Naujausia LAT praktika garbės ir orumo gynimo srityje

Neseniai sulaukiau pašiepiančio komentaro, jog “mano įrašai balansuoja ant ieškinio ribos“, todėl ta proga nusprendžiau apžvelgti naujausią (2011 m. rugsėjo 9 d. Jums skaitant šį įrašą, byla gali nebebūti naujausia:) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtą bylą (3K-3-347/2011), kurioje ginama  garbė ir orumas. Be kitą  ko byloje sprendžiami klausimai dėl viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo civilinės atsakomybės. Gana aktualu žurnalistams, kurie ne visada atsirenka faktus. Ypač aktualu istorikams, nes šios bylos objektas yra istorinė mokslinė publikacija.

Ginčo esmė:

“2006 m. atsakovas VšĮ „Versmės“ leidykla išleido antrąjį monografijos „Papilė II, III dalys“ (11-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ monografija) tomą. Jame išspausdintas autoriaus A. R. straipsnis „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, kuriame (knygos 469 p.) rašoma: „Archyvinė medžiaga rodo, kad vokiečiai iš Papilės į Augustaičių kaimą atvarė daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iškratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iš stovyklos paimdavo po 4–5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos dešiniojo kranto ir ten prie duobių sušaudydavo. Po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės. Šiose vaišėse dalyvavo ir A. B., egzekucijos pradžioje motociklu atvažiavęs į Augustaičių kaimą. <…>. Vėliau gyventojai sušaudytų belaisvių kūnus iškasė, pergabeno į Girelės mišką ir čia palaidojo. <…>. 1951 m. spalio 19 d. ekshumacijos duomenimis, nužudyta buvo per 126 sovietinius karius“. Šių duomenų šaltiniu nurodoma O. P. 1951 m. baudžiamosios bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3), medžiaga.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžių metu ieškovė patikslino, kad visas nurodytas tekstas pateikiamas kontekstui atskleisti, o prašoma paneigti ir pripažinti neatitinkančia tikrovės bei žeminančia ieškovės ir jos motinos garbę ir orumą dalį teksto – teiginius, kad Jono Kondroto sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla ir kad po egzekucijos Jono Kondroto sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės.“

Ieškovės pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad publikacijos autorius pasirinko netinkamus t.y. nepatikrintus istorinius šaltinius:

“Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažinti įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartyje, priimtoje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareiškimą dėl R. Ū. pilietinių teisių atkūrimo pagrįstumo, bylos Nr. 4R-7PAd/2010, ir 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje byloje pagal J. Š. pareiškimą dėl S. A. pilietinių teisių atkūrimo, bylos Nr. 4R-8PAsk/2010, išaiškinta, kad toks papildomas tyrimas yra reikalingas archyvinėje byloje esantiems duomenims patikrinti. Kasatorės teigimu, dėl O. P. archyvinės baudžiamosios bylos buvo atliktas papildomas tyrimas ir nustatyta, kad byla, kuria rėmėsi atsakovai, paskleisdami ginčo duomenis, visi joje esantys tardymo procesiniai dokumentai (liudytojų, kaltinamosios apklausų protokolai, teismo nuosprendis ir kiti teisminio nagrinėjimo metu priimti procesiniai sprendimai, 1971–1972 m. atlikto papildomo tyrimo, atnaujinus bylą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, procesinių veiksmų dokumentai) neteko juridinės galios ir yra niekiniai. Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos ir Lietuvoje įvesto režimo neteisėtumas Europos Žmogaus Teisių Teismo (Rekvényi v. Hungary, no. 25390/94, judgement of 20 May 1999, § 47; Ždanoka v. Latvia, no. 58278/00, judgements of 17 June 2004 and of 16 March 2006, § 91) pripažintas visiems žinomu faktu, kurio nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. rugpjūčio 1 d. nutarime Nr. I-1650 „Dėl VSK/KGB aukų atminimo įamžinimo“ KGB įvardyta kaip institucija, didžiai nusikaltusi žmonijai, Lietuvos valstybei ir jos žmonėms. Dėl to, vadovaujantis pirmiau aptartomis teisės normomis ir teismų praktika, okupacinio režimo represinių struktūrų suformuotos O. P. baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat kiti, neva baudžiamojoje byloje nustatytus faktus patvirtinantys, duomenys (šie, be kita ko, iš esmės analogiški tiems, kurie pripažinti niekiniais; monografijoje jais nesiremiama; dėl jų neatlikta papildomo tyrimo) negalėjo būti teismų vertinami kaip įrodomąją galią nagrinėjamam ginčui išspręsti turintys faktiniai duomenys, t. y. įrodymai CPK 177 straipsnio prasme.“

Pagrindinis motyvas, kodėl noriu po gabaliuką išsidėlioti šią bylą yra tai, kad ji puikiai atlieka konspekto funkciją. Motyvacijoje LAT’a iš esmės apibendriną visą iki šiol buvusią praktiką dėl garbės ir orumo, kitais šaltiniais pasitelkiama konstitucinė ir EŽTT doktrinos. Pirmiausia LAT’as pateikia garbės ir orumo apibrėžimą:

“Asmens garbė ir orumas yra asmeninės neturtinės vertybės, kurias gina teisė. Teisė į garbės ir orumo gynimą garantuojama Konstitucijos 21 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Garbė ir orumas pažeidžiami apie asmenį paskleidus tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius duomenis.“

Parodomas santykis su žodžio laisve:

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje taip pat įtvirtinta žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Tačiau ji nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatytas įpareigojimas asmeniui, besinaudojančiam teise skleisti informaciją, laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, nevaržyti kitų asmenų teisių (taip pat į garbę ir orumą) bei teisėtų interesų. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad visuomenės informavimo rengėjas negali peržengti jam nustatytų ribojimų, kurie būtini kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside v. The United Kingdom, no. 5493/72, judgement of 7 December 1976; Observer & Guardian v. The United Kingdom, no. 13585/88, judgement of 26 November 1991; De Haes & Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgement of 24 February 1997). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas Konvencijos nuostatas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas nurodyto teismo praktiką, yra konstatavę, kad, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. “

Apie viešosios informacijos skleidėjo pareigas:

“Visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ) įtvirtinta viešosios informacijos, tokia, be kita ko, pripažintina ir informacija visuomenę dominančiais istoriniais klausimais (VIĮ 2 straipsnio 74 punktas, 42 straipsnis), rengėjo, kuriuo, be kita ko, laikytina ir leidykla (VIĮ 2 straipsnio 29, 75 punktai), pareiga laikytis pagrindinių visuomenės informavimo principų, taip pat profesinės etikos normų (VIĮ 43 straipsnis).

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse, kurioms, be kita ko, priskirtini ir leidinys, knyga (VIĮ 2 straipsnio 82 punktas), turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų 2005 m. balandžio 15 d. susirinkime ir paskelbto Žurnalistų etikos inspektoriaus 2005 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. SPR-11, 3 straipsnyje nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias, o 6 straipsnyje įtvirtinama viešosios informacijos rengėjo pareiga kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais; jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.“

Atkreipiamas dėmesys, kokiais prioritetais skleidėjas turi vadovautis, kai skelbiama informaciją apie viešus ir privačius asmenis:

“Viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, jog žinių apie privatų asmenį skleidimo ribos yra daug siauresnės nei žinių apie viešąjį asmenį, todėl, teikiant informaciją apie privatų asmenį, skleidžiant žinias, susijusias su privataus asmens gyvenimo detalėmis, pirmenybė teiktina privataus gyvenimo apsaugai, teisės į garbę ir orumą gynimui (iš esmės tai vienas iš teisės į privataus gyvenimo gerbimą elementų), o informuojant apie viešąjį asmenį – visuomenės (viešajam) interesui.“

Mano nuomone, būtent šioje vietoje žiniasklaida linkusi į visiems taikyti viešojo asmens taisyklę, o pirmenybė privataus asmens gyvenimo apsaugai neretai pamirštama. Toliau nurodoma faktų visuma, kuriems esant gali kilti civilinė atsakomybė dėl garbės ir orumo įžeidimo:

“Dėl įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymo, kito asmens teisės į garbę ir orumą pažeidimo taikytina civilinė atsakomybė, reglamentuojama CK 2.24 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą, 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą, 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei ir (4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje J. P., Ž. P. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-97/2011; kt.).“

Toliau atskleidžiamos sąvokos ir paaiškinamas kvalifikavimo procesas:

“Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.

Kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektoriniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo.

Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia.

Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d., nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-488/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006).

Neatitikinčia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais. Minėta, kad faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys. Dėl to paskelbtas faktas pagal savo pobūdį (būtent kaip tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys) gali žeminti asmens garbę ir orumą bei neatitikti tikrovės tik tuo atveju, kai toks faktas yra tarsi „išimtas“ iš konteksto.

Pateikiamiems teiginiams, juolab apie privatų asmenį, negali trūkti aiškaus ir objektyvaus faktinio pagrindo, juose esantys duomenys privalo būti neiškraipyti, galbūt ne visiškai tikslūs, tačiau paskelbti prieš tai ėmusis visų įmanomų priemonių skelbiamų žinių (faktų ir duomenų) tikrumui (jų atitikčiai tikrovei) patikrinti. Duomenis paskleidusiam asmeniui padarius viską, ką tokioje situacijoje būtų padaręs sąžiningas duomenų skleidėjas, siekdamas nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą, neesminiai teiginių netikslumai neturėtų būti pagrindas CK 2.24 straipsniui taikyti.

Žeminančiomis garbę ir orumą laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. K.-L., UAB “Ukmergės spaustuvė”, bylos Nr. 3K-3-828/2001).

Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visetą, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl paskleistų duomenų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiros (ginčijamos) pastraipos, sakiniai ar jų dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šilutės komunalininkas“ v. P. S. individuali įmonė „Uola“, bylos Nr. 3K-3-667/2006; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009).

Ar paskleisti duomenys žemina orumą, lemia asmens subjektyvus savęs vertinimas. Dėl to, sprendžiant klausimą, ar paskleisti apie asmenį duomenys, teiginiai įstatymo prasme laikomi žeminančiais jo garbę ir orumą, atsižvelgtina ir į tą aplinkybę, kad tuos pačius duomenis, teiginius skirtingi žmonės vertina skirtingai. Dėl to tokiu atveju svarbu ne tai, kokią reikšmę pats savaime pagal etimologinę kilmę arba pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną turi tam tikru žodžiu (žodžių junginiu) išreikštas teiginys, o tai, kokia reikšmė jam suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Vieni ir tie patys žodžiai, nelygu, kur ir kam jie pasakyti, vienu atveju yra neutralūs garbės ir orumo požiūriu, kitu – asmenį žeminantys teiginiai.

Paskleisti duomenys vertintini ne tik kaip žodis (žodžių junginys) bendrine prasme; taip pat privalu nustatyti, kokia žinia paskleista pavartotų kalbinės raiškos priemonių visuma, todėl tekstinė konstrukcija, duomenų sisteminimo ir dėstymo būdai, loginiai duomenų sąsajumo aspektai yra reikšmingi teisiniam duomenų (tiek jų atitikties tikrovei, tiek jų kaip žeminančių garbę ir orumą pobūdžio aspektu) kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje G. T. v. UAB „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, bylos Nr. 3K-3-411/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje V. L. v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011).

Paskleistų duomenų neatitiktis tikrovei yra fakto, o tokių duomenų pripažinimas žeminančiais asmens garbę ir orumą – fakto vertinimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien ta aplinkybė, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, pati savaime nepatvirtina, kad pažeisti asmens garbė ir orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008).“

Hmm.. Kai taip viskas sudėliota, su visom galimomis nuorodomis į suformuotą praktiką, net sunku ką pakomentuoti :) Manau svarbu atskirti ir atkreipti dėmesį į CK 2.24 str. įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją – ji paskirsto įrodinėjimo pareigą:

“CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpcija. Dėl to pareiga įrodyti paskleistų duomenų tikrumą (aplinkybę, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę), taip paneigiant nurodytą prezumpciją, tenka duomenis paskleidusiam asmeniui (atsakovui), bet ne asmeniui, apie kurį tie duomenys paskleisti (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Šiaulių naujienos”, bylos Nr. 3K-3-488/2007; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. UAB „REJSPA“, Lietuvos lenkų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-51/2009). Ieškovas taip pat turi teisę pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad duomenys yra melagingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Š. v. L. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Tuo tarpu faktą, kad, paskleidus apie jį (su juo susijusios) ir tikrovės neatitinkančios informacijos, buvo pažeista asmens garbė ir orumas, remdamasis protingumo principu, turi įrodyti ieškovas.“

Iš to seka, kad atsakovas turėjo įrodinėti, jog jo paskleista informacija atitinka tikrovę:

“Nagrinėjamoje byloje ginčijami teiginiai išsakyti kaip konkreti, kategoriška ir vienareikšmė informacija (išvada) apie tam tikru laikotarpiu vykusius įvykius. Tai rodo tokie ginčo teiginiuose pavartoti žodžiai ir jų junginiai, kaip „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“, „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“. Taigi, ar buvo „įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir ar „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“, yra konstatuojamojo pobūdžio duomenys, kurie gali būti patikrinami tiesos požiūriu ir vertinami kaip faktai (žinia).

Minėta, kad pareiga įrodyti, jog paskleista žinia (faktai ir duomenys) atitinka tikrovę, tenka šią žinią paskleidusiam asmeniui.

Kasatorei tvirtinus, kad ginčo straipsnio teiginiai dėl įvykių – laikinos karo belaisvių stovyklos Jono Kondroto sodyboje įrengimo ir vaišių vokiečių kariams po egzekucijos Jono Kondroto sodyboje surengimo – neatitinka tikrovės, aplinkybę, jog šie teiginiai (faktai ir duomenys) atitinka tikrovę, privalėjo įrodyti atsakovai. Atsakovai šį faktą (duomenų apie pirmiau nurodytus įvykius tikrumą, t. y. kad tie įvykiai realiai vyko) įrodinėjo iš esmės tik Lietuvos ypatingajame archyve saugoma archyvine medžiaga.“

Toliau pasisakoma dėl okupacinio režimo represinių struktūrų surinktų duomenų (nagrinėjamu atveju – liudytojų parodymų (jų tardymo protokolų) baudžiamojoje byloje) įrodomosios galios:

“Kasatorei argumentuojant, kad įvykiai archyvinėse (okupacinių režimų represinių struktūrų) bylose buvo fiksuojami sąmoningai juos iškraipant, o atsakovams tvirtinant, jog tai nereiškia, kad visi tokiose bylose esantys faktiniai duomenys neatitinka tikrovės, yra netikslūs ar melagingi, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kiti, be O. P. archyvinės baudžiamosios bylos, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 26740/3, medžiagos, atsakovų pateikti įrodymai (byla–formuliaras dėl Onos Puskunigienės (gim. 1912 m.), LYA, f. K-1, ap. 45, b. 729; Šiaulių apskrities Akmenės rajono Komunistų partijos dokumentai, LYA, f. 5780, ap. 3, b. 11; Akmenės rajono MGB skyriaus 2-ojo skyriaus dokumentai, LYA, f. K-1, ap. 15, b. 4; 1942 m. Augustaičių k. gyventojų surašymo duomenys, LCVA, f. R-743, ap. 2, b. 6397) ir juose užfiksuota informacija taip pat yra buvusio KGB (okupacinio režimo represinės struktūros) archyvo fondų dalis (pvz., bylos–formuliarai (pirminės bylos) yra faktiški baudžiamųjų bylų juodraščiai, nes jose buvo kaupiama visa agentūrinio išaiškinimo ir tardymo būdu gauta medžiaga; baudžiamosiose bylose surinkta kelių skirtingų šaltinių – tardymo protokolų, teisminio proceso (jeigu toks vyko) medžiagos, įvairių pažymų bei protokolų išrašų iš kitų bylų – duomenų). Dėl to, sprendžiant dėl atsakovų pateiktų įrodymų įrodomosios galios (jų kaip leistinų, patikimų įrodymų pobūdžio), tiek O. P. archyvinės baudžiamos bylos medžiaga (joje apklaustų kasatorės motinos O. P., taip pat liudytojų parodymų (tardymo) protokolai), tiek kiti dokumentai, kuriais atsakovai įrodinėjo ginčijamų teiginių atitiktį tikrovei, vertintini in corpore kaip vienas atsakovų paskleistos informacijos šaltinis juose užfiksuotos informacijos tikslumo (netikslumo) ir kartu jų kaip įrodymų patikimumo (nepatikimumo), tinkamumo (netinkamumo) požiūriu.

Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad okupacinių režimų represinių struktūrų bylose esantys duomenys be papildomo jų tyrimo negali būti pripažįstami įrodymais. Šios nuostatos aptariamame įstatyme atsiradimą, be kita ko, lėmė įstatymų leidėjo pozicija, kad procesas sovietinėse institucijose (tarp jų – MGB/NKGB/KGB, Kariniame tribunole, Ypatingajame pasitarime prie SSRS Valstybės saugumo ministro) neatitiko teisingo teismo ir baudžiamojo proceso principų (Asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1, 2, 3, 4, 6 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 5 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 7, 8 straipsniais įstatymo projekto aiškinamasis raštas). Dėl to, sprendžiant represuotų asmenų teisių atkūrimo klausimą, kilus abejonių dėl sovietinių institucijų nustatytų faktinių aplinkybių ir teisinio įvertinimo, įtvirtintas reikalavimas (Įstatymo 2, 4 straipsniai) tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) atlikti tyrimą Generalinėje prokuratūroje taikant baudžiamojo proceso pagrindinius principus ir taisykles. Tai reiškia, kad asmens pilietinių teisių atkūrimo (reabilitacijos) bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie sovietiniu laikotarpiu represuotų asmenų veiklą, negali ir neturi vadovautis vien MGB/NKGB/KGB baudžiamųjų bylų medžiaga.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad aplinkybės, jog sovietinių institucijų (okupacinio režimo represinių struktūrų), kaip tokių, dokumentuose yra prieštaringų, netikslių faktų ir duomenų, fiksuotų sąmoningai juos iškraipant, nereikalaujama įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Tai lemia, kad būtinas kritiškas mokslinis (viešosios informacijos rengėjo), taip pat teisinis (bylą nagrinėjančio teismo) požiūris į nurodytų sovietinių institucijų dokumentus, kaip tam tikrų duomenų (apie reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius) šaltinius, ir kartu kaip įrodymus šių duomenų tikrumui pagrįsti, automatiškai „nepaverčiant“ tokios, abejotinos jos patikimumu, dokumentacijos duomenų realiai vykusiais istoriniais faktais. Paviršutiniškas žvilgsnis į sovietinių institucijų dokumentų (ypač baudžiamųjų bylų ir jose esančios tardymo medžiagos) duomenis gali lemti ne tik klaidingas išvadas, bet ir skaudžių moralinių padarinių. Tik išsamus įvairių šaltinių palyginimas sudaro prielaidas atskirti tikrą informaciją nuo išgalvotos ir nustatyti šaltinio informatyvumą bei patikimumą. Remiantis vien tik archyvinės (okupacinių režimų represinių struktūrų) baudžiamosios bylos duomenimis negalimos kategoriškos išvados apie tam tikrų įvykių, faktų buvimą.

Minėta, kad atsakovai šioje byloje kasatorės ginčijamų konstatuojamojo pobūdžio teiginių (iš esmės išvadų dėl laikinos karo belaisvių stovyklos J. K. sodyboje įrengimo ir vaišių vokiečių kariams po egzekucijos J. K. sodyboje surengimo) atitiktį tikrovei įrodinėjo vien pirmiau išvardytais Lietuvos ypatingajame (buvusio KGB) archyve saugomos medžiagos duomenimis, sutikdami, kad archyvinėse (okupacinio režimo represinių struktūrų) bylose daug iškraipytų, melagingų, netikslių duomenų, tačiau tvirtindami, jog tai nereiškia, kad visi jose esantys faktiniai duomenys neatitinka tikrovės; istorikai, be šių bylų duomenų, remdamiesi ir kitais šaltiniais, savo darbuose atrenka, kas realiai vyko, o kas ne.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartą paskleistų žinių atitikties tikrovei fakto įrodinėjimo naštos šio pobūdžio bylose paskirstymo taisyklę, teisėjų kolegija pažymi, kad taip tvirtinę atsakovai privalėjo pateikti į bylą įrodymus, jog tokia atranka, kas realiai vyko, o kas ne, buvo padaryta, t. y. kad atitinkamomis (istorinių duomenų) patikrinimo priemonėmis, remiantis keliais šaltiniais, buvo atliktas okupacinio režimo represinių struktūrų surinktų aktualių duomenų tyrimas ir jo rezultatai objektyviai patvirtina, jog skelbiami duomenys „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ yra grindžiami tiesa, nes šie įvykiai tikrovėje realiai vyko. Byloje nėra duomenų, kad toks tyrimas buvo atliktas (CPK 178 straipsnis).

Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys (iš kurio matyti, kad teismas išvadą dėl ginčijamų teiginių atitikties tikrovei darė tik atsakovų pateiktų, minėta, abejotinų jų, kaip represinės struktūros institucijos surinktų duomenų, patikimumu, įrodymų pagrindu, nesprendęs ir nepasisakęs dėl šių įrodymų tinkamumo ir įrodomosios galios) taip pat neteikia pagrindo išvadai, kad teismas sprendė dėl atsakovų paskleistų ir kasatorės ginčijamų teiginių šaltiniuose užfiksuotos informacijos tikslumo (netikslumo) ir kartu jų kaip įrodymų patikimumo (nepatikimumo), tinkamumo (netinkamumo) pagal pagrindinius civilinio proceso principus bei pirmiau aptartas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Dėl to negalima pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl ginčijamų teiginių atitikties tikrovei padarė įsitikinęs, jog byloje pakanka įrodymų reikšmingai šioje byloje aplinkybei, kad įvykiai – „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „po egzekucijos J. K. sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“tikrovėje realiai vyko, nustatyti.“

Prieinama prie išvados:

“Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais dėl įrodymų, kuriais atsakovai įrodinėjo ginčijamų duomenų atitiktį tikrovei, tinkamumo (leistinumo, patikimumo) ir įrodomosios galios, nesant byloje duomenų, jog buvo atlikta šių įrodymų patikra, remiantis kitais šaltiniais (kaip kad tvirtino atsakovai), konstatuotina, jog atsakovų pateikti duomenys negalėjo būti apeliacinės instancijos teismo pripažinti pakankamais išvadai, kad atsakovai paneigė CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikties tikrovei prezumpciją, padaryti.“

Pasisakyta dėl ginčijamų teiginių kaip žeminančių kasatorės ir jos motinos garbę ir orumą pobūdžio:

“Apeliacinės instancijos teismas nepripažino ginčijamų teiginių „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „J. K. sodyboje buvo surengtos vaišės“ žeminančiais kasatorės ir jos motinos garbę ir orumą, atsižvelgdamas į tai, kad: nei kasatorė, nei jos motina ginčo tekste neįvardytos; jame nenurodoma, kad jos aprašomų įvykių metu gyveno J. K. sodyboje; neminima, kad kasatorės motina yra J. K. duktė; tiesiogiai neteigiama, kad kasatorė, jos motina ar kiti sodybos savininko šeimos nariai kaip nors prisidėjo prie vaišių ar pritarė vokiečių karių veiksmams įrengiant karo belaisvių stovyklą ir panašiais argumentais ir kt., t. y. iš esmės laikydamas, kad ginčijami teiginiai yra ne apie kasatorės motiną ir (ar) nėra su ja (kartu ir kasatore) susiję.

Minėta, kad faktui, jog paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, kad pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, kuriame jie paskelbti, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais taip pat nurodyta, kad, sugretinus ginčijamus teiginius su ginčo teksto išnašoje daroma nuoroda į O. P. baudžiamą bylą, kiekvienam protingam žmogui sukeliamas aiškus įspūdis, jog ginčo duomenys susiję su kasatorės motina.

Kasatorė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad pripažįsta faktą, jog karo belaisviai buvo sodyboje, ir tai tebuvo vieta, į kurią buvo atvesti belaisviai, tačiau nesutiko, jog atitinka tikrovę teiginiai, kad „J. K. sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ (nes stovykla įrengiama ilgam laikui) ir kad „J. K. sodyboje buvo surengtos vaišės“. Kasatorės nuomone, šie teiginiai (jų formuluotės) sudaro įspūdį, kad sodybos savininkas, jos senelis J. K. (kartu ir visa jo šeima), išreiškė paramą, palankumą (leisdami įrengti stovyklą) ir padėką (surengdami vaišes) vokiečių kariams. Kasatorės įsitikinimu, akivaizdu, kad ginčo duomenų paskelbimas, atsižvelgiant į tekste vartojamų kalbinės raiškos priemonių visumą (tekstinę konstrukciją, duomenų dėstymo būdą, loginį duomenų (ginčijamų teiginių ir nuorodos teksto išnašoje į archyvinę O. P. baudžiamą bylą) sąsajumą), žemina jos ir jos motinos, ginčo straipsnyje aprašomų įvykių metu gyvenusių tėvo ir senelio J. K. sodyboje, garbę ir orumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sugretinus ginčo teiginius – „buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla“ ir „vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“ – jų raiškos stiliaus, vartojamos kalbinės konstrukcijos (lingvistinių išraiškos priemonių – „įrengta“, „surengtos“) aspektu ir išnašoje daromą nuorodą į O. P. archyvinę baudžiamąją bylą, straipsnio skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad J. K. sodybos gyventojai (O. P. šeima) galėjo dalyvauti (dalyvavo) įrengiant laikiną karo belaisvių stovyklą ar surengiant vokiečių kariams vaišes.“

Taigi pateiktas geras konspektas, o pati faktinė situacija puikiai iliustruoja garbės ir orumo ir žodžio laisvės santykį. Kadangi po šio išaiškinimo reikia nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas, o tai yra fakto klausimas, kasacija to nesprendžia, todėl byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui.

Reklama

Priverstinis teismo sprendimo vykdymas – kaip asmens teisės į teisingą teismą užtikrinimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos apžvalga

Doktrininiame lygyje, tarp civilinio proceso specialistų, viena iš dažniausiai pasitaikančių diskusijų temų, kai kalbama apie teismo sprendimų vykdymą, yra ar vykdymas – sudėtinė civilinio proceso dalis, ar jis patenka į teisingumo vykdymo sampratą, ar tai yra konstitucinės žmogaus teisės į teisingą teismą sudėtinė dalis?

Šiuolaikinėje civilinio proceso teisės doktrinoje egzistuoja keletas požiūrių dėl teisinės vykdymo proceso prigimties. Šias nuomones būtų galima suskirstyti į tris grupes[1]: 1) vykdymo procesas yra baigiamoji civilinio proceso stadija; 2) vykdymo procesą reglamentuojančios teisės normos sudaro savarankišką teisės šaką (vykdymo teisę arba, kai kurių autorių nuomone, vykdymo proceso teisę); 3) vykdymo procesą reguliuojančios normos yra administracinės teisės dalis. Šio straipsnio pagrindinis uždavinys – pagrįsti poziciją, jog vykdymo procesas yra sudėtinė civilinio proceso dalis inter alia teisės į teisminę gynybą sudėtinė dalis. Esminis šios pozicijos pagrindimo metodas bus išimtinai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – „Konvencija“) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – „EŽTT“) vystoma doktrina.

 1.      Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą

Pirmą kartą problema dėl teismo sprendimo vykdymo vietos kaip vienos iš žmogaus teisių, saugomos Konvencijos, iškilo EŽTT byloje Hornsby prieš Graikiją. Bylos esmė – ponas ir ponia Hornsby (toliau – „Pareiškėjai“), esantys pagal kilmę anglais, norėjo įkurti užsienio kalbų mokyklą Graikijoje Rodo saloje. Vietos vykdomosios institucijos nesuteikė jiems tokio leidimo, tai grįsdami tuo, jog nacionalinė Graikijos teisės draudžia asmenims kilme ne iš Graikijos eiti mokytojų pareigas. Šiuos administracinius veiksmus Pareiškėjai apskundė teismine tvarka, o galiausiai jų naudai Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinius ir neskundžiamus sprendimus Pareiškėjų naudai. Tačiau administracinės institucijos atsisakė vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus, kas sąlygojo Pareiškėjų kreipimąsi į EŽTT.

Pareiškėjai nurodė, jog nevykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies[2] laiduojama fundamentali teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Vyriausybės atstovai įrodinėjo, jog minėtas straipsnis taikomas išimtinai bylos nagrinėjimui teisme, o teismo sprendimo vykdymas yra išimtinai administracinė procedūra, kuri atskleidžia santykį tarp vykdomosios viešosios valdžios ir teisminės valdžios. EŽTT nesutiko su tokiais vyriausybės atstovų paaiškinimais ir pateikė tokius išaiškinimus[3]:

„Teismas pakartoja, jog pagal suformuotą praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis užtikrina teisę kiekvienam asmeniui pareikšti bet kokį reikalavimą teismui, kylantį iš jo civilinių teisių ir pareigų; taip ši nuostata įkūnija teisę į teismo procesą (teisminę gynybą). Tačiau teisė pradėti teismo procesą yra tik vienas šios nuostatos aspektas. Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą būtų iliuzinė, jeigu prie Konvencijos prisijungusios šalies nacionalinė teisės sistema nustatytų tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų galutinį, įsiteisėjusį teismo sprendimą palikti neįvykdytą, taip darant žalą vienai šaliai. Tai neatitiktų 6 straipsnio 1 dalies bylos šalims suteiktų garantijų – procesas yra viešas, sąžiningas, operatyvus – neapsaugant teismo sprendimų vykdymo; konstatuotina, jei Konvencijos 6 straipsnis būtų išimtinai taikomas tik teisme vykstančiam procesui, tai sąlygotų situacijas, neatitinkančias teisės viešpatavimo (teisinės valstybės) principo, kurį šalys, ratifikuodamos Konvenciją, įsipareigojo vykdyti. Darytina išvada, kad bet kokio teismo sprendimo vykdymas privalo būti laikomas integralia „teismo proceso“ pagal Konvencijos 6 straipsnį dalimi.”

Mano nuomone, toks EŽTT išaiškinimas turėtų užbaigti diskusijas dėl vykdymo proceso vietos civiliniame procese. EŽTT aiškiai nurodė, kad vykdymas yra sudėtinė teisės į teisingą teismą dalis, o be tinkamo vykdymo teisingumas taptų tik iliuzija.

EŽTT pastebėjo[4], jog sąsaja tarp valstybės vykdomosios valdžios gebėjimo tinkamai administruoti vykdymo procesą  (aut. past. – tęsti teisingumo vykdymą)  yra vienas iš teisės viešpatavimo principo elementų. Jeigu valstybės institucijos atsisako, nevykdo ar net atideda teismo sprendimo vykdymą, Konvencijos 6 straipsnio asmenims suteikiamos teisės netenka prasmės.

Šioje byloje išaiškintos principinės nuostatos dėl vykdymo proceso vietos toliau nuosekliai implimentuojamos ir plėtojamos byla po bylos vėlesnėje EŽTT praktikoje, kurios ypatumus ketinu aptarti toliau.

 2.      Vykdymo kaip teisės į teisingą bylos nagrinėjimą plėtojimas tolimesnėje EŽTT jurisprudencijoje.

2.1. Pavėluotas vykdymas. Galimybės pateisinti vykdymo vėlavimą.

 Kitose bylose EŽTT nagrinėjo klausimus, ar  Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis pažeidžiama tais atvejais, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas vykdomas pavėluotai ar yra visiškai neįvykdytas. Sprendime Burdov prieš Rusiją[5] EŽŽT sprendė klausimą, kai vykdymas vėlavo keletą metų, o po pareiškėjo skundo priėmimo nagrinėti EŽTT, nacionalinio teismo įsiteisėjęs sprendimas buvo įvykdytas. Bylos esmė buvo tai, jog pareiškėjas, įvykus Černobylio atominei katastrofai 1986 m., buvo pašauktas karinės Sovietų Sąjungos vadovybės į nelaimės likvidavimo darbus. Tai sąlygojo žalą patirtą nuo radiacijos. Po įvykio pareiškėjas pareiškė ieškinį valstybės institucijoms, reikalaudamas atlyginti radiacijos sukeltą žalą. Teismas patenkino ieškinį, o pareiškėjas kreipėsi į vietos antstolį, kad pradėtų išieškojimo procedūrą. Antstoliui pradėjus išieškojimą iš vietinio socialinės apsaugos centro, centras nurodė, jog išieškojimas negalimas, nes jo biudžete nėra pakankamai lėšų žalai atlyginti. Po kurio laiko vietinis teisingumo departamentas nurodė, kad sprendimo įvykdymas – neįmanomas, nes atsakovas neturi tinkamo finansavimo. Pareiškėjas informuotas, kad sprendimas bus įvykdytas, kai finansų ministerija skirs atitinkamą sumą žalai atlyginti. Vėliau regioninė prokuratūra informavo, jog antstolis nėra atsakingas už sprendimo neįvykdymą ir nurodyta, jog žala bus atlyginta iš federalinio biudžeto. Praėjus keturiems metams po sprendimo priėmimo jis buvo dalinai įvykdytas, tačiau EŽTT jau priėmė pareiškėjo peticiją ir sprendime pakartodamas bei plėtodamas Hornsby prieš Graikiją suformuotą doktriną nurodė[6]:

„Valstybės valdžia negali pateisinti įsiteisėjusio teismo sprendimo neįvykdymo dėl lėšų trūkumo. Kita vertus, įvykdymo vėlavimas tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas esant tam tikroms aplinkybėms, tačiau vėlavimas negali susikirsti su esmine teise, ginama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju pareiškėjui neturėtų būti ribojama galybė pasinaudoti laimėto ginčo sėkme, kai jam priteistas kompensacija už žalą sveikatai kilusią už prievolės valstybei vykdymą. Tai negali būti pateisinama galimais valstybės finansiniais sunkumais.“

Doktrina aspektu dėl negalėjimo teisintis finansiniais valstybės sunkumais nuosekliai plėtojama ir tolimesnėje EŽTT jurisprudencijoje[7].

2.2. Neefektyvus (netinkamai reglamentuotas) vykdymo procesas išieškant iš valstybės institucijų

Byloje Mancheva prieš Bulgariją[8] EŽTT sprendė ar nacionalinėje teisėje reglamentuojamas vykdymo procesas atitinka Konvenciją. Bylos esmė – pareiškėja dirbo socialinės rūpybos centre, finansuojamame iš savivaldybės biudžeto. Dar darbe patirto sužalojimo, ji prarado dalį darbingumo, turėjo atlikti operaciją ir jautė neigiamas pasekmės kelis metus po incidento. Nukentėjusioji  pareiškė ieškinį vietiniam teismui, kuris priimtu sprendimu buvo patenkintas ir įsiteisėjo. Išdavus vykdomąjį raštą pareiškėja kreipėsi į regioninio teismo vykdymo teisėją, kad šis pradėtų išieškojimą. Vykdymo teisėjas atsisakė pradėti vykdymo procesą, nurodydamas, jog civilinio proceso kodeksas nustato, kad vykdymas prieš valstybės institucijas yra įmanomas tik tiesiogiai pateikiant vykdomąjį raštą skolininkei institucijai. Pareiškėjai kreipiantis į instituciją skolininkę, ši siūlė atlyginti tik dalį skolos, todėl pareiškėja atsisakydavo pateikti vykdomąjį raštą ir reikalaudavo atlyginti visą skolą. EŽTT aiškinosi dėl veiksmų, kurie sąlygojo įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymą.  Teismas nustatė[9]:

„Problema dėl išieškojimo buvo padidinta dėl Bulgarijos nacionalinės teisės neaiškaus vykdymo proceso t.y. teisė nenumato aiškaus nepriklausomo subjekto, kuriam būtų galima apskųsti netinkamą vykdymą  bylose prieš valstybės institucijas. Pareiškėja neturėjo pareigos priimti dalinį įvykdymą. Nacionalinei teisei nenustatant teisinės ar kitokios institucionalizuotos įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo priežiūros , pareiškėja neturėjo priemonių apginti pažeistas teisės.“

Mano manymu, galima daryti išvadą, jog valstybės vidinis teisinis reguliavimas nenumatantis aiškių vykdymo procedūrų ir jų apskundimo galimybių prieštarauja Konvencijai.

Sprendime Pridatchenko ir kiti prieš Rusiją[10] EŽTT nurodė, jog valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kai nėra aišku į kurią valstybės instituciją vykdomas išieškojimas. Išieškotojams būtų sukeliama pernelyg didelė našta, kai jie vykdomąjį raštą siuntinėtų iš vienos valstybės institucijos kitai. Pabrėžiama, kad valstybė privalo savo teisinę sistemą organizuoti taip, kad būtų užtikrinta koordinacija tarp skirtingų vykdymo subjektų ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais pripažintos skolos vykdomos laiku.

2.3. Teisinio tikrumo principo viršenybė ir res judicata

Keliose bylose EŽTT nustatė, jog valstybė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, taip pažeisdama teisinio tikrumo principą.  Pažeidimas pasireikė, kai galutiniai, įsiteisėję teismų sprendimai, pradėjus vykdymo veiksmus, buvo skundžiami teismui prašant atnaujinti procesus dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą ir turėjo esminę reikšmę neteisingo sprendimo priėmimui. Sprendime Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą, EŽTT nurodė:

 „Teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą.  Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą grindžiama vien tik noru iš naujau nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti naudojama tik siekiant ištaisyti klaidas ir neteisingai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip tariama apeliacija (angl. appeal in disguise) ir remtis vien siekiu sprendžiant tą patį teisinį ginčą gauti antrąją nuomonę.“

Analogiška išvada padaryta ir sprendime Sukhobokov prieš Rusiją. Minėtose sprendimuose, teismas padarė išvadas, jog valstybės, vengdamos vykdyti įsiteisėjusius sprendimus, bando piktnaudžiauti procesu taip pažeisdamos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Teismas pabrėžė, jog įsiteisėjusių sprendimų panaikinimas, kai taip buvo pažeistas teisinio tikrumo principas suponuoja minėto Konvencijos straipsnio pažeidimą ir negali būti laikomas pateisinant įsiteisėjusių sprendimų nevykdymą.

2.4. Nepagrįsti reikalavimai vykdymo procese

Sprendime Apostol prieš Gruziją[11] pasisakė dėl nepagrįstų reikalavimų išieškotojui vykdymo procese. Esminė problema pasireiškė tuo, kad Gruzijos civilinio proceso kodeksas be „sėkmės mokesčio“ antstoliui nustatė ir preliminarių išlaidų mokestį, kurį, priverstinai vykdant sprendimą, turėjo mokėti išieškotojas. Nesumokėjus šio mokesčio  antstolis atsisako atlikti vykdymo veiksmus ir procesas sustoja. Teismas nurodė, kad:

„Toks finansinis apribojimas pareiškėjui nebuvo pritaikytas nei pirmoje instancijoje, nei apeliacinėje, todėl negali būti laikomas susijęs su ieškinio esme (reikalavimu), kas galėtų pateisinti tokio mokesčio buvimą teisės į teismo procesą apimtyje. Pati galutinio, įsiteisėjusio, vykdytino sprendimo egzistavimo esmė pareiškėjo naudai reiškia, tai kad jo bylinėjimosi procesas buvo sėkmingas. Tai reiškia, jog pareigos uždėjimas išieškotojui mokėti mokestį tam, kad sprendimas būtų  įvykdytas yra išimtinai finansinės prigimties, todėl užkeliantis per didelę naštą žiūrint iš teisingumo vykdymo pozicijos.

Teismas pažymi, jog valstybės turi pareigą, prisijungus prie Konvencijos, užtikrinti Konvencijoje garantuotų teisių apsaugą. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nesuponuoja visiško valstybės nesikišimo į teisingumo procesą, priešingai gali suponuoti pareigą valstybei imtis tam tikrų pozityvių veiksmų. Pastebėtina, kad perkeliant pareiškėjui  atsakomybė finansiškai organizuoti išieškojimo procesą, valstybė bandė išvengti savo pozityviosios pareigos organizuoti sprendimų vykdymą, kuris būtų efektyvus  teisiniu ir praktiniu lygiu.“

Toks teisinis reglamentavimas ir tokie valstybės veiksmai pripažintini prieštaraujantys Konvencijos 6 straipsnio 1 daliai.

 3.      Atlygintinas žalos dydis esant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies  pažeidimui

Ne viename iš mano nagrinėtų sprendimų[12], neįvykdant arba pavėluotai vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą pasitaikydavo situacijos, kai išieškoma suma stipriai nuvertėdavo, o kartu ir augdavo procesinės palūkanos. Tai buvo ypač aktualu posovietinio bloko valstybėse ir iki Euro naudojimo pradžios. Nevykdant įsiteisėjusių sprendimų, būdavo devalvuojamos valiutos, vykdavo infliacijos procesai, kai kuriose valstybės pereita prie naujos valiutos. Neretai, kol sprendimas būdavo įvykdomas, jeigu sprendime priteista suma neindeksuojama, gauta (priteista) pinigų suma tapdavo beverte ar nekompensuodavo faktiškai padarytos žalos. Nagrinėtuose EŽTT sprendimuose, kai buvo tokia faktinė situacija,  teismas prie atlygintinos turtinės žalos paskaičiuodavo realiai prarastas pajamas dėl pavėluotai ar iš vis neįvykdyto įsiteisėjusio sprendimo.  Todėl galima daryti išvadą, kad valstybė delsdama vykdyti sprendimus, prisiima atsakomybę ir už šiuos finansinius faktorius. Taip žalos atlyginimas neprasilenkia su kompensacine funkcija. Manytume, jog toks EŽTT taikomas mechanizmas neleidžia Konvencijos šalims išvengti atsakomybės.

4.      Konvencijos  6 straipsnio 1 dalies sisteminis ryšys su kitomis nuostatomis

Praktiškai visuose nagrinėtuose EŽTT sprendimuose, kai teismų įsiteisėję teismų sprendimai nebuvo tinkamai įvykdomi t.y. konstatuojant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus inter alia buvo remiamasi ir nustatomas Konvencijos 1 protokolo 1 (toliau – “Protokolas”) straipsnio pažeidimas[13]. Byloje Burdov prieš Rusiją[14] EŽTT nurodė, kad „reikalavimas“ gali būti vertinamas kaip „nuosavybė“ Protokolo prasme 1 straipsnio prasme, jeigu yra (1) pakankamai apibrėžtas ir (2) įvykdomas. Todėl galime daryti išvadą, kad jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkinamas piniginis arba turtinis reikalavimas, pažeidus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį kartu visada pažeidžiama ir 1 Protokolo 1 straipsnio saugoma teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe.

 5.       EŽTT formuojamos doktrinos įtaka Lietuvos nacionalinei teisei

Lietuvai ratifikavus Konvenciją ir vykstant konstitucionalizacijos procesui, jaučiama vis stipresnė EŽTT jurisprudencijoje formuojamos doktrinos įtaka ir mūsų teisei. Viename iš savo nutarimų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pateikęs Konstitucijos išaiškinimą [15], jog pensija yra ginama pagal Konstitucijos 23 straipsnį  t.y. ginama kaip teisė į nuosavybę. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas gimė semiantis įkvėpimo iš EŽTT sprendimo byloje Wessels-Begervoet prieš Nyderlandus[16], kuriame pagal prieš tai esančiame paragrafe minėtus kriterijus pensija pripažinta nuosavybe 1 protokolo 1 straipsnio prasme. Toliau nuosekliai plėtojant mūsų Konstitucinę doktriną būtų galima daryti prielaidą, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas, kuris nevykdant turtinio piniginio pobūdžio įsiteisėjusių sprendimų kartu pažeidžia ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį, kartu pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį, saugantį nuosavybės teisę.

6.      Išvada

Atsižvelgiant į išdėstytą medžiagą, neabejotinai galima teigti, jog vykdymas yra sudėtinė civilinio proceso dalis, kuri yra būtinas teisės į teisingą teismą elementas. Priešingu atveju, susidurtume su „iliuziniu teisingumu“, kuris akivaizdžiai prasilenkia su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dvasia.


[1] Stauskienė E., Višinskis V. Teismo sprendimų vykdymas: metodinė mokymo priemonė. Vilnius: Mūsų Saulelė 2008 m.

[2] Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal  įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Teismo sprendimas paskelbiamas viešai, tačiau demokratinėje visuomenėje moralės, viešos tvarkos ar valstybės saugumo interesais spaudos atstovams ar visuomenei gali būti neleidžiama dalyvauti per visą procesą  ar  jo  dalį, kai tai reikalinga dėl nepilnamečių ar bylos šalių privataus gyvenimo apsaugos, arba tiek, kiek, teismo nuomone, yra būtina dėl ypatingų aplinkybių, dėl kurių viešumas pakenktų teisingumo interesams.

[3] EŽTT sprendimas Hornsby prieš Graikiją 1997 m. kovo 19 d.

[4] Ten pat.

[5] EŽTT sprendimas Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4.

[6] Ten pat.

[7] EŽTT sprendimai: Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4., Mancheva prieš Bulgariją 2004 m. rugsėjo 30., Sukhobov prieš Rusiją 2006 m. liepos 13.

[8] EŽTT sprendimas Mancheva prieš Bulgariją 2004 m. rugsėjo 30.

[9] Ten pat.

[10] Pridatchenko ir kiti prieš Rusiją

[13] Kiekvienas fizinis ar  juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai  įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama  į bendrąjį interesą arba, kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.

[14]  EŽTT sprendimas Burdov prieš Rusiją 2004 m. rugsėjo 4.

[15] LRKT nutarimas 2002 m. lapkričio 25  d.

[16] EŽTT sprendimas 2002 m. birželio 4 d.

%d bloggers like this: