LRKT pranešimas dėl apkaltos A. Sacharukui ir L. Karaliui

Viešojoje erdvėje neatkreiptas dėmesys, todėl leisiu sau pacopy-paste’inti Konstitucinio Teismo pranešimą spaudai:

Konstituciniame Teisme šiandien priimti du nauji prašymai. Pareiškėjas – Seimas 2010 m. gegužės 25 d. dviejuose nutarimuose išdėstytuose paklausimuose prašo išvadų, ar Seimo narių Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus konkretūs veiksmai, nurodyti Seimo specialiosios tyrimo komisijos dėl Seimo narių pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą Seimo nariams Aleksandrui Sacharukui ir Linui Karaliui pagrįstumui ištirti ir išvadoms dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadose, prieštarauja Konstitucijai.

Prašymų tekstus galima rasti interneto svetainėje http://www.lrkt. lt, žr. Prašymai ir bylos / Gauti ir neišnagrinėti prašymai dėl A. Sacharuk ir  Lino Karaliaus.

P. S. artimiausiu metu žadu susipažinti su prašymais.

Šaltinis: http://www.lrkt.lt

Reklama

Konstitucinės kontrolės modelio pasirinkimas

Turbūt, dauguma skaitančiųjų mano įrašus (taip – tie trys žmonės:) žino, kad pasaulyje iš esmės egzistuoja du konstitucinės kontrolės modeliai:

  1. Kontrolę vykdo bendrosios kompetencijos teismai;
  2. Kontrolę vykdo specializuota institucija (teismas).

Šių modelių šaknys skirtingos. Nes bendrosios kompetencijos teismų konstitucinės kontrolės modelis atsirado JAV 1803 m. Aukščiausiajam federaliniam teismui sprendžiant Marbury vs. Madison bylą, kurioje teismas pasisakė, kad: “teismas gali netaikyti įstatymo, jeigu jis neatitinka Konstitucijai“.  Kitas modelis atsirado gerokai vėliau, kai H. Kelsenas maždaug 1920 m. (nepykit, nepamenu datos tiksliai) sukūrė Austrijai specifinį kontrolės mechanizmą. Šiame įraše pabandysiu trumpai atskleisti kodėl pasirinktas būtent toks modelis. Šiai temai geriausiai tinka Luis Favoreu idėjos, kuriomis ir remsiuosi.

Pirmiausia, modelių skirtumą lėmė parlamento absoliutizmo doktrina. Pagal ją Europoje parlamentai ilgą laiką veikė nekontroliuojami. Favoreu, tai vadina įstatymo sakralizavimu. Nuo 1789 m. revoliucijos iki XX a. viešpatavo Rousseau teiginys, kad “įstatymas yra neklaidingas“, kurio beveik niekas neginčijo. Teisės viešpatavimas yra įstatymo viešpatavimas: “teisėtumo samprata sutampa su legalumo samprata, tai yra su viešosios valdžios ar privačių asmenų veiklos atitikimu parlamento įstatymams. Teisė vis labiau sutapatinama su parlamento priimtais aktais. Visiškai kitoks požiūris pasireiškia Amerikoje, kaip jau parodžiau minėtoje byloje sukurtame precedente. Ten šventa Konstitucija – ne įstatymas. Amerikiečiai ypač sureikšmina Konstituciją kaip simbolį. Iš esmės jie už viską dėkingi Konstitucijai, visi jų tautos didieji pasiekimai kyla iš jos.

Antra, paprastų teisėjų nesugebėjimas vykdyti konstitucinės kontrolės. M. Cappelletti teigė, kad:

“Kontinentinės Europos teisėjai paprastai yra karjeros magistratai, nelabai sugebantys įgyvendinti įstatymų kontrolę, uždavinį, kuris, kaip matysime, visados yra kūrybinio pobūdžio ir gerokai sunkesnis nei tradicinė teisėjų – “paprastų įstatymo aiškintojų“ ar “ištikimų įstatymo tarnų“ funkcija. Konstitucijos normų aiškinimas labai skiriasi nuo paprastų įstatymų aiškinimo, tokiam aiškinimui būdingas kitoks požiūris, kuris nesiderina su tradiciniu kontinentinės Europos karjeros teisėjų “silpnumu ir nedrąsa“ “.

Atkreipiant dėmesį į šį punktą, galima padaryti porą pastebėjimų iš Lietuvos. Pvz.: kokiam E. Kūriui neretai buvo prikišama koks jis teisėjas, atėjęs į Konstitucinį Teismą, juo net nedirbo. Esą mokslininkai neturi privalumų prieš praktikus ir t.t. Taip pat pas mus kartais pasireiškia ir nedrąsa, kai bendrosios kompetencijos teismai kreipiasi į Konstitucinį situacijoje, kur nėra konstitucingumo problemos, o tiesiog nori, kad būtų išaiškintas tam tikros teisės normos turinys.

Kitas dalykas būtų, vieningos teismų sistemos nebuvimas. Bendrosios teisės sistemos šalyse teismų sistema sudaro vieningą darinį, o Europoje yra paplitęs dualistinis arba specializuotųjų teismų modelis. Todėl tik vieningoje teismų sistemoje konstitucinę kontrolę gali vykdyti bendrosios kompetencijos teismai, priešingu atveju gali iškilti problemų, nes dualistinėje sistemoje skirtingom sistemoms priklausantys teismai gali konstituciją išaiškinti skirtingai ir taip sudaryti koliziją. Tokia situacija pasitaikė Graikijoje, kai 1985 m. Valstybės Taryba ir kasacinis teismas  laikėsi skirtingų pozicijų, kai buvo sprendžiamas aukštojo mokslo įstatymo atitiktis Konstitucijai.

Dar vienas aspektas, kuris labiau būdingas XX a. pradžiai – nepakankamas konstitucijų griežtumas. Carre de Malbergas, nagrinėdamas Prancūzijos III Respublikos konstitucinę santvarką pažymėjo:

Amerikos teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra įstatymų leidėjui neįveikiama kliūtis, nes jis vienas pats negali  Konstitucijos pakeisti. Pas mus yra priešingai: parlamento daugumai, kuri priėmė teisminės valdžios paralyžuotą įstatymą, panorus, kad viršų paimtų jos valia, užtenka Nacionaliniame Susirinkime patvirtinti savo sprendimą arba priemonę, anksčiau priimtą laikantis paprastos sprendimų priėmimo procedūros. Esant šioms sąlygoms, tikėtina, kad teisminė valdžia rimtai suabejos, ar verta priimti sprendimą, draudžiantį taikyti įstatymus dėl to, kad jie prieštarauja Konstitucijai.“

Galima rasti ir istorinių sumetimų, kodėl Europoje buvo pasirinkta speciali institucija, atliekanti konstitucinę kontrolę. Pirmiausia tai fašizmo ir nacizmo  praktikos baisiosios pamokos, tiesiogiai lėmusios  Konstitucinio Teismo įkūrimą Vokietijoje ir Italijoje bei atkūrimą Austrijoje. Lygiai taip pat – siekimu nustatyti tikrą demokratinę santvarką po diktatūros laikotarpių – galima aiškinti Ispanijos ir Portugalijos konstitucinių tribunolų įkūrimą. Kelseniškas specialiosios institucijos, kaip konstitucinės kontrolės vykdytojos modelis atrodė priimtinesnis, nepaisant daugelio mokslinių diskusijų.

Čia pateikiau trumpą apibendrinimą, kurį noriu pastatyti prieš nepagrįstus teiginius, kuriais įrodinėjama, kad perdavus konstitucinės kontrolės funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (t.y. bendrosios kompetencijos sistemai) išrasim panacėja, kuri apsaugos nuo Konstitucinio Teismo “korupcijos ir savivalės“…

%d bloggers like this: