Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina

Po 2010 m. balandžio 20 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo minėtasis teismas reguliariai užverčiamas su kreipimaisis iš kitų teismų, kuriais prašoma ištirti tam tikras teisės aktų nuostatas dėl jų konstitucingumo. Prašymų dalykas – socialinės garantijos, šiuo atveju dažniausiai pensijos. Manau, tai galima pavadinti sniego gniūžtės efektu. Kreipimųsi esmė, yra krizės laikotarpių sumažintos pensijos ir teisėtų lūkesčių gynyba pensijos kaip privačios nuosavybės gynimo doktrina. Šiuo klausimu pasidomėjau, nes ne vienas asmuo klausė “kaip ten yra su ta pensija privačia nuosavybe?“. Taigi šio įrašo tikslas yra atskleisti pensijos kaip privačios nuosavybės sąvokos turinį ir pateikti šiokias tokias pastabas.

Pati doktrina egzistuoja gana seniai, bet dabar ji didžiulės socialinės grupės susidomėjimo objektu ir pažeistų konstitucinių teisių gynybos priemone.  Ji mūsų konstitucinėje doktrinoje atsirado 2002 lapkričio 25  d. nutarime, kuriame LKRT nurodė, kad:

“asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę; ši teisė turi būti saugoma ir ginama ir pagal Konstitucijos 23 straipsnį“.

Tačiau ši idėja negimė iš niekur, Konstitucinis Teismas ją “rado“ Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) doktrinoje. Tiksliau pasakius rado vieną sakinį ir jį išplėtojo, kurio pagrindu dabar turime gana keistą konstitucinę nuosavybės sampratą į kurią įeina socialinės garantijos. Taigi, LKRT pagrindė šią nuostatą teigdamas, kad:

“Teisė į senatvės pensiją su teise į nuosavybę yra siejama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (Cour eur. D. H., arrêt Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin 2002)“

Aš toli gražu nesu geras EŽTT praktikos specialistas, bet oficialaus teismo tinklalapio paieška naudotis moku ir paieškojau praktikos šiuo klausimu. Be minėtos LRKT bylos nieko neradau, todėl nors ir ne kategorišką, bet galiu daryti išvadą, kad EŽTT šios doktrinos neplėtoja. Grižtant prie pačios bylos galime pastebėti, kad EŽTT sprendimą priėmė 2002 birželio 4 d., o LRKT ja pasirėmė 2002 lapkričio 25 t.y. apytiksliai po pusmečio. Akivaizdu, kad per tokį trumpą laiko tarpą pats EŽTT tos doktrinos niekaip negalėjo susplėti išplėtoti.

Dabar kas buvo pasakyta toje byloje. Bylos esmė, kad pareiškėja, gyvendama Nyderlanduose, tam tikrą laiko tarpą negavo pensijos. Tokį teisinį reglamentavimą ji ginčijo, kaip diskriminacinį. Per daug nesiplėsiu į detales, nes jos dabar nagrinėjamu klausimu yra nereikšmingos. Vienas iš pareiškėjos gynybos argumentų buvo, rėmimasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 protokolo 1 straipsniu, kuriame teigiama, kad:

“Every natural or legal person is entitled to the peaceful enjoyment of his possessions. No one shall be deprived of his possessions except in the public interest and subject to the conditions provided for by law and by the general principles of international law.

The preceding provisions shall not, however, in any way impair the right of a State to enforce such laws as it deems necessary to control the use of property in accordance with the general interest or to secure the payment of taxes or other contributions or penalties.”

PASTABA. Šis teisinis reguliavimas iš esmės atitinka mūsų Konstitucijos 23 straipsnį, kuris dabar aptariamo LRKT išaiškinime vyraujantis t.y. juo nustatoma teisė į pensiją kaip privačią nuosavybę. Šiame straipsnyje nurodoma:

“Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Į šį pareiškėjos argumentą, kurį ginčyjo Nyderlandų vyriausybė, EŽTT be kitų argumentų pasakė, kad:

“the applicant’s rights to a pension under the General Old Age Pensions Act could be regarded as a “possession” within the meaning of Article 1 of Protocol No. 1 and that, consequently, Article 14 of the Convention was applicable.“

T.y. iš esmės pritarė pareiškėjos pozicijai, kad teisė gauti pensiją patenka į privačios nuosavybės sąvoką. Daugiau nieko apie tai nebuvo pasakyta. Taip mūsų konstitucinėje teisėje po pusmečio atsirado šį sąvoka, kuri įnirtingai plėtojama ir dabar. Tačiau derėtų nepamiršti vieno dalyko, kad EŽTT kaip teismas yra ypatinga institucija. Tai yra ta tikroji paskutinioji instancija, kuri padeda žmonėms apginti savo teisės, kai valstybės viduje dėl vienokių ar kitokių priežasčių to padaryti neįmanoma. EŽTT pagrindinė funkcija yra teisių gynyba, o gindamas jas, jis neretai sugeba laužyti iš pažiūros nusistovėjusius teisės institutus ir teisines sąvokas. Taip yra dėl konvencijos senumo ir lakoniškumo, kai reikia apginti konkretaus asmens A teisės byloje X, esamą žmogaus teisių pažeidimą reikia patalpinti po kažkuria konvencijos nuostata. Šiuo atveju viena iš nuostatų buvo 1 protokolo 1 straipsnis kalbantis apie privačią nuosavybę.

Toliau ši doktrina aktyviai plėtojama LRKT praktikoje ir, atsižvelgdamas į Konstitucinį Teismą pasiekiančius prašymus, bus plėtojama ir ateityje. Minėtame nutarime LRKT toliau plėtoja šią doktriną nurodydamas, kad:

“Konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga. Šiuo atveju teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų. Asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d.,  2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).“

Kaip matome, čia socialinė garantija (pensija) virsta privačia nuosavybe, kurios gynybą užtikrina 23 straipsnis. Remiamasi ne vienu konstituciniu principu, bet, ko gero, svarbiausią vaidmenį nagrinėjant esamą problemą dėl paties pensijų mažinimo atlieka teisėtų lūkesčių principas. Jis yra tas saugiklis, kuris neleidžia mažinti pensijų. Tai pasako ir LRKT:

“valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų: asmenys, kuriems Konstitucijos ar įstatymo nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kurios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau.

Minėta ir tai, kad kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga; konstitucinė nuosavybės teisių apsauga – tai iš Konstitucijos bei Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų kylančios teisės reikalauti, kad būtų įvykdyti turtinio pobūdžio įsipareigojimai asmeniui, apsauga; teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.“

Štai čia pradeda kilti problemos. Teisėti lūkesčiai yra iš esmės suabsoliutinami ir susidaro tokia situacija, kai valstybė nebegali mažinti socialinių garantijų, o gali jas tik didinti. Čia prieiname ir prie to, kad pati pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina parodo savo ydingumą. Galvoje kyla mintis, kad valstybei didinat pensijas didėja ir privačios nuosavybės apimtis. Įdomu. T.y. priimamas politinis sprendimas, kas pas mus yra populiaru prieš rinkimus, o tai reiškia, kad padidėjo didžiulės socialinės grupės privati nuosavybė. Iš esmės ji atsirado iš oro ir ją gina teisėtų lūkesčių principas bei Konstitucijos 23 straipsnis. Tokios problemos atsiranda tada, kai Konstituciniame teisme nebelieka civilinės teisės specialistų ir socialinė garantija, kurią laiduoja valstybė, tampa privačia neliečiama nuosavybe su visom iš plaukiančiomis jos apsaugos priemonėmis:

“Taigi teisinio reguliavimo koregavimas, kuriuo mažinamos senatvės pensijos dėl to, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.) ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas lėšų, būtinų senatvės pensijoms mokėti, sukaupimas, reiškia ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tam tikru mastu yra ribojama asmens, kuriam senatvės pensija buvo paskirta ir mokama, nuosavybės teisė.“

Toliau seka išaiškinimai, kad kadangi tai privati nuosavybė, valstybei ją nusavinus t.y. per krizės laikotarpį mažinant socialines garantijas, būtina nustatyti jų kompensavimo mechanizmą:

“Taigi įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.“

Paryškinau sąvokas “per protingą laikotarpį“ ir “teisingai kompensuoti“ ne šiaip. Pirmoji reiškia, kiek įmanoma greičiau, o antroji sugrąžinti visą nusavintą privačią nuosavybę.

Viena iš priežasčių, kodėl mano manymu pensijos kaip privačios nuosavybės doktrina yra iš esmės ydinga – mūsų pensijų sistema ir jų kaupimo mechanizmas. Būdamas gana jaunas, anksčiau galvodavau, kad pensija yra kaupiama taip, kad kas kartą tau yra nurėžiama dalis darbo užmokesčio, kuris laikomas sąskaitoje X iki asmuo sulauks tam tikro amžiaus ir iš tų sukauptų lėšų senatvėje gaus periodines išmokas. Deja, klydau. Štai kaip pats LRKT apibūdina pensijų kaupimo sistemą:

“visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas – kad dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių.“

Mano ekonomikos žinios menkos, bet manau, LRKT čia gana tiksliai apibrėžė kaip veikia mūsų socialinio draudimo sistema. Ji veikia ad hoc (tam reikalui), tai reiškia, kad tu dirbdamas iš esmės nekaupi sau pensijos (nors negalima pamiršti, kad nuo tavo socialinio draudimo įmokų dydžio priklausys tavo pensijos dydis, bet nagrinėjama tema tai nėra esminė detalė), tavo įmokos tuo metu keliauja esamiems pensijų gavėjams. Taip man visiškai nesuprantamas atrodo privačios nuosavybės dydis, kaip jį reikia pamatuoti, tu sau pensijos iš esmės nekaupi, o esi priklausomas nuo ateities kartų našumo ir jų sukurtos ekonominės-socialinės gerovės.

Apibendrindamas, manau, kad LRKT suklydo sukūręs tokią doktriną, kurios pasekmes dar ilgai teks virškinti ateities kartoms ir kurios tikrai nepriartins prie krizės pabaigos. Manau, Konstitucinis teismas galėjo apsiriboti ir be 23 str. ir puikiai taikyti likusią sukurtą doktriną socialinėms garantijoms. Manau galėjo užtekti:

“Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą, kaip konstitucinę vertybę; valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę; asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

Valstybė turi sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę apsaugą (Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris suponuoja, kad:

– paskirtų ir mokamų pensijų mažinimas turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, jis turi būti būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį paskirtų ir mokamų pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos;

– gali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; nustatant šią ribą reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik pensiją gaunančio asmens minimalius socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.“

Baigdamas noriu pridurti, kad jokių būdu nesu tas, kuris nori, kad iš pensininkų būtų atimamos ar mažinamos pensijos. Tačiau yra susiklosčius reali ekonominė situacija, kurios reikia paisyti. Jeigu politikams didinant socialines garantijas egzistuoja ekonominis pakilimas, tai atėjus metui jas mažinti ir sukūrus pensijų apsaugos doktriną, padarančia jas neliečiamas ekonominio pakilimo nėra ir po šio LKRT išaiškinimo biudžete pinigų tikrai nepadaugėjo. Būtų idealu, bet taip nėra. Todėl tokios doktrinos formavimas yra daugiau fikcinio pobūdžio ir vargu, ar kada bus įgyvendintas realybėje, o tai nedidins žmonių pasitikėjimo nei valstybe, nei teisingumo sistema, nei Konstitucija. Kaip paaiškinti žmogui, kad yra Konstitucinio TEISMO sprendimas, bet jis nėra vykdomas?? Todėl, manau, kad tikrai reikėjo pasirinkti labiau rezervuotą poziciją, nes ateityje tai kainuos labai brangiai. Reikėtų nepamiršti, kad realybėje teisė yra įrankis (šiuo atveju nekalbu apie teisinę valstybę kaip vertybę), kuriuo nebus galima pasinaudoti, jeigu nėra tam tinkamos politinės ir ekonominės terpės ir taip ji virsta deklaratyvia..


Reklama

12 Responses to Pensijų kaip privačios nuosavybės konstitucinė doktrina

  1. sichuan says:

    Jei KT pensijas traktuoja kaip privačią nuosavybę, vadinasi neturėtų kilti konstitucinių problemų šią nuosavybę ateityje apmokestinti.
    Šiaip būtų įdomu į šią problemą pažiūrėti per civilinės teisės prizmę dėl ateities sandorių sudarymo ir jų galiojimo.
    Beje, ar konstitucinis teismas yra pateikęs nuosavybės apibrėžimą?

  2. egriseus says:

    KT tokį pat rezultatą galėjo pasiekti per “lūkesčių“ gynimo principą. Gal ir būtų galima sutikti su pensijos kaip nuosavybės traktavimu, jei kalba eitų apie nuosavybę “Į teisę“, o ne konkrečius įstatymais paskirtos pensijos dydžius. Pavyzdžiui, jei Sodros biudžetą sąlyginai laikytume nuosavybės objektu, o turinčius teisę į pensijas – bendrasavininkiais, tai objektui sumažėjus, atitinkamai mažėja ir turimos nuosavybės dalis biudžete. Iš civilinės teisės pozicijos absurdiška, kai sumažėjus nuosavybės objektui, bendraturčiai reikalautų tokio pat dydžio dalies objekte.

  3. Nežinojau says:

    Sichuan- geras pastebėjimas mano manymu, kad jei pensijos- privati nuosavybė- tai kodėl gi jos neapmokestinus. Aš pats nenorėčiau, kad pensininkams nurėžtų dalį pensijos (visgi vargingai jie gyvena- bent dauguma). Tačiau, visgi esant tokiai situacijai turi galioti ne tik minėtasis visuotinumo principas (“aš finansuoju tavo pensijas- tavo vaikai finansuos mano pensijas“ principas), bet ir solidarumo, tai yra- jei kenčiam visi šią krizę (kurios pabaigos bent aš asmeniškai mūsų krašte per artimiausius dvejus metus nematau) tai kenčiam visi- neskirstant žmones į kažkokius socialinius, ekonominius, ar dar kokius sluoksnius. Ir tas “nuosavybės apmokestinimas“ galėtų būti dar vienas “saugiklis“- norint sutaupyti papildomai pinigų- jeigu pensijų mažinimas neišdegtų kažkokiu stebuklingu būdu.
    O kas liečia patį autoriaus straipsnį- tai bent aš asmeniškai visiškai sutinku, su tuom, jog LRKT padarė klaidą, kurią kaip minėjo, jog dar ateities kartos ilgai tą virškins. O kažkaip plačiau komentuot net ir nėra ką- žmogus labai aiškiai ir rišliai viską išaiškino- o kadangi bent 90% viso straipsnio pasvarstymams pritariu- nesinorėtų perkartoti viską iš naujo.

  4. Piktybinis realistas says:

    “… valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys…, iš savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų.“

    Lietuvoje kaip žinia yra tam tikros kategorijos asmenų, kurie gali (tarkim, kaikinai) negauti jokių pajamų, tačiau yra verčiami mokėti SODROS įmokas – pavyzdžiui, individualių įmonių savininkai ir kt. Ir tokia tvarka nustatyta atitinkamuose įstatymuose.

    Kaip manot, ar galėtų šita tvarka būti pripažinta antikonstitucine, jei kas nors suinteresuotas kreiptųsi į teismą ir bandytų apeliuioti į KT nutarimą?

    O galbūt ir netgi bendriau – kiek teisėti Konstitucijos šviesoje yra mokesčiai, niekaip nesusiję nei su turtu, nei su nuosavybe? Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais PSD, kuris privalo būti mokamas kas mėnesį nuolat arba kartą per metus. Juk gali būti žmonių, kurie iš viso nedirba ir negauna jokių pajamų, tačiau gyvena, pavyzdžiui, iš legalių santaupų, už kurias kažkada nustatyta tvarka jau yra susimokėję visus reikalingus mokesčius?

    Ir dar.

    KT teisėjams tikriausiai nedašunta, kad socialines garantijas valstybė gali mažinti ne tik mažindama pensijas pinigine išraiška, bet ir vykdydama devalvaciją arba tyčinę infliaciją įvairiausiais būdais. Tad natūralu tikėtis, jog sekančiame doktrinos plėtojimo etape galbūt bus sugalvoti reikalavimai nuolat indeksuoti pensijas, kad “nuosavybė“ nemažėtų. Belieka stebėti, ar gali teisiniai konstruktai įveikti ekonominę realybę, kuo nuoširdžiai tiki koks 90 proc. paprastų piliečių: duokit mums pensijas ir algas kaip EU ir mes gyvensim kaip EU.

  5. Marius says:

    Blogai, kad suplaktos dvi situacijos: yra dvi kategorijos piliečių, kuriems buvo sumažintos. Pirma – gaunantiems tik pensijas, ir antra kategorija, kurie gauna pensiją ir dirba. Nematau jokio pažeidimo pensijų mažinime visiems vienoda dalimi – pinigų yra tiek kiek yra ir esant mažesniame SoDros biudžete reikia mažinti išmokas. Tačiau antrai pensijų kategorijai yra akivaizdus pažeidimas – žmogui yra sumažinima pensija kur kas daugiau nei nedirbantiems pensininkams. T.y. baudžiamas už tai kad dirba. Akivaizdi venos kategorijos pensininkų diskriminacija. Prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui: “Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

  6. WU says:

    Egriseus,
    Tai ir buvo galima apibrėžti paprasčiau, nelendant į 23 str. nurodant, kad pensija yra įstatyme numatytus reikalavimus atitinkančio asmens turtinė teisė, kurią laiduoja valstybė, kuri privalo užtikrinti orią senatvę ir t.t. Dabar aš bijau, kad su visomis socialinėmis garantijomis taikant analogiją bus įkalta ta pati apsauga.

    Piktybinis realiste,
    Dėl PSD atskira tema, kuria norėčiau parašyti, manau, kad ta apimtimi, jog mokestis nepririštas prie pajamų yra prieštaravimas Konstitucijai, nors finansų ministerija ir Vyriausybė pareiškia, kad iš tokių asmenų nebus išsiieškoma.
    O dėl infliacijos ir susijusio indeksavimo KT tame pačiame išaiškinime yra pasakęs:
    „Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo, taigi įpareigoja vienąkart nustatytas (ir taikomas) socialines (materialines) garantijas atitinkamai peržiūrėti (didinti jų dydžius), jeigu ekonominė, socialinė situacija pasikeičia taip, kad tos nustatytos (ir taikomos) garantijos labai nuvertėja, juo labiau jeigu jos apskritai tampa nominalios (kartu darant išlygą dėl proporcingo ir laikino išmokų sumažinimo, kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai)“.
    Šio išaiškinimo tikrai neginčysiu, nes jis yra geras, jeigu nesuabsoliutinsi..

  7. ausra maldeikiene says:

    puikus tekstas. Ir problemos formuluojamos aiškiai. Ekonomikos teorija pay as you go sistemos generuojamos pensijos tikrai nelaiko nuosavybės forma. Taip sukuriama tik teisė į pajamas senatvėje. Beje, jei jau tas KT PAYG pensiją mato kaip nuosavybės formą, tai niekaip nesupranmtu, kodėl perpus sumažintos nedarbo draudimo išmokos jau netraktuojamos kaip analoigiškos nuosavybės formos pažeidimas. Beje, ta pati ekonomikos teorija griežtai sieja nedarbo draudimo išmokos dydį su darbo užmokesčio dydžiu — jei išmoka mažėja, darbo dalis pajamose mažėja. Jauni energingi vyrukai kovojantis už savo pensijas gal geriau pradėtų kovoti dėl savo pajamų, jei yra samdomi darbuotojai, tai atieyje oir pensiją padidintų.

  8. WU says:

    Aušra,
    Tai mano mintis ir buvo tokia, kad iš esmės per teisėtų lūkesčių principą ir galimas analogiškos doktrinos formavimas ir su kitomis socialinėmis garantijomis. Jeigu šis procesas įsibėgės, jo nebe sustabdysime, nes Konstitucinis Teismas vos ne kas dieną priima prašymus dėl tam tikrų išmokų ir įstatymų nuostatų konstitucingumo. Iš esmės galima prieiti prie to, kad jokių išmokų ar garantijų negalima mažinti asmenims, kurie jas gauna tam tikro dydžio, galima tik didinti, o sumažinus privaloma kompensuoti.

  9. Piktybinis realistas says:

    WU,

    pagal lietuviškus įstatymus tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, kai faktinės pajamos mažesnės už minimalią algą) su pajamom nesusietas ne tik PSD, bet ir SODROS mokestis. Kitaip sakant, net jei tu pajamų negauni iš viso, SODRĄ ir PSD mokėti vistiek privalai – valdžios paskirtą tam tikrą fiksuotą sumą. Paskutinė PSD redakcija individualių įmonių savininkų PSD įmokas sieja su SODRA. Dėl činovnikų neapsižiūrėjimo ten esama prieštaravimų, kurie galbūt duotų galimybę išsisukti individualių įmonių savininkams išsisukti nuo PSD, bet paties principo tai nekeičia.

    Jūs rašot, kad valdžia žada iš skolininkų PSD neišmušinėti. Tai tik papildomai įrodo teisinės situacijos Lietuvoje absurdiškimą. Nes skola yra skola (teisiškai tai vadinama mokestine nepriemoka). Tam, kad ji nebūtų išieškoma, ji privalo būti oficialiai pripažinta beviltiška. Mokesčių administravimo įstatymas numato atvejus, kada tas leidžiama. Atvejų yra keli. Bet jeigu valdžia per 2009/2010 priskaičiavo 70 000 PSD skolininkų, tai daugelis iš jų skolingi ir už ankstesnius metus, ir niekas Kubiliui nedavė teisės tas skolas nurašyti. Nebent individualiai atskirais atvejais. Jis tiesiog privalo jas išieškoti, nes negalima įstatymus vykdyti pasirinktinai, o mokesčių išieškojimui galioja 5 metų senatis. Taigi, privalo, bet bijo ir prasižioti. Nežinau, kur žiūri opozicija, neapskųsdama Kubiliaus Valstybės kontrolei arba neiškeldama interpeliacijos Šimonytei už pareigų neatlikimą.

  10. WU says:

    Piktybinis realiste,
    Pats girdėjau iš Šimonytės lūpų, kad tam tikriems asmenims, kurie nebus pajėgūs susimokėti PSD, jis bus nurašoms t.y. bus laikoma “BEVILTIŠKA MOKESTINE NEPRIEMOKA“.
    Įstatymo teisinis reguliavimas yra blogas. Todėl bus vykdomas su išlygomis, kurių jame nenumatyta. Taip protingumas ims viršų prieš raidę, kuri yra prasta. Opozicija sėdi tokie patys žiopliai ir teisiniai nihilistai. O Valstybės kontrolei nelabai pasiskųsi šiuo klausimu.

  11. Atgalinis pranešimas: ulevičius.lt » „Užsidirbta pensija“. Cinizmo dekonstrukcija

  12. Atgalinis pranešimas: Kostitucinė nuosavybės samprata « Dar viena alternatyvi nuomonė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: