Subrogacija, regresas ir cesija

LR civiliniame kodekse vienas iš labiausiai problematiškų reglamentavimo pavydžių yra šio straipsnio pavadinime minimi institutai. Ypač šios problemos pastebimos draudimo santykiuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) savo precedentais yra visiškai pakeitęs įstatymo raide aiškindamas šių institutų tikrąją prasmę. Kad problemų yra, užtenka pasižiūrėti 6 knygos VII skyriaus pavadinimą, kurį lingvistiškai aiškinant gali pasirodyti, kad subrogacija ir regresas yra tas pats institutas, kuriuo reikalavimas pereina trečiajam asmeniui. Kai buvo rašytas prievolių teisės komentaras, ko gero atsižvelgiant į CK įkeltą reglamentavimą, buvo išvesti tokie, švelniai tariant, nesąmoningi paaiškinimai, kurie prieštarauja šių institutų prasmei pvz.:

Subrogacijos dažniausiai vartojamas, kai regreso teisė pereina skolininkui, įvykdžiusiam prievolę kreditoriui už kitą asmenį

Čia sakoma, kad subrogacija yra vienas iš regreso atvejų. Šio mano straipsnio tikslas yra pabandyti paneigti panašius teiginius ir įrodyti, jog subrogacija ir regresas, nepaisant mūsų teisinio reguliavimo, turėtų būti skirtingi institutai ir tiek, kiek reikės paaiškinti pačią subrogaciją ir paliesti  jos santykį su cesija.

Esminė problema mūsų reguliavime atsirado paskutinėje civilinio kodekso rengimo stadijoje, kai buvo pakeistas CK 6.1015 str. Pirmąjį kartą dėl šio straipsnio taikymo iškilo problema LAT byloje 3K-3-503/2005 spalio 24 d. AB “Lietuvos draudimas“ v. UAB „ERGO Lietuva“ ir UAB „Ritranspeda“. Šioje byloje pasitaikė labai stiprūs ieškovai, kurie ginčijo minėto draudimo straipsnio teisinį reguliavimą aiškindami jį per tikrosios įstatymų leidėjo valios ir tikrosios instituto prasmės ir tikslo metodus. Problema yra straipsnio formuluotėje:

“CK 6.1015  Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)

1. Jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Jeigu žala buvo padaryta tyčia, reikalavimo teisė draudikui pereina, nepaisant to, kad draudimo sutartis subrogaciją draudžia. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais.“

Pabrauktoji normos vieta yra esminė, nes pati norma nustato subrogacijos atvejus, o paskutiniame sakinyje numatytas subrogacijos negalimumas civilinės atsakomybės draudimo atveju. Minėtoje byloje ieškovai prašė taikyti subrogaciją civilinės atsakomybės draudimui.  Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti nepakeistą pirmosios instancijos sprendimą pateikdamas įdomius išaiškinimus dėl kai kurių CK normų:

“Kolegija, sutikdama su teismo išvadomis, pažymėjo, kad pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, tačiau teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (subrogacija) netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju.

Kolegija pažymėjo, kad apelianto skunde nurodyta CK 6.101 straipsnio 4 dalies norma ir nagrinėjama CK 6.1015 straipsnio 1 dalies norma yra konkuruojančios teisės normos (kaip bendroji ir specialioji normos), todėl civilinės atsakomybės draudimo atveju vienareikšmiškai turi būti taikoma specialioji norma.“

Pateikiamas kasacinis skundas ir bandoma aiškintis esminę šių santykių problemą. Kasatorius pateikia tokius argumentus:

“Aiškindamas įstatymo leidėjo ketinimus, kasatorius pažymėjo, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė dėl subrogacijos negalimumo atsirado tik paskutiniame 2000 m. liepos 12 d. CK projekte (P-2530(2), kuris buvo pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui ir vėliau priimtas. Ši nuostata dėl subrogacijos negalimumo atsirado pagrindiniam komitetui 2000 m. liepos 12 d. priėmus išvadą „Dėl Civilinio kodekso 6 knygos „Prievolių teisė” projekto (P-2530)“ (toliau – „Išvada“). Vertinant Išvados nuostatas, darytina išvada, kad tikrasis ir vienintelis nuo 2001 m. liepos 1 d. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju tikslas yra nustatyti, kad civilinės atsakomybės draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgyja subrogacijos teisės į savo draudėją.

Kasatorius pažymėjo, kad Rusijos Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnyje, kuris iš esmės pakartoja Lietuvos CK draudimo sutarties teisinio reglamentavimo nuostatas, nėra taisyklės dėl subrogacijos negalimumo.“

Norėdamas būti visiškai tikslus, pats pakėliau CK rengimo dokumentus ir patikrinau šiuos argumentus. 2000 gegužės gegužės 16 d.,darbo grupei baigus rengti CK, teisingumo ministras G. Balčiūnas projektą (P-2530) pateikia Seimui. 2000 liepos 12 pagrindiniam komitetui svarstant CK gautos piliečių, visuomeninių organizacijų, politinių partijų bei politinių organizacijų, kitų suinteresuotų asmenų pasiūlymai, pataisos, pastabos. Vienas iš pasiūlymų teikėjų buvo Vakstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos, kuri nurodo, kad:

“Subrogacijos galimybė neegzistuoja civilinės atsakomybės draudime, kuris taip pat priskiriamas ne gyvybės draudimo šakai. Draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, jog įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindamas padarytą žalą trečiajam asmeniui, todėl draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmiu.“

Komitetas pastabai pritaria ir taip CK 6.1015 str. 1 d. nustatoma, kad subrogacija negalima civilinės atsakomybės draudimo atveju. Akivaizdu, kad komitetas visiškai nesuprato, kam pritaria. Nors draudimo priežiūros tarnyba siekė gero tikslo, kad “civilinės atsakomybės draudimas netaptu beprasmiu“ ji nepateikė tinkamos alternatyvos buvusiai normai ir formaliai subrogacija (turėtas mintyje regresas, vartojamos pabrauktos sąvokos ATGRĘŽTINIS) uždrausta visais civilinės atsakomybės draudimo atvejais. Tačiau, pat tarnyba pati parodė, kad nežino skirtumų tarp subrogacijos ir regreso, o šiuo atveju subrogaciją ir regresą vertino kaip tą patį institutą, nes regresas iš tiesų civilinės atsakomybės draudimą, kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra tie patys, padarytų jį beprasmiu. Tačiau, žinant, kas yra subrogacija, akivaizdu, kad būtent tuo atveju, kai draudėjas ir žala asmuo padaręs asmuo yra tas pats – subrogacija yra negalima by default. Noriu pasakyti, kad normos buvo galima ir taip nekeisti, nes teismai būtų ją puikiausiai išaiškine per subrogacijos ir regreso santyki ir tikslus. Tačiau pritarus šiems pakeitimams 2000 liepos 18 CK antrasis projektas priimamas Seime. Tai reiškia, kad daryti pakeitimai priimti paskutinę minutę visiškai neįsigilinus ir neapgalvojus..

Nagrinėjamoje byloje LAT’as turėjo suktis iš padėties ir apeiti minetų subrogacijos, regreso ir cesijos institutų nuostatas savo išaiškinimais.  Pirmiausia jis pasisakė dėl apeliacinės instancijos nustatytų normų konkurencijos:

“CK 6.101 straipsnio 4 dalies ir CK 6.1015 straipsnio normos nėra konkuruojančios, nes CK 6.1015 straipsnio pavadinimas yra „Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija)“, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai visiškai atitinka CK 6.101 straipsnio 4 dalies nuostatą dėl to, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu, kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudiminį įvykį.

Teisėjų kolegijos nuomone, subrogacija, numatyta CK 6.1015 straipsnyje, ir yra CK 101 straipsnio 4 dalyje numatyta įstatyminė cesija, t. y. CK 6.1015 straipsnis yra vienintelis, kai įstatymo tai laikoma įstatymine cesija draudimo teisiniuose santykiuose.“

LAT’as sukdamasis iš padėties sukuria ĮSTATYMINĖS CESIJOS sąvoką, kuri pagal savo prasmę yra grynoji subrogacija draudimo atveju. Daug kam, turbūt, kyla klausimas, kas čia per veliava? Taigi reikia grįžti prie romėnų teisės, lotynų kalbos ir pačių savokų prasmės:

•Subrogare – pasikeisti, išrinkti vietoje kito.
•Cessio – kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą.
•Regresus – atgalinis judėjimas, grįžimas.
Pati cesija reglamentuojama CK 6.101 straipsnyje. Kaip matome, ji reiškia kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą. Tačiau šios normos 4 dalis nelabai sutampa su cesijos prasme: “reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu“. Taigi cesija yra savanoriška kreditoriaus teisė perleisti reikalavimą, o čia  numatyta, kad teisė pereina įstatymu pagrindu? Nelabai nuoseklu? Kaip tai derinasi su teise perleisti (tikrąja sutartinės cesijos prasme)? Todėl šį reguliavimą, kuris turėtų būti subrogacijos reguliavime (ne regreso) LAT’as pavadina įstatymine cesija, kas pagal prasme yra ne kas kitas kaip subrogacija. Taip atsitinka todėl, kad pas mus eilinį kartą ruošiant teisės aktą atskiros nuostatos ir institutai kopijuojami ir įkeliami iš skirtingų teisės šaltinių (kaip matėme draudimo reglamentavimas perkeltas iš Rusijos Federacijos CK). Tada nepanaikinus prieštaravimų ir nesuderinus nuostatų gaunamas toks nenuoseklus reguliavimas, kokį mes turime dabar.
Toliau LAT’as paaiškina pačią subrogaciją:

Subrogacijos sampratą, taip pat ir CK 6.1015 straipsnį reikia aiškinti ir taikyti atsižvelgiant į subrogacijos tikslus. Subrogacijos tikslas yra įtvirtinti įstatymo nustatytos bendrosios taisyklės išimtį, kad prievolės įvykdymas lemia jos pasibaigimą. Išimtys nustatomos tam, kad kreditorius išlaikytų visas buvusio kreditoriaus teises, nes, įvykdžius prievolę, pagal bendrąją taisyklę ji pasibaigtų, todėl kreditorius prarastų senosios prievolės privalumus. Įstatymiškai numatant subrogacijos atvejus jau pati jos formuluotė nukreipia į kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Be to, vienas iš subrogacijos tikslų yra išvengti nepagrįsto praturtėjimo. Dėl to CK 6.1015 straipsnis turėtų būti aiškinamas ir taikomas laikantis ir šio principo.

Taigi pati subrogacija reiškia kreditoriaus pasikeitimą egzistuojančioje prievolėje ir ta pati prievolė toliau gyvuoja, kol nepasibaigia bendraisiais prievolių pasibaigimo pagrindais.

Tada LAT’as nurodo subrogacijos negalimumo ir galimumo atvejus:

1) kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats arba yra apdrausta netiesioginė civilinė atsakomybė (pvz., CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Čia subrogacija negalima pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Tokiais atvejais draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, kad įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindamas žalą, padarytą trečiajam asmeniui, arba, pavyzdžiui, draudikas, apdraudęs darbdavio civilinę atsakomybę, neįgytų teisės reikalauti išmokėtų sumų iš darbdavio darbuotojų, t. y. draudėjas, apdrausdamas savo civilinę atsakomybę, kartu apdraudžia ir asmenis, už kurių veiksmus jis yra atsakingas. Tokiu atveju draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją arba jo apdraustus asmenis padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmį. Taigi CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju taikytinos, tik draudimo bendrovių, išmokėjusių išmokas pagal civilinės atsakomybės draudimą, subrogaciniams reikalavimams draudėjui (naudos gavėjui);

2) kitokia situacija yra tuo atveju, jei civilinės atsakomybės draudikas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, draudėjas yra apdraudęs tik savo, bet nėra apdraudęs už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės, t. y. draudimo apsauga galioja tik dėl draudėjo, bet ne dėl žalą padariusio asmens. Tada draudikas, atlyginęs žalą už savo draudėją, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei šis yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę (savo interesą) – solidariai į tą asmenį ir jo draudiką. Toks aiškinimas atitinka ir civilinės atsakomybės draudimo esmės aiškinimo taisykles suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje Nr. 3K-7-499/2005, kurioje aptariami generalinio rangovo ir subrangovo civilinės atsakomybės draudimo bei atsakomybės taisyklės. Taigi ir nagrinėjamoje byloje ekspeditoriaus draudikui sumokėjus draudimo išmoką krovinio siuntėjui, jis įstoja į prievolinį santykį vietoje savo draudėjo (subjekto, įgijusio reikalavimo teisę į kaltąjį asmenį).

Būtent antrasis atvejas yra tikroji subrogacija (ne regresas), kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra skirtingi, o šiuo atveju kreditoriai pasikeičia egzistuojančioje prievolėje. Tokia subrogacija yra būtina, priešingu atveju žalą padaręs asmuo išvengtų civilinės atsakomybės.

Toliau išnagrinėsiu kitą LAT’o bylą (3K-3-46/2009 vasario 10 d., AB “Lietuvos draudimas“ v. UAB “BTA draudimas“), kurioje pateikiamas regreso ir subrogacijos santykis bei teisinė reikšmė. LAT nurodo, kad subrogacijos esmė yra:

“Asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą.

CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Taigi subrogacija – tai draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu (WU past. neprimena įstatyminės cesijos sampratos?).“

Toliau LAT nurodo, kad subrogacijos institutas  turi mažiausiai du tikslus:

“Pirma, šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, ką šiam išmokėjo nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens.

Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė.“

Čia galima daryti išvadą, kad subrogacija priešingai negu lingvistiškai suformuluota CK 6.1015 str. 1 d., jog subrogacija civilinės atsakomybės draudimo atveju yra galima, nes pačią subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi.

Galiausiai pateikiami subrogacijos ir regreso institutų skirtumai:

“Nors CK šeštosios knygos VII skyriuje, reglamentuojančiame reikalavimo perėjimą trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogaciją), nenurodyta regreso ir subrogacijos institutų skirtumo, tačiau, sistemiškai aiškinant šio skyriaus ir kitų CK straipsnių, reglamentuojančių asmenų pasikeitimą prievolėje, taip pat CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio subrogaciją draudimo teisiniuose santykiuose, nuostatas, galima daryti išvadą, kad subrogacija ir regresinė prievolė draudimo teisiniuose santykiuose skiriasi. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Tuo tarpu subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis: draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje.“

Darome išvadą:

1) Subrogacijos atveju prievolė nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Kaip teigia Egidijus Baranauskas “atsistojama į kito batus“.

2) Regreso atveju atsiranda nauja prievolė, kuri paprastai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką: kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė, prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį.

Taigi CK 6.1015 straipsnio prasme niekada nebuvo jokios intencijos taikyti regresą, o subrogacija galima tik kai žalą padaręs asmuo ir draudėjas yra skirtingi asmenys.

Skirti šiuos institutus yra ypač svarbu skaičiuojant ieškinio senatį (dėl ko ir kilo problema minėtoje byloje), nes:

A) Subrogacijai taikomas 1.128 straipsnis. Ieškinio senaties terminas pasikeitus prievolės asmenims

Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

B) Regresui taikomas 1.127 straipsnis. Ieškinio senaties termino pradžia

4. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.

Reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą, kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis).

Iš LAT’o išaiškinimo galėčiau išvesti ir trečiąjį subrogacijos tikslą (drausminimo) draudimo santykiuose:

“Draudikas, žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turi interesą stengtis kuo greičiau užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir priimti sprendimą dėl draudimo išmokos. Draudėjas turi interesą kuo greičiau pranešti apie jam padarytą žalą savo draudikui, nes jeigu dėl delsimo pranešti subrogacija taps neįmanoma, draudikas įgis teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis CK 6.1015 straipsnio 4 dalies nuostatomis.“

Manau, šiame įraše man nors šiek tiek pavyko įtikinti, jog subrogacijos ir regreso institutai turėtų būti iš esmės skirtingi, nesuplakti į tą patį reglamentavimą, kaip padaryta mūsų civiliame kodekse. Akivaizdu, kad nagrinėtas reglamentavimas reikalauja revizijos. Šiuo atveju tik LAT’o išaiškinimai padeda tinkamai taikyti minėtus institutus. Baigdamas įrašą norėčiau pateikti kelis tikrojo regreso pavyzdžius draudimo santykiuose, kai atsiranda nauja prievolė, nes pareiškiamas atgręžtinis reikalavimas, o žalą padaręs asmuo ir draudėjas sutampa:

LR draudimo įstatymas
96 straipsnis. Draudiko teisė išreikalauti sumokėtas sumas iš draudėjo ar apdraustojo
1. Jei draudiminis įvykis įvyksta Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, dėl draudėjo (ar apdraustojo) tyčios, tai draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš draudėjo ar apdraustojo.
TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMAS 

22 straipsnis. Draudiko sumokėtų išmokų grąžinimas
1. Draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis:
1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo;
2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties;
3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę;
4) pasišalino iš įvykio vietos;
5) padarė žalos tyčia.
Apibendrinant, regreso teisė atsiranda, kai nustatoma kaltė t.y. draudėjo tyčia.
Reklama

7 Responses to Subrogacija, regresas ir cesija

  1. sizipas says:

    Komplimentai už įdėtą laiką ir sofistikuotą samprotavimą. Tačiau negalėčiau sutikti su tamstos išvadomis, nes remiatės klaidingomis prielaidomis. Painiava tarp praktikos ir reguliavimo, mano įtarimu, kilo dėl nuo CK priėmimo truputį pasikeitusių civilinės atsakomybės draudimo visuomeniniuose santykiuose dominuojančių tikslų. Atsiradus privalomajam transporto priemonių valdytojų c.a.d., sutarties pagrindinis tikslas tapo nebe draudėjo apsisaugojimas nuo nuostolių, o potencialių kreditorių interesų apsauga nuo draudėjo nemokumo ir pan. Tačiau teismų praktika, užuot ėjusi link to paties atsakymo elementariu keliu pasitinko sudėtingesnį ir dėl to iš šių institutų pasidarė visiška košė makalošė. Gal aš ir klystu, bet prieš taip sakydamas pamąstykit apie tai ką sakau

  2. WU says:

    Sizipai,
    Jūsų versiją esu girdėjęs iš draudimo teisės specialistų. Aš sutinku, kad buvo galima eiti kitu keliu, tačiau liktų painiava tarp regreso ir subrogacijos. Mano vienas iš tikslų yra, kad tarp šių institutų būtų pastebėti esminiai skirtumai, o CAD yra tik vienas iš pavyzdžių. Mano nuomone, asmenų pasikeitimo prievolėje institutai CK suformuluoti iš esmės ydingai.

  3. sizipas says:

    Nesiginčysiu dėl to ar ydingai, nes nesu didelis šios srities specialistas. Manau, vertėtų atidžiau palyginti lietuviškąją šių institutų koncepciją su užsienio valstybių. Ypač tų, kurių teisė buvo vienas iš mūsų kodekso šaltinių. Bet vėlgi, metu komplimentą, net jei su išvada nesutinku, įrašas tikrai vertingas ;)

  4. kreivarankis says:

    Subrogacija reiškia, kad nepasibaigia pagrindinė prievolė tarp žalą patyrusio asmens, tiesiog į jo “batus stoja“ draudikas. Ir, kaip supratau, vienas iš subrogacijos taikymo (t.y. atsisakymo užbaigti pagrindinę prievolę) motyvų yra, kad pagrindinei prievolei pasibaigus naujas kreditorius prarastų ankstesniojo kreditoriaus galimai turėtas kokias tai papildomas reikalavimo galimybes. Taigi subrogacijos taikymas yra nustatomas naujojo kreditoriaus naudai.
    Tačiau jei kalbėtume apie ieškinio taikymo senatį, tai išeitų, kad toje vietoje naujasis kreditorius atsiduria nepalankesnėje situacijoje, nei turėdamas regsinio reikalavimo teisę, nes subrogacinio reikalavimo atveju senatis pradedama skaičiuoti nuo to momento kai pirminis kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie žalos padarymą jam, o regresinio reikalavimo atveju – vėliau t.y. kai reikalavimo teisę gausiantis naujasis kreditorius įvykdo pagrindinę prievolę. Apie tai kalba iš ši tavo pateikta LAT argumentacija: “Draudikas, žinodamas, kad ieškinio senaties terminas gali pasibaigti, turi interesą stengtis kuo greičiau užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir priimti sprendimą dėl draudimo išmokos. “ Taigi šiuo senaties požiūriu subrogacija naujajam kreditoriu yra nepalankesnė lyginant su regresu, taip?

  5. Galima sakyti, kad nepalankesnė. Realiai padaryta būtent taip, kad keičiantis kreditoriams yra ginamas skolininko interesas, kad senatis neatsinaujintų kiekvieną kartą ir nesitęstų “pasaka be galo“.
    Subrogacijos atveju tiesiog pasikeičia asmenys, o regreso atsiranda nauja prievolė. Subrogacijos atveju pagrindinė prievolė tiesiog tęsiasi, nes jei jos nebūtų – reikštų kad prievolė išivis pasibaigė.

  6. Atgalinis pranešimas: LAT’as išaiškino pirmąją actio Paulianą sąlygą « Dar viena alternatyvi nuomonė

  7. Linas says:

    Sveiki, Tomai,
    jūsų straipsnis orientuotas į subrogacijos ir regreso skirtumus tik draudimo teisinių santykių srityje. Pasigedau subrogacijos ir regreso skirtumų analizės įvairesnių civilinių teisinių santykių kontekste, šiek tiek liko neaiškūs atribojimo kriterijai.
    Jeigu teisingai supratau – subrogacija tai yra reikalavimo perėjimas įstatymo pagrindu. Tuo tarpu regresas – tai naujos prievolės atsiradimas įstatymo pagrindu. Man peršasi išvada, jog skirtumas tarp subrogacijos ir regreso priklauso išimtinai nuo įstatymo leidėjo valios (pvz. kaip ir skirtumas tarp konsensualinių ir realinių sutarčių).
    Pvz. CK 6.112 ir CK 6.114 str. aiškiai yra išvardinti subrogacijos atvejai, nes įstatymo leidėjas kalba apie reikalavimo perėjimą, o ne apie naujo atgręžtinio reikalavimo atsiradimą. Painiavos tik įneša netinkamoje vietoje vartojama konstrukcija “regreso tvarka“. Tuo tarpu CK 6.280 str. jau kalba apie regresą, nes vartoja konstrukciją “atgręžtinio reikalavimo“.

    O gal jūs matote koncepcinių skirtumų tarp subrogacijos ir regreso, kurie neturėtų priklausyti nuo įstatymo leidėjo valios, o būtų gairėmis teisėkūroje?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: