Žyminio mokesčio “lubų“ indeksavimas ir nenuosekli LAT’o praktika

Apie žyminio mokesčio skaičiavimą jau esu rašęs ir siūliau naudotis Infolex žyminio mokesčio skaičiuokle taip pasilengvinant darbą. Tačiau perspėjau, jog ja būtų naudojamasi atsargiai. Kaip ir kiekvieną nuostabų šeštadienio vakarą, skaitinėju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.. Įprastai šeštadieniais nerašau straipsnių, tačiau.. Užkliuvo šių metų liepos 1 d. LAT’o sprendimas (3K-3-315/2011), kurio vienoje iš dalių sprendžiamas klausimas dėl maksimalios žyminio mokesčio ribos indeksavimo. Civilinio proceso kodeksas nustato:

80 straipsnis. Žyminio mokesčio dydis

1. Kiekvienas ieškinys (pradinis ar priešieškinis), pareiškimas dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimas jau pradėtoje byloje, pareiškimas ypatingosios teisenos bylose apmokamas tokio dydžio žyminiu mokesčiu:

1) turtiniuose ginčuose – nuo ieškinio sumos: iki vieno šimto tūkstančių litų – 3 procentai, bet ne mažiau kaip penkiasdešimt litų; nuo didesnės kaip vienas šimtas tūkstančių litų sumos iki trijų šimtų tūkstančių litų – trys tūkstančiai litų plius 2 procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų; nuo didesnės kaip trys šimtai tūkstančių litų sumos – septyni tūkstančiai litų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų.

82 straipsnis. Žyminio mokesčio, sprendimų vykdymo išlaidų ir teismo baudų indeksavimas

1. Šiame Kodekse nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110.

Šio atveju svarbi yra išryškintoji normos dalis, kuri nurodo, jog bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Studijuodamas 3 kurse galvojau, kad tai reiškia, jog čia nustatyta maksimali žyminio mokesčio riba ir 30 000 Lt yra maksimaliai apmokestinamas turtinis reikalavimas kreipiantis į teismą. Susidūrus su praktika greitai sužinojau, jog 30 000 Lt suma irgi, pasirodo, yra indeksuojama. Nepaisant gana aiškios lingvistinės normos išraiškos, jog bendras žyminio mokesčio dydis negali būti didesnis už 30 000 Lt. Tačiau, atsiradus naujam kodeksui, neaiškiais sisteminiais teisės aiškinimo metodais ši suma pradėta indeksuoti. Tai vyko iki praeitų metų pabaigos, kai LAT’as viename iš sprendimų (3K-3-406/2010)  išaiškino:

 “Kasacinio skundo argumentai dėl žyminio mokesčio pagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas (ir jo sprendimą apeliacine tvarka tikrinęs apeliacinės instancijos teismas) priteisdamas žyminį mokestį netinkamai taikė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovės naudai iš atsakovo 36482,39  Lt  žyminio mokesčio išlaidų. Pažymėtina, kad pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Nurodyta trisdešimt tūkstančių litų suma yra ne žyminio mokesčio dydis, bet dydžio riba, todėl jai netaikoma CPK 82 straipsnio 1 dalies nuostata, kad CPK nustatytą žyminį mokestį teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą. Tai reiškia, kad trisdešimt tūkstančių litų suma neindeksuotina ir visais atvejais žyminis mokestis pagal vieną teisinį reikalavimą negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priteisė (apeliacinės instancijos teismas paliko šį sprendimą nepakeistą) 36 482,39  Lt žyminio mokesčio išlaidų. Susidarius žyminio mokesčio permokai, ši turi būti grąžinama, bet ne priteisiama iš pralaimėjusios bylą šalies CPK 87 straipsnio nustatyta tvarka. Tai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl dalies, kuria buvo priteista 36482,39  Lt  žyminio mokesčio, priteistiną žyminio mokesčio sumą sumažinant 6482,39  Lt, t. y. iki 30 000 Lt. Ieškovui 6482,39  Lt žyminio mokesčio permoka turi būti grąžinama iš valstybės biudžeto (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).“

Perskaitęs pirmą kartą šį sprendimą pagalvojau, kad pagaliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tinkamai išaiškino CPK 80 str 1 d. 1 p. ir CPK 82 str. 1 d. santykį, nes iki tol, indeksuojant žyminį mokestį, kuris 30 000 Lt buvo, buvo daromos teisės aiškinimo klaidos. Tačiau džiaugtis teko neilgam. Grįžtam liepos 1 d. LAT nutarties 3K-3-315/2011, kur žemesnieji teismai indeksavo maksimalų žyminį mokestį, o tai buvo vienas iš kasacijos pagrindų. Kasatorė nurodė:

“Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš kasatorės valstybei 35 960 Lt žyminio mokesčio, netinkamai taikė CPK 80, 82 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta 30 000 Lt suma yra ne žyminio mokesčio dydis, bet jo riba, todėl jai netaikoma CPK 82 straipsnio 1 dalies nuostata dėl žyminio mokesčio indeksavimo. “

Atrodo, jog kasatorė visiškai teisi ir jos argumentai atitinka  2010 m. spalio 25 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2010 LAT’o pateiktus išaiškinimus? Deja – ne. Į šį kasatorės argumentą LAT’as atsako:

“Kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 82 straipsnio nuostatų taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos žyminio mokesčio indeksavimo klausimu nepagrįstas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-155/2011). Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje indeksavęs iš ieškovės valstybei priteistą maksimalią žyminio mokesčio sumą, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos.

Skaitant šiuos du išaiškinimus man vienam ima juokas? O gal turėtų apimti neviltis? Tačiau dar ne viskas, nes pastarajame išaiškinime pateikiama nuorodą į balandžio mėnesio nutartį 3K-3-155/2011. JOJE TURĖTŲ BŪTI IŠAIŠKINTA KODĖL NUKRYPTA NUO PRAKTIKOS. Taigi, skaitom tą nutartį:

“Pažymėtina, kad CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti minimalus 50 Lt bei maksimalus 30 000 Lt žyminio mokesčio dydžiai turi būti indeksuojami CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Šioje byloje kasatorius reiškė turtinį reikalavimą dėl viešojo pirkimo sandorio, kurio vertė 9 085 829 Lt, pripažinimo negaliojančiu, su juo susijusius neturtinius reikalavimus dėl viešojo pirkimo procedūrų, taip pat turtinio pobūdžio reikalavimą dėl 83 101,64 Lt žalos atlyginimo. Dėl ieškinyje nurodytos ginčijamo sandorio vertės byloje ginčas nekilo. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei į tai, kad bendra pareikšto ieškinio suma yra 9 168 930,64 Lt, darytina išvada, kad paduodant šį ieškinį pirmosios instancijos teismui kasatorius turėjo sumokėti 38 460 Lt (30 000 Lt x vartojimo kainų indekso 128,2) žyminį mokestį.“

Daugiau jokių paaiškinimų. Per pusmetį LAT’o praktika pasikeičia tris kartus. Nėra paaiškinama, kodėl vyksta šie praktikos pakeitimai, kaip to reikalauja Konstitucinio Teismo suformuota doktrina dėl teismo precedento (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d.,2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Turi būti nurodoma, kodėl praktika keičiama ir jos keitimas turi atitikti Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus. Kaip pavyzdys praktikos keitimo yra pateiktas mano vienas įrašas Laikinosios apsaugos priemonės ir įkeisto daikto areštas. Čia LAT’as nurodo jog keičia praktiką ir paaiškina kodėl tai daro:

“Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. BUAB ,,Naujasodžių valda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2011, esanti išvadakad CPK 558 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas įkeisto daikto areštas yra laikinoji apsaugos priemonė, patenkanti į CPK 151 straipsnio reglamentavimo sritį, neatitinka specialioje supaprastintą procedūrą reglamentuojančioje teisės normoje – CPK 558 straipsnio 1 dalyje – nustatytos procedūros paskirties. Dėl išdėstytų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja objektyvią būtinybę pakeisti šią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką“.

Čia pateikiau pavyzdį, kaip tinkamai turi būti atliekamas praktikos pakeitimas. Nagrinėjamoje situacijoje dėl žyminio mokesčio viskas daroma tarsi “po stalu“ ir taip lieka neaišku, kuria praktika vadovautis. Naujausia (dvi paskutinės nutartys), kurioje pasakoma tik tai, kad maksimali suma turi būti indeksuojama, tačiau nepaaiškinama kodėl ir nepaneigiama praktika, kurioje nurodoma, kad neturi būti indeksuojama? Ar praeitų metų spalio 25 d. nutartis, kurioje paaiškinamas sisteminis žyminio mokesčio mokėjimą reglamentuojančių CPK normų ryšys? Gaunasi, kad vadovaujamės naujausia, nes teismai esant 30 000 Lt sumai vis tiek lieps indeksuoti ir gausi terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Jei nesusimokėsi – gražins ieškinį. Pasekmės :)

Prie situacijos keistumo prisideda ir dar vienas aspektas. 2010 m. spalio 25 d. nutartį priėmė teisėjų kolegija susidedanti iš: Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės. 2011 m. balandžio 10 d. nutartį priėmė: Antanas Simniškis, Janina Stripeikienė ir Juozas Šerkšnas.  2011 m. liepos 1 d. nutartį priėmė: Janina Stripeikienė, Dangutė Ambrasienė ir Česlovas Jokūbauskas. Kam išrašiau pavardes? Todėl, kad J. Šerkšnas dalyvavo keičiant praktiką pirmose dvejose bylose, J. Stripeikienė visose trijose bylose, o paskutinėje ji nukreipia į antrąją nutartį (ne į pirmąją, kur pateiktas sisteminis CPK žyminio mokesčio normų išaiškinimas). Akivaizdu, kad dviems (o ypač vienai) iš trijų teisėjų turėjo būti aiškus prieštaravimai tarp šių nutarčių, tačiau nei balandžio mėnesio, nei liepos mėnesio nutartyje nėra pateikiami paaiškinimai, kodėl nukrypstama nuo 2010 m. spalio 25 d. nutarties. Mano nuomone, tai yra visiškai neprofesionalu.  Galiu ir klysti – spręsti Jums :)

P.S. Infolex žyminio mokesčio skaičiuoklę įrašo pradžioje paminėjau ne šiaip sau. Ji žyminį mokestį skaičiuoja neindeksuodama “lubų“ t.y. pasinaudoję ja ir sumokėję 30 000 Lt gausite iš teismo terminą ieškinio trūkumams pašalinti…

Reklama

Ar teismo sprendimas gali būti prievolės atsiradimo pagrindu?

Prievolės samprata pateikiama CK 6.1 str. – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolių atsiradimo pagrindai yra juridiniai faktai, su kuriais siejamas prievolinių teisinių santykių atsiradimas (CK 6.2 str.). Atsiradimo pagrindas – prievolės atsiradimo momentas t.y. įvykęs juridinis faktas. Civilinės teisės doktrina, su keliomis modifikacijomis, iš esmės išskiria keturis prievolių atsiradimo pagrindus:

1) sandoriai (V. Mikelėno šis pagrindas skiriamas į du savarankiškus: vienašalius ir dvišalius sandorius (sutartis));

2) įstatymai;

3) deliktas;

4) kvazisutartys.

Tokia yra tradicinė prievolių atsiradimo pagrindų klasifikacija. Norint kvalifikuoti prievolę yra būtina nustatyti jos požymius (įraše pateikiu juos tam, kad “prievolė“ nebūtu tapatinama su “pareiga“). V. Mikelėnas išskiria juos kaip tokius:

1) prievolė yra dviejų asmenų – kreditoriaus ir skolininko, civilinis teisinis santykis;

2) kreditorių ir skolininką sieja tarpusavio teisės ir pareigos;

3) už pareigų neįvykdymą skolininkui taikomos civilinės teisinės sankcijos.

Vartant civilinio proceso kodeksą ir skaitant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką man kilo klausimas, ar tam tikrais atvejais teismo sprendimas negali būti prievolės atsiradimo pagrindu t.y. juridiniu faktu, kuriam atsiradus (priėmus teismo sprendimą) būtent tuo momentu atsiranda prievolė? Akys kliūna  už CPK 771 straipsnio 5 dalies, kuri nurodo:

“Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą, kodėl neįvykdytas sprendimas. Teismas, nustatęs, kad (I) skolininkas sprendimo neįvykdė, (II) gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą (III) išieškotojo naudai ir nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti.“

Primena prievolę? :) Atsiradimo momentas yra juridinis faktas t.y. teismo sprendimas, kuriuo skiriama bauda išieškotojo naudai vykdymo procese. Civilinis teisinis santykis (teisės ir pareigos) yra tarp kreditoriaus (išieškotojo) ir skolininko t.y. teisė ir pareiga į sprendimo įvykdymą. Pati bauda čia atlieka dvejopą funkciją – ji yra pirmiausia sankcija skolininkui, tačiau mokama išieškotojo (kreditoriaus) naudai (kompensacinė funkcija).  Kad šį teisinį santykį būtų galima kvalifikuoti kaip prievolę derėtų nustatyti išieškotojo (kreditoriaus) teises, nes pačioje normoje nukreipiama į antstolio teisę.  Ieškant atsakymų ir platesnio šios teisės normos komentaro ypač pasitarnavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje 3K-3-454/2009, kurioje pranešėjo E. Baranausko pateikiamas toks išaiškinimas:

“Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimas yra vykdytinas dokumentas, o jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas – yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas (CPK 584, 586, 587 straipsniai). Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai tai yra baudinio pobūdžio procesinė teisinė sankcija skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pvz., CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę. Skiriasi ir CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatytos baudos skyrimo tvarka. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai veiksmus gali atlikti ar nutraukti tik pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Teisėjų kolegija inter alia pažymi, kad tokia įstatymo formuluotė neapriboja išieškotojo teisės teikti prašymą dėl baudos taikymo (CPK 593 straipsnio 1 dalis, 616 straipsnio 2 dalis).“

Galima nemažai diskutuoti, tačiau, mano kuklia nuomone, turime “naują“ savarankišką prievolės atsiradimo pagrindą – teismo sprendimą. Jis išplaukia tiek CPK, tiek iš LAT’o išaiškinimo. Tiesa, manau atsirastų, kas pasakytų, jog tai įstatyminis pagrindas, tačiau taip subordinuojant būtų daroma loginė klaida. Yra tokių pozityvistinės teisės mokyklos šalininkų, kaip R. Savatier, kuris apskritai teigia, jog vienintelis prievolės atsiradimo pagrindas – įstatymas. Jo nuomone “jeigu nebūtų įstatymo, kuris numatytų sutartį ar deliktą kaip prievolės atsiradimo pagrindą, nebūtų ir prievolių“. Tokia hyperpozytivistinė pozicija, kai viską kildiname iš teisės normos primato padarytų bet kokias teisines kvasifikacijas beprasmėmis. Man šiuo atveju yra svarbus juridinis faktas t.y. prievolės atsiradimo momentas (teismo sprendimas (prievolės kilmė šios klasifikacijos prasme)), o ne juridinio fakto kaip esančio iš įstatymo kilmė.

Nuorodos: Nyderlandų civilistika – dutchcivillaw.com

Kadangi vienas iš mano mėgstamiausių teisėtyros metodų yra lyginamasis, noriu pasidalinti seniai rastu puslapiu. Jame yra šiek tiek naudingos informacijos apie Nyderlandų civilinę teisę. Puslapis taip ir vadinasi – dutchcivillaw.com. Mano akimis, didžiausias privalumas yra tai, jog puslapis anglų kalba. Šiame puslapyje galime rasti civilinį kodeksącivilinio proceso kodeksąKonstituciją ir kitus teisės aktus. Skiltyje teisės sistema, galima rasti teisės principų aprašymus, sistemos pamatus ir kt. Apibendrinant – galima rasti naudingos informacijos.  Tai labai praverčia lyginant nuo pačios teisės sistemos bendrųjų bruožų iki atskirų institutų. Kartais, kai nagrinėji Lietuvos nacionalinę teisę, kai kurie civilinės teisės institutai atrodo itin problematiški, o atskirų normų prasmę ir tikslą neretai neįmanoma racionaliai paaiškinti. Tada nepadeda nei sisteminis-loginis, nei tikrosios įstatymų leidėjo valios aiškinimo metodas. Tuomet į žaidimą įstoja būtent lyginamasis. Ir neretai pamatai, jog vienas institutas reglamentuojamas teisės normų, kurios yra nukopijuotos ir tiesiogiai perkeltos į mūsų teisės sistemą iš kelių kitų skirtingų, taip padarant teisinį reguliavimą nenuoseklų ir dažnai nesuprantamą. Tokiais atvejais aš pats pradėjau ieškoti atsakymų už Lietuvos ribų. Tokia taktika jau ne kartą pasiteisino. Atrodo, kad atsakymo nėra, o, pasirodo, nepakankamai ieškai.

Autoriai, nurodo, jog puslapio tikslas yra teikti nemokama informaciją apie Nyderlandų civilinės teisės principus, teisinę santvarką ir tarptautinės privatinės Nyderlandų teisės normas.

Pabandom. Dar vieną naudinga nuoroda gilinant tiek teorinės, tiek praktines žinias.

Force majeure taikymo būdai

Praktikoje ypač retai pasitaiko, kai ginantis nuo civilinės atsakomybės, t.y. bandant įrodyti, jog atsakomybė nekyla, ginamasi force majeure (nenugalima jėga) aplinkybe. Prie to nemaža dalimi prisideda teisinis reguliavimas. Civiliniame kodekse force majeure teisės normos yra sumaltos sutarčių teisėje, sutartinėje ir deliktinėje atsakomybėje. Nenugalimos jėgos sąlygos nustatytos CK 6. 212 str. 1 d. (skyriuje SUTARČIŲ VYKDYMAS):

6.212 straipsnis. Nenugalima jėga (force majeure)

1. Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

Bendrosios civilinės atsakomybės normos nustato:

6.253 straipsnis. Civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės

1. Civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

2. Nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis).

Pats kodeksas nurodo į sutarčių teisės normas nors 6.253 reglamentuoja ir deliktinę atsakomybę – bendrosios civilinės atsakomybės normos. Visą šią teisinio reguliavimo košę sutvarkė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išvesdamas bendras force majeure sąlygas:

“Teismų praktikoje pripažįstama, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai:

          1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;

          2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;

          3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;

          4) šalis nebuvo  prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB “Paira”, bylos Nr. 3K-3-931/2003). “

Šie požymiai pagal naujausią teismų praktiką mutatis mutandis taikomi deliktinei atsakomybei (požymiuose paryškintą sąvoką “sutartis“ užtenka pakeisti sąvoka “prievolė“) .

Praktikoje yra keletas būdų, kaip galima apsiginti nuo civilinės atsakomybės taikant nenugalimą jėgą. Silpniausias būdas, tačiau kartais efektyvus – protingos pretenzijos kreditoriui surašymas panaudojant turimų teisininkų intelektinius gabumus ir taip pabandant gražiai įtikinti, jog nugalimos jėgos sąlygos egzistuoja. Tačiau kreditoriai, net ir nebūdami labai teisiškai išprusę, vis tiek norės prievolės įvykdymo. Čia užprogramuojamas teisminis ginčas.

Antras būdas yra šiek tiek stipresnis, bet jo netinkamumą pabandysiu pagrįsti naujausia teismų praktika. Tai yra atvejis, kai Prekybos, pramonės ir amatų rūmai išduoda pažymą, konstatuojančia force majeure egzistavimą. Formaliai šis būdas atrodo “stipresnis“ už pirmąjį, tačiau žinant procesą ir sąžiningai jį įvertinus jis daugiau kelia juoką. 1995 m. Seimas išleido Lietuvos Respublikos prekybos pramonės ir amatų įstatymą. Šio įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojama rūmų veikla. 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad “Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduoda įvairių formų prekių kilmės dokumentus ir force majeure aplinkybes liudijančias pažymas“. Taigi taip force majeure nustatinėjimo kompetencija tarsi perduoda šiai institucijai. Vyriausybės nustatyta tvarka šiuo atveju yra Vyriausybės nutarimas (1996 m. liepos 15 d. Nr. 840) dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo. Šis nutarimas svarbus tuo, kad jis pateikia pavyzdinį force majeur’ų sąrašą:

“3. Kliūtis,  nurodytas šių taisyklių 2 punkte, gali sukelti

šie įvykiai:

    3.1. karas  (paskelbtas ar nepaskelbtas), pilietinis karas, maištai ir revoliucijos, piratavimas, sabotažas;

    3.2. stichinės  nelaimės: smarkios  audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai;

    3.3. sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas;

    3.4. boikotai,  streikai, lokautai,  nespartus darbas  kaip streiko forma,  gamybinių ar  administracinių pastatų  užėmimas bei  darbo   sustabdymas  šalies,   prašančios   atleisti   nuo įsipareigojimų, įmonėje;

    3.5. teisėti  ar neteisėti  valstybės  valdymo  institucijų veiksmai (išskyrus  tuos  veiksmus,  kurių,  remdamasi  kitomis sutarties nuostatomis,  ėmėsi prašanti atleisti nuo atsakomybės šalis, ir tuos, kurie išdėstyti šių taisyklių 4 punkte);

    3.6. kitos nenugalimos jėgos.“

Man toks teisinis reguliavimas, kai tam tikra neteisminė institucija savotiškai vykdo teisingumą t.y. atleidinėja nuo civilinės atsakomybės kelia rimtų abejonių. Šiais abejones sutvirtino per pastaruosius metus suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose 3K-3-370/2010, 3K-3-206/2011 kuriose yra tas pats atsakovas statybos rangos UAB “Molesta“. Abejose bylose Molesta ginasi nuo deliktinės atsakomybes naudodama prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduoda pažyma, kad gaisras buvo nenugalimos jėgos aplinkybė. Pirmoje instancijos šie argumentai patvirtinti teismo, nes jis neradęs nenugalimos jėgos sąlygų, savo argumentaciją sustiprino:

“Teismas papildomai nurodė, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai atsakovo prašymu išdavė pažymą, kurioje nurodyta, kad atsakovo UAB „Molesta“ pateikti dokumentai įrodo nenugalimos jėgos aplinkybių, kurias sukėlė gaisras, egzistavimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai pateiktuose dokumentuose nebuvo akivaizdžių duomenų apie tai, kad kilęs gaisras neatitinka nenugalimos jėgos aplinkybių požymių, nurodytų CK 6.212 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 2 punkte, konstatavo, kad atsakovas asociacija Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmai turėjo pagrindą išduoti pažymą. “.

Abejose bylose, nepaisant to, kad viena išnagrinėta šių metų gegužės mėnesį, nors ginčas dėl to paties gaisro tame pačiame objekte tik skirtingi ieškovai, gintasi ta pačia pažyma. Tačiau 2010 m. spalio mėnesį minėtoje byloje 3K-3-370/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išvis nevertino pažymos kuria gaisras buvo pripažintas nenugalima jėga, nes ji nebuvo kasacijos dalyku t.y. ieškovas tiesiog bendrai ginčijo ir prašė nustatyti teismų praktikoje suformuluotų force majeure sąlygų visetą. LAT’as taip ir padarė nurodydamas, jog:

“Vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad skolininkas aplinkybių negalėjo numatyti ir užkirsti joms kelio. Šiuo atveju rangovas teigia, kad statomuose objektuose kilęs gaisras pripažintinas nenugalima jėga. Pažymėtina, kad gaisras bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas nenugalima jėga, nes gaisro kilimo faktą galima protingai numanyti. Gaisro kilimo rizika statiniuose yra visuotinai žinomas dalykas, ką patvirtina, pavyzdžiui, tai, kad statiniams keliami priešgaisrinės saugos reikalavimai, valstybėje veikia priešgaisrinės saugos tarnybos ir kt. Dėl to gaisras laikytinas galimu numanyti reiškiniu. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys tiek specifinės ar paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio gaisro atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, susiję su nenugalimos jėgos aplinkybėmis, atmetami.“

Gegužės mėnesio byloje LAT’as pakartoja savo argumentus:

“Kasacinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010, atmetė UAB „Molesta“ kasacinio skundo argumentus, kad apgyvendinimo ir paslaugų komplekse, esančiame Širvintų rajone, Papiernios kaime, kilęs gaisras yra force majeure aplinkybė, nurodydamas, kad „gaisras bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas nenugalima jėga, nes gaisro kilimo faktą galima protingai numanyti. Gaisro kilimo rizika statiniuose yra visuotinai žinomas dalykas, ką patvirtina, pavyzdžiui, tai, kad statiniams keliami priešgaisrinės saugos reikalavimai, valstybėje veikia priešgaisrinės saugos tarnybos ir kt. Dėl to gaisras laikytinas galimu numanyti reiškiniu. Gaisras nenugalima jėga gali būti pripažintas tik tada, kai jo atsiradimo priežastys tiek specifinės ar paplitimo mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio gaisro atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.““

Apibendrinant, trečiasis ir pats patikimiausias būdas ginantis nuo prievolių vykdymo force majeur’u – teisminis ginčas. Rūmų pažyma yra prasčiausias sprendimas, nes ji kainuos laiko ir materialinių išteklių, o galų gale vis tiek lauks teismo procesas, kuriame bus ginčijamos pačios force majeure sąlygos, todėl šios pažymos reikšmė iš esmės yra nuline, kuria nebus pasiektas norimas rezultatas. Pirmasis būdas – pretenzijos kreditoriui surašymas yra naudingas tuo, kad bandoma “draugiškai“ išspręsti ginčą tarpusavyje ne teismo keliu. Aišku, pati pretenzija irgi kainuoja, bet kilsiant teisminiam ginčui joje išdėstyti argumentai galėtų būti ieškinio ar atsiliepimo į jį pagrindu.

%d bloggers like this: