Laikinosios apsaugos priemonės ir įkeisto daikto areštas

Vakar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo septyniukė priėmė labai įdomų sprendimą (3K-7-272/2011 birželio 15), kuriame pateikti svarbūs išaiškinimai dėl hipotekos teisėjo pareigų, išieškojimo pagal hipoteką procedūrą, viešojo intereso apsaugos vykdant hipotekinį išieškojimą, įstatyminės vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos ir t.t. Šios nutarties pagrindu galima parašyti ne vieną įrašą, o pirmuoju pasirinksiu LAT’o pateiktą laikinųjų apsaugos priemonių instituto ir įkeisto daikto arešto atribojimą.

Iki šiol gyvavusioje praktikoje įkeisto daikto areštas buvo laikomas laikinąja apsaugos priemone, tačiau dabar LAT’as nurodė:

“Turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje aktualus įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir CPK XI skyriaus penktojo skirsnio reglamentuojamo laikinųjų apsaugos priemonių, viena iš kurių yra ir nekilnojamojo turto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas), instituto atribojimas, sprendžiant klausimą, ar galima kasacija dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, priimtos peržiūrėjus CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu priimtą hipotekos teisėjo nutartį.

Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra sudaryti sąlygas būsimam teismo sprendimui realiai įvykdyti; tai yra materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai, taikomi procesiniais tikslais. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia grėsmė, kurią turi įrodyti jas taikyti prašantis asmuo, kad būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Skirtingai, nei atliekant išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, šiuo atveju teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, ekonomiškumo, proporcingumo principus, galimus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo padarinius, tačiau nespręsdamas galutinai dėl byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

Specialiosios proceso teisės normos (CPK XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. CPK 558 straipsnyje reglamentuojama pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka, t. y. CK 4.192 straipsnyje nustatytos hipotekos kreditoriaus teisės kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinimo procedūra. Skirtingai, nei spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, hipotekos teisėjas privalo patikrinti, ar kreditoriaus reikalavimas pradėti išieškojimą yra pagrįstas. Įkeisto daikto areštas yra privaloma šios procedūros dalis, tačiau neatskiriama jos dalis yra ir skolininko bei įkaito davėjo įspėjimas apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą – nurodytos teisės normos pagrindu priimta nutartimi hipotekos teisėjas ne tik areštuoja įkeistą daiktą, bet ir įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduodamas iš varžytynių arba perduodamas kreditoriui administruoti. Įspėjimas, kuris suteikia skolininkui galimybę įvykdyti prievolę ir taip išvengti priverstinio išieškojimo iš įkeisto daikto, turi būti jam įteiktas, ir tai taip pat yra privaloma sąlyga išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai pradėti. Hipotekos teisėjo nutartis, priimama vadovaujantis CPK 558 straipsniu, skirtingai, nei nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sukelia kitokius padarinius – ne vien turto disponavimo apribojimą.

Taigi, nors įkeisto daikto areštas ir laikinosios apsaugos priemonės turi bendrų bruožų – jomis priverstinai laikinai suvaržomos skolininko arba atsakovo turtinės teisės, siekiant išsaugoti realaus kreditoriaus arba ieškovo reikalavimo patenkinimo galimybę, tačiau skiriasi šių institutų prigimtis, paskirtis, taikymo prielaidos ir tvarka. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 straipsnio prasme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. BUAB ,,Naujasodžių valda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2011, esanti išvada, kad CPK 558 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas įkeisto daikto areštas yra laikinoji apsaugos priemonė, patenkanti į CPK 151 straipsnio reglamentavimo sritį, neatitinka specialioje supaprastintą procedūrą reglamentuojančioje teisės normoje – CPK 558 straipsnio 1 dalyje – nustatytos procedūros paskirties. Dėl išdėstytų argumentų išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d.,2006 m. kovo 28 d. nutarimai) pakeisti šią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartys, priimtos išnagrinėjus atskiruosius skundus dėl hipotekos teisėjo nutarčių, priimtų CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, gali būti kasacinio nagrinėjimo objektas.“

Reklama

Rebus sic stantibus vs pacta sunt servanda

Dabartinės ekonominės krizės šviesoje (tamsoje?) verslininkai vis bando rasti galimybę, kaip modifikuoti ilgalaikius sutartinius įsipareigojimus. Viena iš opiausių sričių yra ilgalaikės turto (dažniausiai patalpų, žemės) nuomos sutartys. Nuo 2008 m. buvo ne vienas bandymas įtikinti teismus modifikuoti sutartis remiantis ekonomine krizės argumentu. Manęs neįtikino šis argumentas, aš esu didžiulis pacta sunt servanda principo šalininkas. Šio principo išimtis – rebus sic stantibus, kuris įtvirtintas CK 6.204 ir jis reiškia –  jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų. Minėto straipsnio turinys:

6.204 straipsnis. Sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasikeitus aplinkybėms

1. Jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką.

2. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:

1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;

2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;

3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;

4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

3. Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas;

2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

Taigi, norint pritaikyti šį straipsnį, reikia nustatyti antroje dalyje esantį sąlygų visetą, o jeigu kreiptasi į teismą, jis ex officio gali pakeisti sutartį arba ją nutraukti. Kaip matome, reglamentuojama visiška principo sutarčių privaloma laikytis ir sutartis jos šalims turi įstatymo galią priešingybę.

Grįžtant prie ekonominės krizės, kaip pagrindo taikyti šį straipsnį, esu prieš kelis metus girdėjęs kelių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų nuomone, ir jų pozicija buvo, kad ši norma neturėtų būti taikoma, nes jos pritaikymas sukeltu rimtus ekonominius padarinius t.y. tokia LAT’o praktika atvertu kelią didžiuliam kiekiu ieškinių, kuriais būtų bandoma modifikuoti sutartinius santykius ar juos nutraukti. Dėl to, LAT’as stengėsi vengti pasisakymų dėl šios normos taikymo ekonominės krizės kontekste. Iki dabar. Šių metų gegužės 31 d. (nepilnai prieš savaitę) LAT’as byloje 3K-3-265/2011 pasisakė dėl šios normos taikymo.

Ginčo esmė tokia:

2002 m. šalys sudarė nekilnojamų patalpų nuomos sutartį, 2004 m. jos galiojimas pratęstas iki 2019 metų. Sutarta mokėti 50 LTL už kvadartinį metrą + PVM. Prasidėjus krizei patalpų nuomos kainos ženkliai smuko ir paskaičiavus rinkos vertę, kvadratinio metro kaina tokiose patalpose nukrito iki 30 LTL. Atsižvelgiant į šią situaciją nuomininkas vadovaudamasis CK 6.204 prašė sumažinti sutarties kainą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai nurodydamas:

“Byloje nustatytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra: 1) ieškovas negalėjo protingai numatyti, kad Lietuvoje ir daugelyje kitų pasaulio valstybių prasidės ekonominis sunkmetis, kurio metu nukris nekilnojamojo turto kainos; 2) ekonominis sunkmetis prasidėjo po to, kai šalys sudarė sutartį ir papildomą susitarimą; 3) ieškovas negali kontroliuoti ekonominio sunkmečio padarinių – sumažėjusios apgyvendinimo viešbutyje kainos rinkoje ir svečių skaičiaus, padidėjusio PVM; 4) ieškovas nebuvo prisiėmęs ekonominio sunkmečio padarinių rizikos – mokėti 30–40 proc. didesnį nei rinkos kaina nuomos mokestį. Remdamasis byloje pateikta UAB ,,Alliance Property“ turto nuomos kainos nustatymo ataskaita, teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 9 d. ieškovo nuomojamų patalpų nuomos kaina buvo 33 Lt be PVM; šios aplinkybės atsakovas nepaneigė. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas pakeisti sutartį ir atkurti sutartinių prievolių pusiausvyrą yra pagrįstas.“

Apeliacinė instancija, viršuje cituojama apimtimi, pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą, nurodydama:

“Dėl ekonominio sunkmečio ypač pablogėjusi ieškovo turtinė padėtis sudaro pagrindą spręsti, jog yra esminis sutarties vykdymo suvaržymas, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą ir darantį sutarties vykdymą itin sudėtingą (CPK 185 straipsnis); remdamasi byloje esančiais įrodymais, pažymėjo, kad ekonominė krizė, pasikeitusi nekilnojamojo turto rinkos situacija turėjo įtakos abiejų šalių verslui, tačiau ieškovo padėtis nepalankesnė; nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nustatytos visos CK 6.204 straipsnio 2 dalies taikymui būtinos aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, net ir apdairus, protingas ir rūpestingas verslininkas negalėjo protingai tikėtis ar numatyti, kad kils tokio masto ekonomikos krizė, sukėlusi neigiamų padarinių verslo sektoriui, kartu ieškovo turtinei padėčiai (CPK 185 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2 dalis).“

Aišku, tai sąlygojo kasacinį skundą. Nuomotojas (kasatorius) pateikė argumentus:

“Teismai netinkamai taikė CK 6.204 straipsnį, 6.223 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai pakeitė šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas. CK 6.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti keičiama teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ir įstatymų nustatytais atvejais. Ši įstatymo norma turi būti taikoma sistemiškai su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniai ir kt.). Byloje nenustatyta nė vienos iš CK 6.223 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų. Be to, netaikytinas ir CK 6.204 straipsnis, nes nėra šiai normai taikyti būtinų aplinkybių, t. y. tokių, kurios iš esmės pakeistų šalių interesų pusiausvyrą. Nuomos sutarties 5.1 punkte nustatyta sąlyga, kad ieškovas įsipareigoja kas mėnesį mokėti kasatoriui 53 Lt pridedant 18 proc. PVM už vieną kvadratinį metrą (sutarties pakeitimu nuomos mokestis sumažintas iki 50 Lt pridedant PVM). Šalys yra verslininkės ir laisva valia susitarė dėl nuomos sąlygų. Kaip profesionalūs rinkos dalyviai, jos galėjo numatyti, kad rinkos sąlygos per ilgą laikotarpį (nuomos sutartis sudaryta 17 metų) gali pasikeisti, sutartyje nustatyta nuomos kainos viršutinė riba – 105 000 Lt be PVM, be to, ieškovas galėjo rinktis kitą patalpų nuomotoją (duomenys neskelbtini) mieste. Ekonomikos recesija ir nukritęs vidutinis tokios pat paskirties patalpų nuomos mokesčio dydis rinkoje negali būti pripažįstami tokia aplinkybe, kurios nebuvo galima objektyviai numatyti. Kasatoriaus nuomone, teismai privalėjo atsižvelgti į tai, kad sutartinių prievolių pusiausvyra iš esmės pasikeičia, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pakeitus sutartį, iš esmės sumažėja atsakovo gaunamas įvykdymas; ieškovui mokant šalių sutartą nuomos mokestį nuomos sutarties įvykdymo kaina nepadidėja (nuomos mokestis nebuvo padidintas), jo gaunama sutarties nauda (nuomojamų patalpų plotas ir kokybė) nepasikeitė. Kasatoriaus teigimu, CK 6.204 straipsnio taikymas turėtų būti išimtinis, kai principo pacta sunt servanda laikymasis būtų neprotingas arba CK specialiai nurodytais atvejais, siekiant apsaugoti silpnesniąją teisinio santykio šalį (pvz., CK 6.685 straipsnis). Šis straipsnis neskirtas rinkos kainų pasikeitimo rizikai valdyti. Ekonomikos nuosmukis paveikė visus rinkos dalyvius, o ne tik ieškovą; šalių sulygtų sutarties sąlygų pakeitimas reikštų, kad visi rinkoje sudaryti sandoriai turėtų būti peržiūrimi, o tai prieštarauja laisvos rinkos principams. Be to, kasatorius pažymėjo, kad pakeisti šalių sutarties sąlygas yra teismo teisė, o ne pareiga.“

Taip Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teko pasisakyti dėl CK 6.204 str. taikymo. Pirmiausia dėl pacta sunt servanda ir rebus sic stantibus santykio:

“Sutarčių teisėje galioja pacta sunt servanta principas, reiškiantis, kad šalys privalo vykdyti prisiimtus tarpusavio įsipareigojimus, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau ne visada šio principo besąlygiškas laikymasis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą, tam tikrais atvejais jo taikymas gali lemti kitų civilinės teisės principų (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) pažeidimą. Įstatymo leidėjo CK įtvirtinta sutarčių sąlygų pakeitimo teismo sprendimu galimybė yra vienas iš būdų, kuriuo gali būti sumažinami ar išvengiami vienai šaliai dėl nenaudingo sutarties vykdymo galintys kilti neigiami padariniai.

CK 6.204 straipsnis reglamentuoja situaciją, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šio straipsnio 1 dalyje kartu su pacta sunt servanda principu įtvirtintas rebus sic stantibus principas, reiškiantis, kad jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų.“

Toliau pateikiamas paaiškinimas, ką reiškia CK 6.204 str. nustatytas esminis sutarties vykdymo suvaržymas ir prievolių pusiausvyros pasikeitimas:

Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad jos atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Esminiu sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Pažymėtina, kad būtina nustatyti, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, priešingu atveju neatsiranda pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdų. Pagal šios dalies nuostatas, nuosekliai vadovaujantis pacta sunt servanta principu, pirmenybė teikiama šalių susitarimui: kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Tik tada, jei šalims nepavyksta susitarti, jos abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Pažymėtina, kad analizuojamas CK straipsnis iš esmės pakartoja UNIDROIT principų 6.2.1–6.2.3 straipsnių reglamentuojamą ,,iš esmės pasikeitusių aplinkybių“ institutą. Dėl to sutarties vykdymo suvaržymo klausimai sprendžiami pagal taisykles, analogiškas įtvirtintoms UNIDROIT principuose. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios sutarties vykdymo suvaržymo specialiosios nuostatos įtvirtintos CK VI dalyje, reglamentuojančioje atskiras sutarčių rūšis, pavyzdžiui, pagal CK 6.653 straipsnio 6 dalį, kai rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina arba paslaugų, kurias rangovui teikia tretieji asmenys, kaina padidėja iš esmės ir šio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties sudarymo momentu, rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba nutraukti sutartį pagal CK 6.204 straipsnio nustatytas taisykles.

Dabar dėl minėtų keturių sąlygų viseto:

“Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ginčo sutarties atveju nėra įstatymo nustatytų sąlygų CK 6.204 straipsnio 3 dalyje 2 punkte nustatytoms priemonėms taikyti: pasikeitusi ekonominė situacija iš esmės nepakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyros – ieškovas moka tokį patį nuomos mokestį, koks numatytas nuomos sutartyje, jis nepadidėjo; kasatorius ieškovo sąskaita negauna daugiau, o ieškovui nesumažėjo gaunamas įvykdymas. Be to, kasatorius nurodo ir tai, kad, net ir nustačius būtinų CK 6.204 straipsnio 3 daliai taikyti sąlygų visumą, ieškovo reikalavimo pakeisti sutartį patenkinimas neatkurtų šalių sutartinių prievolių pusiausvyros, o ją pažeistų, turėtų neigiamos įtakos kasatoriaus teisėms ir interesams: kasatorius netektų galimybės gauti jo planuotų pajamų sutarties galiojimo laikotarpiu, atitinkamai ilgėtų lėšų, išleistų nuomojamos patalpoms įrengti, grąžos kasatoriui laikotarpis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovas privalo mokėti tokį patį nuomos mokestį, dėl kurio šalys susitarė esant skirtingai nei ginčo metu ekonominei situacijai, yra pagrindinė priežastis, nulėmusi ieškovo prašymą pakeisti nuomos sutartį. Sprendžiant, kad, nepaisant susiklosčiusios situacijos, sutartyje nustatyta kaina negali būti laikoma aplinkybe, galinčia lemti sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, reiktų pripažinti, kad CK 6.204 straipsnio pagrindu apskritai negali būti prašoma keisti sutarties sąlygą, kurioje yra nustatyta kaina. Sutarties kaina ir kitos šalių nurodomos aplinkybės, net ir atsižvelgiant į tai, kad jos nėra vienai šaliai labai palankios, savaime nereiškia, kad pažeidžiama šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Minėta, kad toks pažeidimas būtų nustačius, jog prievolių vykdymo pagal sutartį pasikeitimas yra esminis: arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Esminis vykdymo išlaidų padidėjimas dažniausiai neigiamai paveikia šalį, kuri turi įvykdyti nepiniginio pobūdžio prievolę, pvz., išaugus žaliavos kainoms, išauga ir prekės pagaminimo kaštai. Vykdymo vertės sumažėjimas gali neigiamai paveikti tiek piniginio, tiek nepiniginio pobūdžio prievolę vykdančią šalį, pvz., dėl infliacijos, labai didelių pokyčių rinkoje ir pan. Pažymėtina, kad tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, kad atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko. Šalis, kuri prašo keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad sutarties sąlygų keitimas yra kiekvienoje byloje individualus. Teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas yra viešbučio paslaugas teikianti įmonė, 2002 m. sudariusi su kasatoriumi negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurią 2004 m. šalys pakeitė ir nustatė, kad ji galios iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuomos mokestis – 50 Lt už kvadratinį metrą. Pasikeitus rinkos sąlygoms, šalys derėjosi dėl nuomos sutarties kainos pakeitimo, tačiau joms nepavyko susitarti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikių sutarčių vykdymui labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad kasatorius nepakankamai bendradarbiavo su ieškovu, nesvarstė galimybių ieškovui kilusiems dėl ekonominės krizės atsiradusiems neigiamiems padariniams sušvelninti. Vykdyti sutartį, pasikeitusiomis sąlygomis, šalims yra naudingiau, nei ją nutraukti. Pagal šalių sudarytos nuomos sutarties sąlygas (9 skirsnio 96 punktas), ją nutraukti šalys gali, jei sutarties nutraukimo iniciatorė kitai šaliai sumokės baudą (dvylikos mėnesių nuomos mokesčio dydžio) ne vėliau kaip prieš 12 kalendorinių mėnesių iki planuojamo nuomos sutarties nutraukimo informavusi kitą šalį, nesuinteresuotą nutraukti nuomos sutarties. Akivaizdu, kad dėl finansiškai nepalankaus susitarimo šalims nenaudinga nutraukti nuomos sutartį.

Teismai, remdamiesi ieškovo byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad dėl pasaulinio masto ekonomikos krizės, kurią išgyveno ir Lietuva, sumažėjo ieškovo teikiamų paslaugų pelningumas (dėl sumažėjusio svečių skaičiaus ir apgyvendinimo kainų), padidėjo veiklos sąnaudos (pridėtinės vertės mokestis išaugo nuo 5 proc. iki 21 proc., padidėjo mokesčiai už elektrą, šildymą ir pan.). Teismai nustatė, kad ieškovo nuomojamų patalpų nuomos kaina rinkoje yra 33 Lt už kvadratinį metrą. Tai reiškia, kad ieškovas, nuomodamas patalpas ir mokėdamas 50 Lt už kvadratinį metrą, gauna šios kainos neatitinkančias patalpas, t. y. tik tokias, kurių kvadratinis metras kainuoja 33 Lt. Be to, dėl pirmiau išvardytų aplinkybių (ekonominės krizės, padidėjusių veiklos sąnaudų ir pan.) sumažėjo iš vieno kvadratinio metro nuomojamų patalpų gaunamos ieškovo pajamos. Jeigu šalys dėl nuomos sutarties kainos būtų tarusios esant pasikeitusioms sąlygoms, tokia kaina būtų mažesnė, nei sulygta nuomos sutartyje. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad ieškovui sumažėjo iš nuomos sutarties gaunamas įvykdymas, atitinkamai jam iš esmės tapo sudėtingiau vykdyti pagal sutartį prisiimtus įsipareigojimus – mokėti nustatytą (50 Lt už kvadratinį metrą) kainą. Sprendžiant dėl to, ar, pakeitus sutarties kainą (ją sumažinus), sumažės kasatoriaus gaunamas įvykdymas, akivaizdu, kad kasatorius gaus mažiau pajamų iš patalpų nuomos nei iki šiol. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal teismų nustatytas negyvenamųjų patalpų nuomos kainas rinkoje kasatorius galėtų kitą sutartį sudaryti nustatant 33 Lt už kvadratinį metrą kainą, laikytina, jog šiuo metu kasatorius gauna šalių interesų pusiausvyrą pažeidžiantį nuomos mokestį ir, pakeitus nuomos kainą, iš esmės kasatoriaus gaunamas sutarties įvykdymas nesumažės.“

Pasisakyta ir dėl galimybės numatyti krizę:

“Įvykusi ekonominė krizė negali būti prilyginama eiliniam ekonomikos nuosmukiui. Teisėjų kolegija vertina šias teismų išvadas kaip pagrįstas. Nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pažymėtina, kad buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB ,,Mano tikslas“ v. UAB ,,Armitana“, bylos Nr. 3K-3-459/2010). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad tikimybė, jog ieškovas negalėjo numatyti tokio masto ekonominės krizės, yra daug didesnė, nei tikimybė, jog galėjo. Pažymėtina, kad tai patvirtina ir ilgas laikotarpis nuo nuomos sutarties sudarymo bei pakeitimo momento (atitinkamai – 2002 m. ir 2004 m.) iki ekonominės krizės pradžios (2008 m.). “

Taip prieita prie išvados, jog:

“Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, jog egzistuoja visos aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra, ir pagrįstai sprendė, jog ieškovui dėl sutartyje nustatytos nuomos kainos neatitikties jos rinkos kainai, iš esmės suvaržomas jo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas. Pažymėtina, kad pasikeitusios esminės sąlygos (teigiami pokyčiai nuomos rinkoje, viešbučių veikloje ir pan.) gali sudaryti prielaidas sutarties kainai didėti, atitinkamai – šalims keisti sutartį. Byloje šalys neįrodinėjo aplinkybės, kokiam terminui prašoma pakeisti sutarties sąlyga turėtų būti pakeista.“

Dėl teismo diskrecijos teisės modifikuoti ar nutraukti sutartį:

“Atkreiptinas dėmesys, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti, kurią iš CK 6.204 straipsnio 3 dalyje numatytų priemonių taikyti (nutraukti sutartį ar pakeisti jos sąlygas), tačiau nustatęs, kad visos būtinos sutarties vykdymo suvaržymo institutui taikyti prielaidos egzistuoja, negali atsisakyti nutraukti sutartį ar ją pakeisti. Tokios sąlygos įstatymo nenustatyta. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad, nors ir egzistuoja visos sąlygos sutarčiai pakeisti, teismas gali atsisakyti patenkinti tokį reikalavimą.“

Kokias pasidarome išvadas? Kad atvertas kelias keisti ilgalaikių sutarčių sąlygas, kurios buvo sudarytos ikikriziniu laikotarpiu, jeigu jos pažeidžia šalių prievolių įvykdymo pusiausvyrą ir taip vienai šaliai pasunkėja sutarties vykdymas. Žalia šviesa uždegta. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai neturėtų pasimesti šioje situacijoje ir pradėti tenkint ieškinius dėl sutarčių nutraukimo, nes nors šioje situacijoje “laimėjo“ rebus sic stantibus, tačiau pacta sunt servanda dar “gyvas“, todėl pirmiausia reikia bandyti susitarti, o teismai neturėtų tenkinti prašymų nutraukti sutartis,  nes visų pirma jas reikėtų bandyti išsaugoti keičiant nelygias sąlygas. Neabejoju, kad šiuo LAT’o išaiškinimu ne kartą bus bandoma piktnaudžiauti. Nederėtų pamiršti, kad CK 6.204 str. yra taikomas tik išimtiniais atvejais ir tai turėtų būti daroma labai atsargiai.

Infolex žyminio mokesčio skaičiuokė visada buvo nemokama

Šiandien gavau e-laišką iš Nacionalinės teismų administracijos, kuriame pranešama “naujiena“, jog “Nuo šiol interneto svetainėje www.teismai.lt, skyriuje Visuomenei skelbiama žyminio mokesčio skaičiuoklė“.  Čia lyg ir bandoma parodyti, kad nuo dabar atsirado galimybė be vargo pasiskaičiuoti žyminį mokestį. Tačiau ši informacija ne visiškai atitinką tikrovę, nes INFOLEX’o žyminio mokesčio skaičiuoklė visada buvo nemokama. Dabar tiesiog atsirado nuorodą į ją tinklalapyje teismai.lt kurią paspaudus atsidursi INFOLEX’e. Bet kokiu atveju, tai puikus įrankis darbą palengvinantis įrankis, nes, mano pastebėjimais, toli gražu ne kiekvienas teisininkas, o ypač pradedantis, sugeba taisyklingai pasiskaičiuoti žyminį mokestį savarankiškai.

Tačiau iš savo praktikos galiu pastebėti, kad negalima visiškai aklai pasitikėti šia skaičiuokle, nes joje ne visada laiku atnaujinamas vartotojų kainų indeksas, o sąlygos sumokėto žyminio mokesčio nepriemoką arba permoką. Nepriemokos atveju teisėjas skirs terminą ieškinio trūkumams pašalinti.

Apribojimas pilietybe notarams prieštarauja ES įsisteigimo laisvei

Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, notarams yra taikomas apribojimas pilietybe t.y. kad asmuo, norintis būti notaru valstybėje X, turi būti jos pilietis. LR notariato įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pirmame punkte nurodyta, jog notaru gali būti fizinis asmuo, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šiame įstatyme taip pat nustatyta, jog vienas iš notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindų yra Lietuvos Respublikos pilietybės praradimas. Turime akivaizdų reguliavimą, kai Lietuvos pilietybė yra būtina sąlyga verstis notaro praktiką.

Europos Sąjungos Komisija (toliau – Komisija) jau daugybę metų laikosi pozicijos, jog notarams neturėtų būti taikomas pilietybės ribojimas ir tuo tikslu ji pradėjo ne vieną teisminį procesą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme prieš valstybes nares. Šių metų gegužės 24 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimus bylose Komisija prieš Belgiją, Prancūziją, Liuksenburgą, Austriją, Vokietiją Graikiją ir Portugaliją (sprendimų numeriai: C-47/08, C-50/08, C-51/08, C-53/08, C-54/08, C-61/08  C-52/08), kuriuose nurodyta, jog pilietybės apribojimas notarams prieštarauja EB sutartyje 43 straipsnyje įtvirtintai įsisteigimo laisvei. Šis straipsnis nurodo:

“Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 48 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.“

Pažymėtina, jog byloje Komisiją prieš Prancūziją, kaip suinteresuota prisijungė ir Lietuvos valstybė.

Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad nustačiusi pilietybės sąlygą norintiems verstis notaro profesija Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir EB 45 straipsnius.

Komisijos pozicija grindžiama tokiais esminiais argumentais:

“EB 43 straipsnis yra viena iš pagrindinių Sąjungos teisės nuostatų, pagal kurią kiekvienam valstybės narės piliečiui, kuris, nors ir antrinio įsisteigimo tvarka, įsisteigia kitoje valstybėje narėje tam, kad galėtų verstis savarankiškai dirbančių asmenų veikla, priimančiojoje valstybėje narėje turi būti taikomas toks pat vertinimas kaip ir nacionaliniams subjektams ir kuria draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

Komisijos ir Jungtinės Karalystės nuomone, dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas reikėtų atskirti nuo veiklos siekiant bendrojo intereso. Iš tiesų įvairioms profesijoms suteikiama konkreti kompetencija siekiant bendrojo intereso, tačiau jos tiesiogiai nesusijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

Į EB 45 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį taip pat nepatenka veikla, apibūdinama kaip pagalba ar bendradarbiavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas (šiuo klausimu žr. 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Thijssen, C‑42/92, Rink. p. I‑4047, 22 punktą).

Dėl to, kad surašydamas notarinius aktus notaras prisiima asmeninę atsakomybę, jis iš esmės atsiduria panašioje padėtyje kaip ir daugelis nepriklausomų specialistų, kaip antai advokatai, architektai arba gydytojai, kuriems taip pat tenka asmeninė atsakomybė už vykdomą veiklą.

Dėl autentiškų aktų vykdomosios galios Komisija mano, kad vykdomasis įrašas daromas prieš pradedant patį vykdymą ir nėra vykdymo dalis. Todėl tokia vykdomoji galia notarams nesuteikia jokių privertimo galių. Be to, bet kokį galimą ginčą nagrinėja ne notaras, o teisėjas.

Notaro vaidmens mokesčių surinkimo srityje negalima laikyti dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas, nes privatūs asmenys dažnai privalo prisiimti tokią atsakomybę mokesčių srityje. Taigi privačios bendrovės veikia trečiųjų asmenų vardu, kai jos išskaičiuoja pajamų mokestį iš darbuotojų atlyginimų. Tas pats pasakytina apie kredito įstaigas, kurios iš savo klientų pajamų iš palūkanų ir dividendų išskaičiuoja tokioms pajamoms taikytiną mokestį.“

Prancūzija savo poziciją, jog pilietybės reikalavimas reikalingas, grindė EB 45 straipsnyje numatyta išimtimi, kuri nurodo:

“Veiklai, kuri bet kurioje valstybėje yra susijusi, nors ir laikinai, su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, šio skyriaus nuostatos netaikomos.

Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma gali nuspręsti, kad tam tikroms veiklos rūšims šio skyriaus nuostatos netaikomos.“

Prancūzijos Respublika, palaikoma Bulgarijos Respublikos, Čekijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Rumunijos ir Slovakijos Respublikos, teigia, pirma, kad Komisija nepaiso Teisingumo Teismo praktikos. Iš tiesų pagal šią Teismo praktiką EB 45 straipsnio pirma pastraipa taikoma ne tik veiklai, kurią vykdant naudojamasi įgaliojimais taikyti priverčiamąsias priemones, nes tokie įgaliojimai tėra vienas iš viešosios valdžios funkcijų vykdymo elementų.

Teisingumo Teismas išnagrinėjęs ginčo šalių argumentus nurodė:

“Pirmiausia reikia priminti, kad EB 43 straipsnis yra viena pagrindinių Sąjungos teisės nuostatų.

Įsisteigimo sąvoka pagal šią nuostatą yra labai plati ir ji reiškia Sąjungos piliečio galimybę nuolat ir nenutrūkstamai dalyvauti ne savo kilmės valstybės narės ekonominiame gyvenime ir iš to gauti naudos, taip skatinant ekonominę ir socialinę tarpusavio sąveiką Europos Sąjungos savarankiško darbo srityje.

Vienos valstybės narės piliečiams pripažįstama laisvė įsisteigti kitos valstybės narės teritorijoje reiškia, be kita ko, teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos ir ja verstis tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo valstybės narės teisės aktuose nustatytos jos pačios piliečiams. Kitaip tariant, pagal EB 43 straipsnį valstybėms narėms draudžiama asmenims, kurie nori pasinaudoti įsisteigimo laisve, savo teisės aktuose numatyti kitokias veiklos vykdymo sąlygas nei tos, kurios nustatytos jų pačių piliečiams.

Taigi EB 43 straipsniu siekiama užtikrinti kiekvienam valstybės narės piliečiui, kuris įsisteigia kitoje valstybėje narėje siekdamas vykdyti savarankiškai dirbančių asmenų veiklą, naudojimąsi tomis pačiomis kaip ir nacionalinių subjektų teisėmis ir draudžiama bet kokia iš nacionalinės teisės aktų kylanti pilietybe grindžiama diskriminacija, pavyzdžiui, įsisteigimo laisvės apribojimas.

Tačiau šioje byloje pagal ginčijamą nacionalinės teisės nuostatą notaro profesija gali verstis tik Prancūzijos piliečiai ir todėl įtvirtinamas EB 43 straipsniu iš esmės draudžiamas skirtingas požiūris dėl pilietybės.“

Ginčo esmė, nuo kurios priklauso, kuri šalis laimės yra būtent ar notaro veiklą galima priskirti prie viešosios valdžios funkcijų vykdymo. Šiuo klausimu teismas nurodė:

Prancūzijos Respublika vis dėlto teigia, kad notarų veikla nepatenka į EB 43 straipsnio taikymo sritį, nes ji susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti viešosios valdžios funkcijų vykdymo sąvokos apimtį šios nuostatos prasme ir, antra, patikrinti, ar ši sąvoka apima notarams priskirtą veiklą pagal Prancūzijos teisės sistemą.

Dėl „viešosios valdžios funkcijų vykdymo“ sąvokos pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą reikia pabrėžti, kad, remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, ją vertinant reikia atsižvelgti į Sąjungos teisėje šia nuostata nustatytų leistinų įsisteigimo laisvės principo išimčių apribojimų pobūdį, siekiant išvengti, kad Sutarties veiksmingas poveikis įsisteigimo laisvės srityje būtų sužlugdytas valstybių narių vienašališkai priimtomis nuostatomis.

Pagal nusistovėjusią Teismo praktiką EB 45 straipsnio pirma pastraipa yra nuo pagrindinės įsisteigimo laisvės taisyklės leidžianti nukrypti nuostata. Šią leidžiančią nukrypti nuostatą reikia aiškinti taip, kad jos taikymo sritis turi būti apribota tuo, kas būtina siekiant apsaugoti interesus, kuriuos ši nuostata leidžia saugoti valstybėms narėms.

Be to, Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta leidžianti nukrypti nuostata turi būti taikoma tik veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau turėjo progos nuspręsti, kad EB 45 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta nukrypti leidžianti nuostata netaikoma tam tikrai pagalbinei ar parengiamajai veiklai, skirtai viešosios valdžios funkcijoms vykdyti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Thijssen 22 punktą; Komisija prieš Ispaniją 38 punktą; Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti 47 punktą; Komisija prieš Vokietiją 38 punktą ir Komisija prieš Portugaliją 36 punktą), arba tam tikrai veiklai, kurią vykdant, nors ir palaikomi kontaktai, įskaitant reguliarius bei organiškus, su administracinėmis ar teisminėmis institucijomis ar net dalyvaujama (taip pat ir privalomai) jų veikloje, nedaroma įtaka tokių institucijų vertinimo ir sprendimų priėmimo įgaliojimams (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Reyners 51 ir 53 punktus), arba tam tikrai veiklai, kuri nesusijusi su sprendimų priėmimo įgaliojimų (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimųThijssen 21 ir 22 punktus; 2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją 36 ir 42 punktus; Komisija prieš Vokietiją 38 ir 44 punktus bei Komisija prieš Portugaliją 36 ir 41 punktus), įgaliojimų taikyti priverčiamąsias (šiuo klausimu visų pirma žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 37 punktą) arba prievartos priemones (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Anker ir kt., C‑47/02, Rink. p. I‑10447, 61 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Portugaliją 44 punktą) vykdymu.

Žinoma, kaip pabrėžia Prancūzijos Respublika, notaras atlieka tokį patikrinimą siekdamas bendrojo intereso tikslo, t. y. užtikrinti tarp asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą. Tačiau vien šio tikslo siekimas negali pateisinti to, jog jam pasiekti būtinos prerogatyvos būtų suteikiamos tik tiems notarams, kurie yra atitinkamos valstybės narės piliečiai.

Vien to, jog veikla vykdoma siekiant bendrojo intereso, savaime dar nepakanka, kad ji būtų laikoma tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas. Iš tiesų neginčijama, kad įvairios reglamentuojamos profesinės veiklos vykdymas įvairiose nacionalinės teisės sistemose dažnai neatsiejamas nuo šią veiklą vykdančio asmens pareigos siekti tokio tikslo, net jei ši veikla neapima tokių funkcijų vykdymo.

Tačiau tai, kad notarų veikla siekiama bendrojo intereso tikslų, visų pirma užtikrinti tarp privačių asmenų sudarytų aktų teisėtumą ir teisinį saugumą, yra imperatyvus bendrojo intereso pagrindas, kuris pateisina galimus EB 43 straipsnio apribojimus, kuriuos lemia notarų veiklos ypatumai, pavyzdžiui, notarų veiklos organizavimas nustatant jiems taikomą įdarbinimo tvarką, ribojant jų skaičių ar teritorinę kompetenciją, numatant atlyginimo už notarinius veiksmus, notarų nepriklausomumo, su jų pareigomis nesuderinamos veiklos taisykles ir jų nepakeičiamumo garantijas, jei šie apribojimai leidžia pasiekti tokius tikslus ir yra tam būtini.

 Taip pat tiesa, kad notaras privalo atsisakyti patvirtinti teisinių reikalavimų neatitinkančio akto ar susitarimo autentiškumą neatsižvelgdamas į šalių valią. Tačiau po tokio atsisakymo šalys laisvos panaikinti nustatytą trūkumą, pakeisti atitinkamo akto ar susitarimo sąlygas arba atsisakyti tokio dokumento ar susitarimo.

Be to, negalima laikyti, kad notaro teikiamos konsultacijos ir teisinė pagalba tvirtinant tokio akto ar susitarimo autentiškumą yra susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, net jei jis pagal įstatymą privalo teikti tokias konsultacijas arba pagalbą.“

Taip pat teismas nurodė, jog notarai konkurencijos sąlygomis, o tai nebūdinga viešosios valdžios funkcijų vykdymui ir tiesiogiai ir asmeniškai savo klientams atsako už žalą, atsiradusią dėl bet kokios jiems vykdant veiklą padarytos klaidos.

Teisingumo Teismas priėjo prie išvados: kad notarų veikla, kaip ji apibrėžta dabartinėje Prancūzijos teisės sistemoje, neapima viešosios valdžios funkcijų vykdymo, kaip tai suprantama pagal EB 45 straipsnio pirmą pastraipą. Todėl darytina išvada, kad Prancūzijos teisės aktuose numatyta pilietybės sąlyga norintiems verstis notaro profesija yra EB 43 straipsniu draudžiama diskriminacija dėl pilietybės.

Kadangi Komisijos pozicija dėl notarų yra aiški, analogiškos bylos laukia ir Lietuva, o aš neabejoju, kad ir mūsų notariato įstatyme esantys apribojimai pilietybe bus pripažinti prieštaraujančiais ES teisei, todėl patarimas Seimui ir Teisingumo ministerijai: keiskit notariato įstatymą, kol dar nėra vėlu (o gal jau yra?).

%d bloggers like this: