Apie saviraiškos laisvę iš konstitucinės doktrinos perspektyvos

Šį sekmadienio vakarą sisteminausi Konstitucinio Teismo praktiką, skirtą saviraiškos laisvei. Norisi viską susidėlioti į “lentynėles”. Pamaniau, kad šis konspektas gali praversti ne tik man. Įrašo turinį sudaro Konstitucinio teismo doktrina sumaišyta su mano komentarais, pastabomis ir paaiškinimais, todėl tai negali būti vertinama grynai kaip oficiali doktrina.

Konstitucinis Teismas yra pateikęs saviraiškos (informacijos) laisvės sampratą.

Konstitucijoje yra įtvirtinta informacijos laisvė, kuri neatsiejama nuo žmogaus įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Ji yra žmogaus prigimtinė laisvė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Informacijos laisvės konstitucinį pagrindą sudaro Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis); laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija (4 dalis); pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį (5 dalis).

Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Ši laisvė – svarbi įvairių Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo prielaida, kadangi asmuo visavertiškai įgyvendinti daugelį savo konstitucinių teisių ir laisvių gali tik turėdamas laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas). Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos sudaro informacijos laisvės konstitucinį pagrindą. Jos visos yra tarpusavyje susijusios, viena kitą papildo. Konstitucinė informacijos laisvė yra neatsiejama nuo konstitucinės įsitikinimų ir jų raiškos laisvės, yra jos sąlyga. (2005 m. rugsėjo 19 d.).

Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimas, kitų konstitucinių vertybių užtikrinimas labai priklauso nuo galimybių gauti iš įvairių šaltinių informaciją ir ja naudotis. Konstitucinis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutarime yra konstatavęs, kad žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus turi būti pagrįsta realia galimybe laisvai juos formuoti įvairios informacijos pagrindu, įskaitant teisę nevaržomai gauti informaciją.

Šiomis citatomis noriu atkreipti dėmesį į vartotinas sąvokas. Iš esmės plačiausia visa apimanti sąvoka turėtų būti SAVIRAIŠKOS (INFORMACIJOS) LAISVĖ, visos kitos: žiniasklaidos, įsitikinimų, informacijos, idėjų gavimo ir skleidimo teisės yra saviraiškos laisvės sudedamosios dalys Konstitucijos 25 str. prasme. Konstitucinis Teismas yra linkęs sąvokas “informacijos laivė” ir “saviraiškos laisvė” vartoti sinonimiškai.

Kaip ir visos kitos teisės ir laisvės, saviraiškos laisvė yra santykinio pobūdžio.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių. Tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, negalima aiškinti kaip leidžiančios informacijos laisve naudotis taip, kad būtų pažeistos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje minimos vertybės: žmogaus sveikata, garbė ir orumas, privatus gyvenimas, dorovė ar konstitucinė santvarka. (LRKT nutarimas 2004 m. sausio 26 d.)

Galimas absoliutus draudimų pobūdis, kai pažeidžiama Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus. Taigi konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima ir karo propagandos, kurią draudžia Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalis. Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia ir tai, jog įstatymų leidėjas privalo įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtas bei dezinformacija, jeigu jais kėsinamasi iš esmės paneigti atitinkamas konstitucines vertybes, būtų persekiojami kaip nusikalstami veiksmai ir už juos būtų nustatyta teisinė atsakomybė kaip už nusikalstamus veiksmus. Kartu pažymėtina, kad minėtos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatos, inter alia formuluotės “nusikalstami veiksmai”, negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, esą konstitucinė laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama tik su tokiais veiksmais, už kuriuos įstatymuose yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Minėta konstitucinė laisvė yra nesuderinama ir su tokiu minčių, pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai, skleidimu, už kurį įstatymais yra nustatyta ne tik baudžiamoji, o ir kitokia teisinė atsakomybė. Taigi pagal Konstituciją laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su bet kokiais teisei priešingais veiksmais, kuriais kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. Kitaip (t. y. siauriau) aiškinant minėtą Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostatą, inter alia formuluotę “nusikalstami veiksmai”, būtų nepaisoma konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų Konstitucijos nuostatų. (2005 m. rugsėjo 19 d.)

Saviraiškos laisvės ribojimai galimi laikantis keturių konstituciniame teisiniame reguliavime įtvirtintu sąlygų apimtyje. Tai reiškia, kad,  netenkinant nors vienos iš toliau seksiančių sąlygų, toks RIBOJIMAS PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI inter alia yra neteisėtas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę gauti ir skleisti informaciją, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:

1) tai daroma įstatymu. Šis reikalavimas aiškintas senesniuose LRKT nutarimuose pvz.: 1995 m. spalio 26 d.: “Įstatymų ir poįstatyminių valdymo aktų reguliavimo ribos priklauso nuo daugelio veiksnių – teisės tradicijų, visuomenės politinės ir teisinės kultūros lygio, tačiau tiek teisės teorijos, tiek įstatymų leidybos praktikos požiūriu tam tikri visuomenės prioritetiniai dalykai turi būti reguliuojami tik įstatymais. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais. Tai ir žmogaus teisių ir laisvių patvirtinimas, ir jų turinio apibrėžimas, ir apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, ir leistinas jų apribojimas, ir kt.”  Ir LRKT nutarimas 1996 m. gruodžio 19 d.: “Žmogaus teisės ir laisvės yra didžiausia teisinė vertybė, todėl įstatymų leidėjas paprastai nustato tokius valstybės paslapties apsaugos būdus ir priemones, kurie nesudarytų sąlygų nepagrįstai apriboti žmogaus teisę į informaciją. Įstatymo kaip teisės šaltinio forma ir jo priėmimo būdas geriausiai laiduoja, kad konstitucinės santvarkos sąlygojami bendri interesai apsaugoti valstybės paslaptį bus suderinti su žmogaus teisės ieškoti informacijos, gauti ir skleisti ją užtikrinimu. Tiek tokios žmogaus teisės ir laisvės , tiek jas ribojančio įstatymo tarpusavio sąveikos principo laikymasis yra reikšminga žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantija.)”;

2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;

3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;

4) yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Kai kam atrodantis mistiniu, proporcingumo principas, mano nuomone, reiškia, iš esmės, minėtų 2 ir 3 punktų sąveiką t.y. atsiskleidžia per jų sąveiką – ribojimais siekiama apsaugoti kitą konstitucinę vertybę ir tie ribojimai yra adekvatūs t.y. jie yra daliniai ir taip nepaneigiama nė viena konstitucinė vertybė. Pats Konstitucinis Teismas, nutarime dėl vaistų reklamos ribojimo, išaiškinęs proporcingumo principą – nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (2005 m. rugsėjo 29 d.).

Pažymėtina ir tai, kad galimybės riboti laisvę gauti ir skleisti informaciją yra numatytos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Šios konvencijos 10 straipsnyje nustatyta:

“1. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis netrukdo valstybėms licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigų.
2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.”

Klasikiniais mūsų teisiniame reguliavime saviraiškos laisvės ribojimai yra: valstybės paslaptis sudaranti informacija, alkoholio ir tabako, vaistų reklamos ribojimai (platesni išaiškinimai atitinkamuose LRKT nutarimuose), privataus gyvenimo pažeidimai. Bene problematiškiausi atvejai, kai reikia balansuoti saviraiškos laisvę su teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą.

Konstitucijos kylanti pareiga nepažeisti žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą (taip pat prisidengiant informacijos laisve ar visuomenės interesu būti informuotai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, žmogaus fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), taip pat kad savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę bei orumą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios privataus gyvenimo neliečiamumą, yra susijusios su kitomis Konstitucijos nuostatomis ir aiškintinos atsižvelgiant į jas, nagrinėjamos bylos kontekste – į Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias teisę į informaciją. Tarp Konstitucijos 22 ir 25 straipsniuose įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra. Įstatymų leidėjui reguliuojant visuomenės informavimo santykius kyla pareiga paisyti minėtų konstitucinių vertybių pusiausvyros.

Viena iš žiniasklaidos priedermių ir veiklos principų – skelbti objektyvią ir teisingą informaciją. Taigi pagal Įstatymą kiekvienu atveju, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą skelbiama be asmens sutikimo, privalu pasverti visas aplinkybes, įvertinti, ar informacijos apie asmens privatų gyvenimą skelbimas be asmens sutikimo nepadarys jam žalos. Pažymėtina, kad nurodyta Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti interpretuojama kaip leidžianti be asmens sutikimo skelbti bet kokią informaciją apie asmens privatų gyvenimą. Esama tokių privataus gyvenimo sričių (pavyzdžiui, intymus gyvenimas) apie kurias informacija be asmens sutikimo apskritai negali būti renkama ir skelbiama, nebent (ir tik tuo mastu, kuriuo) tai padeda atskleisti to asmens padarytą nusikaltimą.

Vertėtų išskirti 1995 m. balandžio 20 d. LRKT nutarimo nuostatas dėl žiniasklaidos laisvės.

Galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti. Todėl demokratinės valstybės įstatymai įtvirtina ir gina ne tik subjektyvią žmogaus teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus – jais informacijos laisvė įtvirtinama kaip objektyvus visuomenės poreikis. Tai reiškia, kad turi būti ginama ne tik informacijos laisvė apskritai, bet ir masinės informacijos priemonių laisvė kaip informacijos laisvės išraiška jos objektyviąja forma. Informacijos laisvė nėra absoliuti ar viską apimanti, nes naudojantis ja susiduriama su tokiais reikalavimais, kurie demokratinėje visuomenėje yra būtini, kad apsaugotų konstitucinę santvarką, žmogaus laisves ir teises. Todėl įstatymais gali būti nustatomi informacijos laisvės apribojimai, reglamentuojama masinės informacijos priemonių veikla. Radijui ir televizijai dėl jų ypač didelio poveikio plačiai auditorijai, taip pat dėl to, kad radijo ir televizijos programų transliavimo techninės galimybės nėra neribotos, keliami didesni reikalavimai nei kitoms masinės informacijos priemonėms. Informacijos laisvę būtina derinti su tam tikrų techninių reikalavimų, keliamų audiovizualinės masinės informacijos priemonėms, vykdymu. Įstatymais gali būti reglamentuojama informacijos priemonių naudojimo tvarka, nes, pvz., nustatant radijo ir televizijos programų transliavimo įrenginių naudojimo sąlygas atsižvelgiama į jų technines charakteristikas. Svarbu, kad dėl informacijos laisvės apribojimų, masinės informacijos priemonių reglamentavimo nebūtų pažeistas demokratinės valstybės principas – pliuralizmas. Tai garantuojama masinės informacijos priemonių monopolizavimo ir informacijos cenzūros uždraudimu, kitomis teisinėmis priemonėmis.

Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio. Tačiau cenzūros uždraudimas nereiškia įstatymų neribojamos masinės informacijos laisvės. Pagal Konstitucijos 25 straipsnio trečiąją dalį laisvė gauti ir skleisti informaciją gali būti įstatymo ribojama, kai yra būtina apsaugoti šioje Konstitucijos normoje minimas žmogaus teises ir laisves, ginti konstitucinę santvarką. Informacijos skleidimas nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais (Konstitucijos 25 straipsnio ketvirtoji dalis). Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kokia informacija neskelbtina ir kokios informacijos skelbimas ribojamas. Tam tikri informacijos skleidimo apribojimai yra nustatyti ir kituose įstatymuose. Kiekvienas, kuris skleidžia informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Leidėjas yra atsakingas už skleidžiamą informaciją, todėl jo ar redaktoriaus reikalavimai bei nurodymai dėl informacijos turinio, sprendimai dėl galimybės ją skleisti ir pan. nėra cenzūra. Įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, yra įtvirtinamos šios teisės realizavimo prielaidos, taip pat reglamentuojami leistini apribojimai, keliami reikalavimai masinės informacijos priemonėms. Tiek privačiam, tiek visuomeniniam ar valstybiniam radijo ir televizijos programų rengėjui galioja tie patys pagrindiniai darbo eteryje principai: nešališkumas, pliuralizmas. Teisės aktuose gali būti pabrėžiamos tam tikros funkcijos – kultūrinė, jaunimo auklėjimo ir pan., gali būti nurodomi bendriausi programų metmenys – reklamos kiekis arba jos draudimas, laidos tautinių mažumų kalbomis ir pan. Kai kurios Europos Bendrijos Sąjungos (EBS) valstybės vykdo EBS direktyvą 89/552, nurodančią, kad naujuose nacionaliniuose radijo ir televizijos įstatymuose turi būti nustatoma Europos radijo ir televizijos programų kvota. Kai kuriose šalyse galioja kvotos, nustatančios nacionalinės programos dalį radijuje ir televizijoje. Neretai licencijų privačioms stotims suteikimas siejamas su tam tikrais kokybės standartais, minimaliu darbo eteryje laiku ir pan. Toks radijo ir televizijos veiklos reguliavimas nelaikomas masinės informacijos priemonių cenzūravimu, nes jis tiesiogiai nėra susijęs su būsimų laidų turiniu.

Advertisements

5 Responses to Apie saviraiškos laisvę iš konstitucinės doktrinos perspektyvos

  1. Naudingas įrašas, žiniasklaidos teisės temos mane visada domina:)

    Beje, kaip manai, ar konstitucinga yra VIĮ 22 str. 6 d. nuostata, kad bankai ir politinės partijos negali būti viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais?
    Aš pats nelabai įsivaizduoju, kodėl toks ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje ir koks konstituciškai svarbus tikslas gali jį pateisinti. Daugelyje vakarų Europos valstybių laikraščiai atvirai skelbia savo politinių pažiūrų kryptį ir tai yra visiškai normalu, o dėl bankų tai… man sunku suprasti, kuo jie kitokie, nei kitos įmonės.

  2. Geras klausimas. Taip, manau čia reikia žiūrėti per propocingumo prizmę. Dabar taip sunku paimti ir atsakyti dėl prieštaravimo. Galima būtų nuspręsti, kad toks ribojimas yra proporcingas, nes saviraiškos teisė nėra absoliučiai apribota ir ši teisė yra gana silpnai ribojama: “gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, turėti informacinės visuomenės informavimo priemones, skirtas visuomenei informuoti apie savo veiklą, jeigu įstatymų nenustatyta kitaip.”
    Manau tokio reguliavimo tikslai gali būti keli. Dėl politinių partijų tai gali būti sąlygota: 1) praeities patirties, kai komunistų partija kontroliavo viską, įskaitant žiniasklaidą ir ją naudojo savo propagandai. 2) galimybė turėti žiniasklaidos priemonę ar būti jos dalyviu, stipresnėms partijoms gali suteikti per didelį pranašumą ir taip iškreipti demokratiją, rinkimų proceso principus ir pan.
    Dėl bankų, vėlgi manau, kad pasireiškia dėl srities jautrumo, kai didžiulį kapitalą turintį “įmonė” galėtų kontroliuoti viešąją informaciją ir ją iškreipti. Čia tik keli pamąstymai spontaniški :) Galima dėl visko diskutuoti :)

  3. Hmz says:

    Tomai, paaiškink man kaip neteisininkui – kas šiuo atveju yra vadinama dorove? Pvz, “laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, DOROVEI ar ginti konstitucinei santvarkai”.
    Nesunku suprasti, kad manipuliuojant “dorovės” turiniu galima daug malkų priskaldyti :)

  4. Ta sąvoka tam tokia ir yra t.y. vertinamoji, kad sutalpinti tai, ko nepriskaldysi iš anksto, o jos turinį plėsi esant reikalui plėsti :)

  5. Hmz says:

    Na gerai, imkime paprastą pavyzdį. Liberalai kreipiasi į Vilniaus merą konservatorių Deržimordą, prašydami suderinti jų kasmetinio renginio – “Laisvės nuo mokesčių dienos” – laiką ir vietą. Deržimorda atsisako, motyvuodamas tuo, kad liberalizmo doktrina prieštaraujanti dorovei.
    Jei dėl šio nutarimo kiltų teisminis ginčas, kaip šalys apskritai galėtų argumentuoti savo pozicijas, jei ginčo esmė yra vertybinis klausimas?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: