Laidavimo teisiniai santykiai teismo sprendimu – negalimi

Civilinio kodekso 6.77 straipsnis nustato, jog laidavimo atsiradimo pagrindai yra:

1. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu.

Savo teisine prigimtimi laidavimas yra grynai sutartinis. Tai galima pastebėti net tame pačiame skyriuje pateiktoje laidavimo sampratoje: “Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis)“. Plačiau apie laidavimą pasisako Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2011 m. balandžio 4 d. nutartyje 3k-7-61/2011 aiškina šio instituto esmę ir tikslus (dėl aiškumo pateikiu visą doktrinos išaiškinimą):

“Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, jo tikslas – užtikrinti, kad prievolė, už kurią laiduojama, bus tinkamai įvykdyta. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Laidavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja trys asmenys – kreditorius, skolininkas ir laiduotojas; greta paprastai jau egzistuojančių (arba būsimų) kreditoriaus ir skolininko prievolinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai santykiai. Laiduotojas yra asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kito asmens (skolininko) kreditoriui, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o kreditorius įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja tik pareigą įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – tik teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.81 straipsnio 1 dalis).

Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pobūdis lemia, jog laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Laidavimo akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); negali būti laiduojama už didesnę sumą, negu skolininkas skolingas, o jeigu laiduojama suma viršija skolą, tai ji turi būti sumažinta iki skolos dydžio (CK 6.78 straipsnio 2 dalis); laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 2 dalis); laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas (CK 6.82 straipsnio 2 dalis); jeigu iš esmės pasikeičia pagrindinė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, tai laidavimas baigiasi, kai laidavimo sutartis nenumato ką kita (CK 6.87 straipsnio 4 dalis); pasibaigus ieškinio senaties terminui reikalavimui dėl pagrindinės prievolės pareikšti, taip pat pasibaigia ir reikalavimui laiduotojui pareikšti nustatytas ieškinio senaties terminas (CK 1.135 straipsnis). Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės ir negali šios viršyti. Tai yra laiduotojo teisių apsauga. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra toks, kad laiduotojas įsipareigoja, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, atsakyti kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas. Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau vien prievolės solidarumas, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus laidavimo ypatumus, bei tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, o subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio pobūdžio ir tuo nulemtų jos ypatumų. Ginčą dėl visiško laiduotojo prievolės vykdymo (skolos ir pan.) priteisimo kreditoriui nagrinėjantis teismas laiduotojo vykdytinos prievolės mastą nustato teismo procesinio sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės, priėmimo dieną.“

Šis naujausias išaiškinimas, mano žiniomis, yra pats išsamiausias, kurį kada nors pateikė LAT’as, o Lietuvos mokslininkai, be Egidijaus Baranausko, kuris yra vienas šio išaiškinimo autorių, ko gero neturėtų daugiau ką pridurti. Atrodo paradoksalu, kad sprendimas priimtas 4 prieš 3. Tačiau šis įrašas ne apie tai. Aš tvirtai laikausi pozicijos, kad laidavimo teisinių santykių negalima sukurti teismo sprendimu.

Apie tai teko galvoti labai ilgai ir nepavyko išmąstyti nė vienos situacijos. Mano argumentacija yra gana paprasta – teismas negali pasisakyti dėl asmenų, neįtrauktų į bylą teisinių santykių. Tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.  O laidavimu yra siekiama sukurti teisinius santykius, kuriais trečiasis asmuo įgys  pareigą solidariai (ar subsidiariai) įvykdyti prievolę vietoje skolininko. Tačiau, turbūt, man atsirastų asmenų, kurie drįstų paprieštarauti ir atverstų civilinio kodekso komentarą ir pabaksnoję pasakytų, kad laidavimas teismo sprendimu galimas:

1) CPK 794 str;

2) CK 3.72 str. 7 d;

3) CK 3.122 str.

Pirmuoju atveju nurodoma civilinio proceso kodekso norma dėl užstato: “ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo šio Kodekso nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti“. Nuo kada užstatas yra laidavimas? Kaip asmuo gali laiduoti pats už save? Toks išaiškinimas visiškai paneigia laidavimo prasmę.

CK 3.72 str. 7 dalyje nurodomas atvejis, kai: “Teismas gali pareikalauti iš buvusio sutuoktinio, privalančio teikti išlaikymą kitam sutuoktiniui, pateikti adekvatų šios prievolės įvykdymo užtikrinimą“. Taigi, teismas gali pareikalauti adekvataus prievolės įvykdymo užtikrinimo. Ar prievolės įvykdymo užtikrinimo vienintelis būdas yra laidavimas? Žinoma – ne. Net jeigu šiuo atveju būtų užtikrinama laidavimu, ką tai reiškia? Teismas pareikalaus, kad būtų pateiktas laidavimas t.y. laidavimo sutartis. Tai reiškia, kad laidavimas atsiras SUTARTIMI. Laidavimo teisiniai santykiai bus kvalifikuojami ne nuo teismo pareikalavimo, o nuo laidavimo sutarties sudarymo. Todėl ir ši norma nepagrindžia laidavimo teisinių santykių atsiradimo teismo sprendimu.

CK 3.122 straipsnyje nurodoma, jog “Vieno sutuoktinio arba sutuoktinių kreditorių prašymu teismas gali areštuoti turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ar skirti turto administratorių, jeigu tai būtina sutuoktinių teisėms į bendrą turtą arba kreditorių teisėms apsaugoti. Šios priemonės netaikomos, jeigu kitas sutuoktinis pateikia adekvatų sutuoktinio, kuris prašo taikyti turto areštą ar skirti turto administratorių, arba kreditorių reikalavimų užtikrinimą“. Nemanau, kad verta kartotis, čia tinka tas pats išaiškinimas, kurį pateikiau prieš tai esančioje pastraipoje. Teismas neareštuos turto, jeigu bus pateikta laidavimo sutartis, o laidavimas atsiras tos sutarties pagrindu.

Gali kilti klausimas, kodėl CK 6.77 straipsnio 1 dalyje atsirado ta nuostata dėl teismo sprendimo? Atsakymo bent jau aš nežinau. Aš bandžiau aiškintis šios normos kilmę, deja, nieko rasti nepavyko. Kaip atsirado kodekso komentare nurodyti pavyzdžiai? Teisės norma tai egzistuoja, o pakomentuoti kažkaip vis tiek reikia..?? Belieka pritarti doc. Egidijui Baranauskui, kad tai yra eilinis įstatymų leidėjo brokas..

Reklama

Savarankiška garantija ir “sąžininga“ verslo praktika Lietuvoje

Pagal Lietuvoje egzistuojančią praktiką įprastai savarankiškas garantijas (kitaip vadinamas garantijas pagal pirmąjį pareikalavimą) išduoda bankas. Tai yra sąlygota nenuoseklaus civiliniame kodekse esančio reguliavimo, kuriame savarankiškos garantijos reglamentavimas apima tik banko garantija. Taip atsitiko todėl, kad šios rūšies garantijos reguliavimas buvo tiesiog nucopy-pastintas iš Rusijos federacijos civilinio kodekso. Vakarietiškoje praktikoje šios garantijos reglamentavimas dažniausiai yra “civiliškesnis“ (t.y. ne toks ribotas), o pvz.: JAV ir Kanadoje naudojami akredityvai.

Pačios civilinės teisės kaip privatinės esmė reikalauja daugiau pacta sunt servanda, dispozityvumo  ir mažiau įstatyminio reguliavimo bei imperatyvumo. Taigi, atrodo, kad visai normalu, jog garantija pagal pirmąjį pareikalavimą, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas turėtų neapsiriboti tik bankais ar kitų kredito įstaigų išduotas garantijas. Šiame įraše, nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vieną sprendimų, pabandysiu parodyti, kaip savarankiškos garantijos institutas išeina už nepagrįstai varžančios banko garantijos ribų. Nagrinėjamas LAT sprendimas 3K-3-99/2004 ieškovas UAB “NCC Statyba“ v. atsakovas UAB DK “Lindra“ (dabar PZU Lietuva).

Ginčo esmė, kad atsakovas besąlygiškai ir neatšauktinai įsipareigojo garantuoti ieškovui (užtikrinti prievolės įvykdymą), tačiau atsakovas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl esančio prejudicinio ryšio, kai kitoje byloje buvo ginčijamas ieškovo tinkamas rangos darbų atlikimas. Pastebėtina, kad teisiniai santykiai susiklostė ir byla nagrinėjama pagal senąjį civilinį kodeksą.

Esminis dalykas nagrinėtas šioje byloje – šalių sudarytos garantijos turinys, kuriame nurodyta:

“UAB DB “Lindra”, sutinka “(…) kaip pagrindinis skolininkas, o ne tik kaip laiduotojas, besąlygiškai ir neatšaukiamai garantuoti sumokėti be jokių prieštaravimų iš mūsų pusės, UAB “NCC Puolimatka” jai pateikus pirmą reikalavimą, nereikalaujant, kad prieš tai ji pateiktų reikalavimą Rangovui, sumą, neviršijančią 260 000, 00 Lt, (…) tuo atveju, jei aukščiau minėtame Kontrakte numatytų įsipareigojimų sumokėti išankstinį apmokėjimą neįvykdo Rangovas”. Įvykdymo garantijoje numatyta, kad garantas, t.y. UAB DB “Lindra”, patvirtina, kad jis yra garantas ir rangovo vardu atsako už visą 651, 566 Lt sumą ir įsipareigoja “(…) sumokėti UAB “NCC Puolimatka”, gavus (…) pirmą raštišką pareikalavimą, be priekabių ar ginčų bet kokias sumas, neviršijančias 651 566, 00 Lt (Garantijos suma), kaip minėta aukščiau, nereikalaujant, kad jūs įrodytumėte ar nurodytumėte tokio prašymo pagrindą ar priežastis. Šiuo dokumentu mes atsisakome reikalauti,  kad, prieš pateikdami mums reikalavimą, jūs pirma pareikalautumėte šios skolos iš Rangovo”.

Toks garantijos turinys visiškai atitinka Tarptautinių prekybos rūmų Uniform Rules for Demand Guarantees. Paryškintos garantijos vietos parodo, kodėl ši garantija yra savarankiška t.y. besąlygiškai, neatšaukiamai, pateikus pirmą raštiką reikalavimą, nereikalaujant įrodymų ir t.t. Nors tokio reglamentavimo nebuvo nei sename CK, o dabartinis apsiriboja banko garantija, LAT’as nurodė, jog:

“Pateikti garantijų tekstai yra visiškai aiškūs ir leidžiantys daryti išvadą, kad buvo išduota speciali garantija – garantija pagal pirmąjį pareikalavimą. Tokios garantijas žinomos daugelyje valstybių, taip pat tarptautinėje verslo praktikoje (žr., pvz.., Hans van Houtte. The Law of International Trade. Sweet and Maxwell, London, 1995;  R.I.V.F. Bertrams. Bank Guarantes in International Trade. 2nd ed. ICC Publishing S.A., Kluwer Law International, Paris, The Hague, 1996). Sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti tokias garantijas ir Lietuvoje. Pažymėtina, kad užsakovas – UAB “Philip Morris Lietuva” ir rangovas – UAB “NCC Puolimatka” (dabar – UAB “NCC Statyba”) yra užsienio kapitalo įmonės. Todėl natūralu, kad sudarant sutartis buvo reikalaujama būtent tokių garantijų. Iš byloje esančio ketinimų protokolo ir sutarties, sudarytų tarp UAB “NCC Puolimatka” ir UAB “Švilda” matyti, kad būtina sutarties sąlyga buvo būtent garantijos pagal pirmąjį reikalavimą pateikimas

Tiek byloje esančių garantijų tekstas, tiek ir garantijos pagal pirmąjį reikalavimą prigimtis patvirtina, kad, esant tokiai garantijai, garantas neturi teisės atsisakyti mokėti garantijoje nurodytą sumą. Esant pirmam reikalavimui, garantas privalo tinkamai įvykdyti savo prievolę. Šia prasme garantija pagal pirmąjį reikalavimą yra besąlyginis garanto įsipareigojimas ir tą patvirtina abiejų byloje esančių garantijų tekstai. Todėl bylą nagrinėję teismai visiškai nepagrįstai nusprendė, kad aptariamos garantijos yra sąlyginiai sandoriai, o kitoje byloje yra nustatinėjama, ar tos sąlygos įvyko. Toks aiškinimas prieštarauja tiek garantijų turinių, tiek ir garantijos pagal pirmąjį reikalavimą esmei. Šios garantijos yra “sąlyginės” tik ta prasme, kad garanto pareiga įvykdyti prievolę atsiranda kreditoriui pateikus pirmą reikalavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas, remdamasis garantijomis, buvo pateikęs reikalavimus garantui mokėti pagal abi garantijas“.

Paryškintas sakinys yra esminis, nes jis parodo civilistikos esmę ir uždega žalią šviesą ateityje išdavinėti savarankiškas garantijas, kurios nėra ribojamos subjektu t.y. banku ar kita kredito įstaiga. Dabar ypač paplitusi praktika, kai savarankiškas garantijas išdavinėja draudimo kompanijos. Kodėl? Atsakymas paprastas – dar vienas geras būdas uždirbti. Mokestis už garantijos išdavimą ir egzistuojanti subrogacijos teisė nėra blogai.

Kitas dalykas, į kurį norėjau atkreipti dėmesį yra sąžiningam asmeniui galinti pasirodyti keistoka tokia draudimo kompanijos praktika. Dar kartą pacituosiu, ką turiu omenyje:

“gavus (…) pirmą raštišką pareikalavimą, be priekabių ar ginčų bet kokias sumas, neviršijančias 651 566, 00 Lt (Garantijos suma), kaip minėta aukščiau, nereikalaujant, kad jūs įrodytumėte ar nurodytumėte tokio prašymo pagrindą ar priežastis. Šiuo dokumentu mes atsisakome reikalauti,  kad, prieš pateikdami mums reikalavimą, jūs pirma pareikalautumėte šios skolos iš Rangovo”.

Nagrinėjamoje situacijoje vyksta du civiliniai procesai. Viename prašoma įrodymų ir prašymo pagrindo ir priežasčių. Dėl to buvo ir bandoma stabdyti šią bylą. Nes draudimo kompanija ginčyja, jog ieškovas tinkamai vykdė statybos rangos darbus. O šioje garantijoje norodoma: “BE PRIEKIABIŲ AR GINČŲ“, “NEREIKALAUJANT, KAD ĮRODYTŲ“. O kaip vyksta realiai? :) Man čia panašu į ginčą.. Ir įrodymų reikalavimą.. Va taip elgiasi kai kurie verslo subjektai…

Konstitucinis Teismas apie lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymą

Lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas.

Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo aktuose (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas).

 

%d bloggers like this: