis, neabejoju, kad tai būtų priimta kaip teisėjo arogancijos išraiška. Kokios reakcijos susilaukė jo komentarai po nutarimo paskelbimo:

“Perskaitęs nutarimo rezoliucinę, KT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimo gali būti keliamas pareigūnų atsakomybės klausimas.

Anot jo, KT jau anksčiau buvo pasisakęs dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų reguliuojamų dalykų, tad tokius įstatymus įtvirtinę valdžios atstovai galimai ignoravo Konstituciją.

“Jie neatsižvelgė į KT nutarimus, sprendimus, kuriuose buvo aiškinamos Konstitucijos 40 straipsnio 3-ios dalies nuostatos. Jiems Konstitucija ir jos aiškinimas buvo žinomi. Galėtų būti sprendžiamas ir toks atvejis dėl tokių pareigūnų aplaidaus pareigybių atlikimo, jeigu jie specialiai ignoruoja Konstituciją ir jos nuostatas“, – perskaitęs nutarimo dalį savo asmeninę poziciją teigė R.K. Urbaitis.“

Suprantu, kad, ko gero, jam nederėjo sakyti šio komentaro. Tačiau egzistuoja aiški konstitucinė doktrina, kuri draudžia bandyti apeiti konstitucinio teismo nutarimą dar kartą priimant analogišką reguliavimą. Aukštųjų mokyklų autonomijos principas buvo išaiškintas daugiau kaip prieš dešimtį metų, tačiau, vykdant aukštojo mokslo reformą, buvo ramiai jo nepaisoma.  Dėl pareigūnų atsakomybės buvo perlenkta, nes tam reikia politinės valios iš valdančiosios daugumos, kurios tikėtis nėra įmanoma, kai priimi jų reformą griaunantį sprendimą. Todėl čia praleista proga patylėti. Akivaizdu, kad kalbėjo emocijos, kurios galėjo būti iššautos pastaruoju metu politikų neadekvačios kritikos Konstituciniam Teismui kontekste. Baisiausia yra tai, kad politikai Konstitucinį Teismą padarė įrankiu nesutarimams tarp Seimo opozicijos ir pozicijos spręsti, o kaltas visada lieka Konstitucinis Teismas. Gaila, kad politikai viešoje erdvėje neadekvačiai reaguodami į šio teismo sprendimus visų pirma kerta per piliečių pasitikėjimą valstybę. Kadangi Seimas ir Vyriausybė piliečių akyse save diskreditavę galutinai, tai liko tylioji ir neutralioji valdžios šaka – teisminė. Baisiausiai šioje situacijoje atrodo teisingumo ministras, kuris būdamas profesionalus teisininkas, atrodo, solidarizuodamasis su savo partijos kolega ir švietimo ministru, savo tinklaraštyje rašo:

“Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).“

Taip suduodamas smūgi savo kuruojamai sričiai. Kaip turi pasitikėti Konstituciniu Teismu eilinis pilietis, jeigu teismo nešališkumu abejoja teisingumo ministras?

Pareikštinė (savininko) hipoteka po reformos

Prieš Kalėdas Seimas suspėjo priimti teisingumo ministerijos pateiktus civilinio ir civilinio proceso kodekso pakeitimus, susijusius su hipotekos teisiniu reguliavimu. Atėjo metas panagrinėti padarytus pakeitimus. Šį kartą noriu skirti dėmesį pareikštinei hipotekai, kuri doktrinoje dar vadinama savininko hipoteka. Manau, kad padaryti pakeitimai juridinės technikos prasme nėra visai tikslūs. Su šia hipotekos rūšimi savo praktikoje dar nesu susidūręs, todėl šis įrašas grynai teorinis.

Mano nuomone, klaidos yra padarytos CK 4.175 str. 2 dalyje. Joje nurodoma:

“Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinė hipoteka, kuri atsiranda įkeičiamo daikto savininko vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu, vadinama pareikštine hipoteka. Pareikštine hipoteka įkeisto daikto savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti yra nustatyta pareikštinė hipoteka.“

Visų pirma nurodoma, jog sutartinė hipoteka gali atsirasti vienašalio sandorio pagrindu. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Pareikštinės (savininko) hipotekos pagrindas yra vienašalis sandoris (pareiškimas), tačiau ši hipoteka nėra sutartinė. Joje egzistuoja tik viena šalis t.y. lakšto savininkas (turėtojas) t.y. nėra dviejų ar daugiau asmenų susitarimo. Ši hipoteka virs sutartine, tuo atveju, kai atsiras kreditorius ir užtikrinama prievolė t.y. hipoteka virs vardine. Esant tik pareikštinei hipotekai nėra kreditoriaus.

Iš to seka ir antroji klaida, nes nustatyta, jog “pareikštine hipoteka savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui yra nustatyta pareikštinė hipoteka“. Aiškinant šią normos dalį vien logiškai ir lingvistiškai gautųsi, kad turime nuo pagrindinės prievolės nepriklausantį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Kažką panašaus į savarankišką (nepriklausomą) garantiją. Tačiau visiems, išskyrus nepriklausomą garantiją, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams yra būdingas akcesoriškumas. Taip atrodo todėl, kad neatskirtas momentas, kada pareikštinė hipoteka virsta vardine (sutartine). Esmė yra tame, kad tik įregistravus pareikštinę hipoteką nėra nei kreditoriaus, nei pagrindinės prievolės (PAGRINDINĖ PRIEVOLĖ NEEGZISTUOJA) t.y. užtikrinamosios prievolės. Tik hipotekai virtus vardine, atsiranda ja užtikrinama prievolė ir tada hipoteka tampa priklausoma. Realiai ji nepriklausoma, tik kol netampa vardine. Tačiau pakeitimai nurodo, kad “KURIOS ĮVYKDYMUI UŽTRIKRINTI YRA NUSTATYTA PAREIŠKTINĖ HIPOTEKA“, šią klaidą turės taisyti teismai, aiškindami savininko hipotekos prasmę. Docentas Egidijus Baranauskas pareikštinę hipoteką aiškina taip:

“Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu, hipoteka egzistuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins. Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės – kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą. Jos nėra todėl, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Ir pats kreditorius, ir užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte įtvirtinta teisė – abstrakti. Tokią vienašaliu daikto savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galima vadinti kvazihipoteka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Janina Stripeikienė, nagrinėdama įkeitimo akcesoriškumo klausimus, rašo:

“E. Baranauskas moksliniame darbe padarė išvadą, kad Lietuvos įkeitimo teisei atsirasti pagrindinė prievolė nėra būtina, tačiau yra conditio sine qua non jai įgyvendinti. Tenka sutikti, kad yra galimybė įkeisti turtą ar turtines teises ir nesant prievolei, kurią siekiama užtikrinti (pareikštinė hipoteka, būsimosios prievolės užtikrinimas), tačiau, taikant įkeitimo teisę ir gavus kreditą, pareikštinė hipoteka tampa akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.“

Taigi šio įrašo tikslas buvo parodyti, kokia yra pareikštinės hipotekos virtimo vardine momento svarba, taip pat įrodyti, jog pareikštinei hipotekai virtus vartine t.y. jau atsiradus užtikrinamai prievolei ir kreditoriui – ji tampa akcesorine t.y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.

Kol kas tokios pirmosios pastabos dėl hipotekos reformos teisinio reguliavimo..

CK 5.63 straipsnio tikslas – nepasiekiamas?

Sistemindamas paskutinę šių metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, užkliuvau už teisės aiškinimo taisyklių, kurios, mano manymu, yra klaidingos. Turiu omenyje išaiškinimus dvejose gruodžio mėnesio nutartyse: 3K-3-553/2011 ir 3K-3-540/2011. Abejose bylose keliamas CK 5.63 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimas. Savo esme išaiškinimai yra geri, nes abejose bylose valstybė bando išsisukti nuo kreditorinių reikalavimų, tačiau dalis išaiškinimų nėra preziciška. CK 5.63 str. nurodo:

“Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka

1. Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto.

2. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus.

4. Teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.“

Šiam straipsniui yra svarbi pirmoji normos dalis. Aiškindamas ją LAT’as nurodo:

“CK 5.63 straipsnyje nustatytas palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka.  Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, arba pareikšti ieškinį dėl paveldimo turto teisme. Kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar yra suėjęs jų patenkinimo terminas. Taigi, šiuo reglamentavimu siekiama, kad kreditoriai išviešintų savo reikalavimus įpėdiniams. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad  palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009)“

Abejose nutartyse žodis į žodį pakartojamas cituotas išaiškinimas. Kaip matome, jis atsidaro 2009 metais septyniukės nutartimi – 3K-7-190/2009. Pažiūrėjus, ką joje išaiškino, matome, jog šių metų trijose (trečioji šiame įraše neminima nutartis – 2011 gegužės 17 d. nutartis 3K-3-243/2011). nutartyse yra padarytas copy-paste’as iš minėtos septyniukės nutarties:

“Palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo  turtą, nes informacija apie palikėjo kreditorius padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą pradėjęs turtą valdyti arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus CK nustatytus atvejus (CK 5.52 straipsnis), įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis).“

Dar nesimato problemos? Išsigryninkime šiose nutartyse LAT’o pateiktą teisės aiškinimo taisyklę, ji atrodo taip:

“1. tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus  palikimą priėmusiems įpėdiniams

Šio išaiškinimo problema yra tame, kad CK 5.63 straipsnyje, nustatyta kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka ir terminai iš paveldėto turto t.y. JAU PRIĖMUS PALIKIMĄ. Tai ir sako taisyklė, kurią pažymėjau 2 numeriu. Po jos LAT’as pateikia aiškinimą, kurį pažymėjau 1 ir kuris sako, kad šios normos tikslas suteiki informaciją įpėdiniui apie kreditorinius reikalavimus, nes ši informacija įpėdiniui padeda apsispręsti, ar apskritai priimti palikimą ir kokiu būdu tai padaryti. Taigi 1 ir 2 išaiškinimai prieštarauja vienas kitam, nes, norit taikyti 5.63 normos reglamentavimą t.y. kreditorinių reikalavimų tvarką, palikimas jau turi būti priimtas, todėl LAT’o nurodomas tikslas “suteikti informacija, kuri padeda apsispręsti ar apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu“ – praktiškai nepasiekiamas, nes palikimas jau būna priimtas. Taip pat reikia nepamiršti CK 5.60 str. 4 d., kuri nurodo:

Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo.“

Šioje normoje įtvirtintas draudimas atsisakyti palikimą jį jau priėmus. Tai parodo, kad minėtas LAT’o išaiškinimas prasilenkia ir su šia norma. Todėl šia apimtimi LAT’o iaiškinimas: “palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu“ yra naikintinas arba keistinas.

Tai yra šiek tiek keista, nes taip normos tikslą prieš trejus metus išaiškino septyniukė ir iki dabar ji sėkmingai cituojama, nors yra prieštaringa. Sunku patikėti, kad teisme dar niekas to nepastebėjo..

P.S. iš 5.63 str. 1 d. ir šios normos tikslo išaiškinimo galima daryti išvadą, kad palikimą tik jam atsiradus nėra naudinga priimti. Patariu stengtis  tempti iki 3 mėnesiu suėjimo galo…  Septyniukė nurodė: “Iš CK 5.63 straipsnio formuluotės matyti, kad įstatyme nustatyta palikėjo kreditorių teisė pareikšti reikalavimus per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios teisės normos negalima aiškinti taip, kad nurodytas terminas būtų skaičiuojamas kokia nors kitokia tvarka.“ Einant link termino galo – didesnė tikimybė sužinoti apie palikėjo turėtas skolas, o ši norma reikalauja kreditorių aktyvumo informuojant, todėl nėra prasmės skubėti priiminėti palikimą.

%d bloggers like this: