Ar teismo sprendimas gali būti prievolės atsiradimo pagrindu?

Prievolės samprata pateikiama CK 6.1 str. – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolių atsiradimo pagrindai yra juridiniai faktai, su kuriais siejamas prievolinių teisinių santykių atsiradimas (CK 6.2 str.). Atsiradimo pagrindas – prievolės atsiradimo momentas t.y. įvykęs juridinis faktas. Civilinės teisės doktrina, su keliomis modifikacijomis, iš esmės išskiria keturis prievolių atsiradimo pagrindus:

1) sandoriai (V. Mikelėno šis pagrindas skiriamas į du savarankiškus: vienašalius ir dvišalius sandorius (sutartis));

2) įstatymai;

3) deliktas;

4) kvazisutartys.

Tokia yra tradicinė prievolių atsiradimo pagrindų klasifikacija. Norint kvalifikuoti prievolę yra būtina nustatyti jos požymius (įraše pateikiu juos tam, kad “prievolė” nebūtu tapatinama su “pareiga”). V. Mikelėnas išskiria juos kaip tokius:

1) prievolė yra dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, civilinis teisinis santykis;

2) kreditorių ir skolininką sieja tarpusavio teisės ir pareigos;

3) už pareigų neįvykdymą skolininkui taikomos civilinės teisinės sankcijos.

Vartant civilinio proceso kodeksą ir skaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką man kilo klausimas, ar tam tikrais atvejais teismo sprendimas negali būti prievolės atsiradimo pagrindu t.y. juridiniu faktu, kuriam atsiradus (priėmus teismo sprendimą) būtent tuo momentu atsiranda prievolė? Akys kliūna  už CPK 771 straipsnio 5 dalies, kuri nurodo:

“Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas. Teismas, nustatęs, kad (I) skolininkas sprendimo neįvykdė, (II) gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą (III) išieškotojo naudai ir nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti.”

Primena prievolę? :) Atsiradimo momentas yra juridinis faktas t.y. teismo sprendimas, kuriuo skiriama bauda išieškotojo naudai vykdymo procese. Civilinis teisinis santykis (teisės ir pareigos) yra tarp kreditoriaus (išieškotojo) ir skolininko t.y. teisė ir pareiga į sprendimo įvykdymą. Pati bauda čia atlieka dvejopą funkciją – ji yra pirmiausia sankcija skolininkui, tačiau mokama išieškotojo (kreditoriaus) naudai (kompensacinė funkcija).  Kad šį teisinį santykį būtų galima kvalifikuoti kaip prievolę derėtų nustatyti išieškotojo (kreditoriaus) teises, nes pačioje normoje nukreipiama į antstolio teisę.  Ieškant atsakymų ir platesnio šios teisės normos komentaro ypač pasitarnavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje 3K-3-454/2009, kurioje pranešėjo E. Baranausko pateikiamas toks išaiškinimas:

“Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai). Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Skiriasi ir CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo tvarka. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Teisėjų kolegija inter alia pažymi, kad tokia įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (CPK 593 straipsnio 1 dalis, 616 straipsnio 2 dalis).”

Galima nemažai diskutuoti, tačiau, mano kuklia nuomone, turime “naują” savarankišką prievolės atsiradimo pagrindą – teismo sprendimą. Jis išplaukia tiek CPK, tiek iš LAT’o išaiškinimo. Tiesa, manau atsirastų, kas pasakytų, jog tai įstatyminis pagrindas, tačiau taip subordinuojant būtų daroma loginė klaida. Yra tokių pozityvistinės teisės mokyklos šalininkų, kaip R. Savatier, kuris apskritai teigia, jog vienintelis prievolės atsiradimo pagrindas – įstatymas. Jo nuomone “jeigu nebūtų įstatymo, kuris numatytų sutartį ar deliktą kaip prievolės atsiradimo pagrindą, nebūtų ir prievolių”. Tokia hyperpozytivistinė pozicija, kai viską kildiname iš teisės normos primato padarytų bet kokias teisines kvasifikacijas beprasmėmis. Man šiuo atveju yra svarbus juridinis faktas t.y. prievolės atsiradimo momentas (teismo sprendimas (prievolės kilmė šios klasifikacijos prasme)), o ne juridinio fakto kaip esančio iš įstatymo kilmė.

Advertisements

6 Responses to Ar teismo sprendimas gali būti prievolės atsiradimo pagrindu?

  1. PlaukiusRaugyla says:

    Bet jei būtų taip, kad vienas iš prievolės atsiradimo pagrindų yra teismo sprendimas, tai taip pat reikštų, kad prieš tai buvusi prievolė, kurios pagrindu buvo duotas ieškinys pasibaigė ? Kas nėra tarp prievolės pasibaigimo pagrindų sąrašo ir nemanau, kad gali būti, kadangi jei kreipimasis į teismą reikštų prievolės pabaigą, tai pati prievolė nebūtų prievolė, nes vienas iš prievolės elementų juk yra tai, kad jos vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta, būtent dėl to prievolė nėra pareiga ir t.t. kaip Mikelėnas rašo savo “prievolių teisė” vadovėlyje, kurį Jus cituojate… :)

    Beje įdomus puslapis

  2. Įraše kalbama apie konkretų atvejį, kai prievolė atsiranda teismo sprendimu vykdymo procese. Prievolė sumokėti baudą kreditoriaus naudai niekaip nepanaikina tos prievolės dėl kurios paduotas ieškinys.

  3. PlaukiusRaugyla says:

    Bet jei tokią baudą traktuoti kaip prievolę, tai lygiai tokiais pačiais požymiais galima apibūdinti mokestinę prievolę ar bet kokį kitą veiksmą, kuris atitiks prievolės požymius: 1) prievolė yra dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, civilinis teisinis santykis; 2) kreditorių ir skolininką sieja tarpusavio teisės ir pareigos; 3) už pareigų neįvykdymą skolininkui taikomos civilinės teisinės sankcijos.
    Dėl ko tu laikai tai prievole, nes man iš pat pradžių kyla klausimas:
    1) prievolė yra dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, civilinis teisinis santykis, tai tavo manymu bauda atitinka civilinį teisinį santykį su visais 1.2 įtvirtintais principais ? Juk CPT yra viešosios teisės šaka, kaip iš viešosios teisės gali kilti prievolė ct prasme?

  4. Dėl viešosios teisės šakos.
    Koks skirtumas? Tai nėra esminis momentas, kai kurios prievolės pvz.: įstatyminės įtvirtintos tiek viešojoje (Konstitucija: tėvų pareiga rūpintis vaikais visų pirma Konstitucijoje ir tada detalizuojama 3 knygoje), tiek privatinėje teisėje. Aš šiuo atveju žiūriu į kompensacinę ir skatinamąją funkciją, kuri minėtoje normoje yra atrodo kaip tam tikras “prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas”. Prievolė čia atsiranda tarp horizontalių (lygiateisių subjektų), prašymas skirti bauda kreditoriaus naudai, gali būti paties kreditoriaus iniciatyva. Ši norma dėl savo formuluotės ir teisinio krūvio yra mišri t.y. ir procesinė, ir materialinė (šioje vietoje atlieka kompensacinę ir skatinamąją fukciją).
    Mokestinės prievolės neatlieka kompensacinės funkcijos, jos yra tarp vertikalių subjektų. Civilinės ir mokesčių teisės visiškai skirtingi objektai.

  5. PlaukiusRaugyla says:

    1. Konstitucinės teisės prilyginimas bet kokiai kitai viešajai teisės šakai jau yra klaida ir turbūt nereikia to grįsti, nes tai ir taip aišku.
    2. Civilinis teisinis santykis, kuriame atsiranda prievolė nėra pas pats kas civilinis procesinis teisinis santykis ir iš jo kylančios pareigos, nes teismas yra valdžios institucija, kurio sprendimai privalomi absoliučiai daugumai subjektų, tad šiuo atveju aš lygiateisiškumo tarp šalių nematau. Mano dar kuklesne nuomone nei tavo, šis lygiateisiškumas dingo tuo momentu, kai ieškovas kreipėsi į teismą. Bauda kyla ne iš teismo sprendimo, o iš teisės pažeidimo, kuris atsakovo daromas ir po teismo sprendimo, ir prieš teismo sprendimą, tas besitęsiantis teisės pažeidimas teismą verčia imtis tokių sankcijų kaip bauda, nes teisės pažeidimą gali nutraukti tik atsakovas. Tad jei ir matosi čia prievolės CT prasme užuomazgų jos kyla ne iš teismo sprendimo, o iš teisės pažeidimo.
    3. “…turime “naują” savarankišką prievolės atsiradimo pagrindą – teismo sprendimą”- tokį drąsų teiginį motyvuoti vien tik tuo, kad teismo skiriama bauda savyje turi kompensacinę ir skatinamąją funkcijas, manau nepakanka.
    4. “Aš šiuo atveju žiūriu į kompensacinę ir skatinamąją funkciją, kuri minėtoje normoje yra atrodo kaip tam tikras “prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas”- kaip teismo sprendimas nutraukti veiksmus gali būti prilyginamas prievolei ?

  6. Laurynas says:

    1. Del Jusu ginco: skiriamos viesosios prievoles ir privatines (civilines) prievoles. Mokestines prievoles yra viesosios.
    2. Teismo skiriama bauda yra akcesorine baudine prievole atsiradusi istatyme nustatyto juridinio fakto – delsimo vykdyti pagrindine prievole. Teismo diskrecija skirti prievole, nedaro jos kaip Jus vadinate naujo “teisminio” pagrindo prievole. Beje, nepainioti sio instituto su teismo skiriamomis baudomis, kurios yra speciali administracine atsakomybe uz proceso tvarkos pazeidimus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: