Tiesioginiai merų rinkimai: parengiamieji klausimai.

Paskutiniu metu netyla diskusija dėl galimybės rengti tiesioginius mero rinkimus. Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas ir vidaus reikalų ministerija parengė projektą, kuriame numatyti du galimi modeliai. Esminis klausimas, kuriai valdžiai, vykdomajai ir leidžiamajai, priklausys meras. Manau, būtų tikslinga panagrinėti abi alternatyvas.

Visų pirma galima peržiūrėti bendrybes.  Kandidatą į merus gali iškelti politinės partijos, taip pat galima išsikelti pačiam. Merų kadencijos sutampa su tarybos ir rinkimai vyksta tuo pačiu metu. Sutampa ir atstatydinimo pagrindai: teisės pažeidimai, neveikimas. Taip pat sutampa ir pačios atstatydinimo procedūros.

Dabar galima pereiti prie pirmosios alternatyvos, mero kaip savivaldybės tarybos pirmininko.

Šiuo atveju meras, kaip ir dabar, būtų tarybos pirmininkas ir jos narys. Mero kompetencija išsaugotų dabartines savo funkcijas, tokias kaip tarybos darbo organizavimas, jos sprendimų pasirašymas, savivaldybės viešųjų (kurių savininkė yra savivaldybė) ir savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų ir t.t. Tačiau yra numatomi pakeitimai, tam tikra apimtimi praplečiamos kompetencijos ribos t.y. dalis išimtinės tarybos kompetencijos perduodama merui:

1. gyvenamųjų vietovių ar jų dalių suskirstymo (sugrupavimo) į seniūnaitijas tvirtinimas;
2. administracijos struktūros tvirtinimas administracijos direktoriaus teikimu;
3. mero kompetenciją siūloma papildyti įgaliojimais, kurie dabar priskirti vykdomosios institucijos kompetencijai: viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbo kontroliavimas ir koordinavimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad yra dar vienas pasiūlymas “nustatyti galimybę, kad pati taryba gali pavesti merui vykdyti papildomus įgaliojimus“. Kol kas man nelabai aišku, ką reiškia ši nuostata. Galiu tik pastebėti, kad jeigu numatomas toks teisinis reguliavimas, kai taryba perduos dalį savo kompetencijos merui, tai galimai prieštaraus Konstitucijai pagal 2002 12 24 LRKT nutarimą, kuriame nustatyta, kad taryba, savo išimtinei kompetencijai priskirtų sprendimų priėmimą niekam negali perduoti. Aišku, čia gali būti tam tikrų pavedimų vykdymas, bet vėlgi tai reikėtų reglamentuoti.

Galimos problemos. Man neatrodo, labai prasminga rinkti merą, kuris bus savivaldybės tarybos pirmininkas. Pamėginsiu pateikti analogiją, kaip atrodytų jeigu per Seimo rinkimus būtų renkamas Seimo pirmininkas? Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis? Įsivaizduokim, kad taryboje daugumą sudaro konservatorių partiją, o meru tiesiogiai išrenkamas socialdemokratas :) Ir kitos skirtingos kombinacijos. Galimos pasekmės, žinant mūsų politinę kultūrą ir brandą, visiškas tarybos darbo stagnavimas. Nors yra nurodomi saugikliai, kaip kad, pareigų nevykdymas, neveikimas ir panašiai. Vis tiek būtų įdomu. Kaip ir mero atstatydinimo klausimai. Ypač kaip bus įgyvendinta nuostata “Nepasitikėjimas meru negali būti pareikštas dėl politinių motyvų“. Taip pat kiltų daug klausimų, jei meras atstatydinamas, o akivaizdu, kad to daryti paprastai kaip dabar negalima, nes tada jis būtų ne skiriamas tarybos, o tiesiogiai renkamas vietos bendruomenės ir jai atskaitingas. Galima pajuokauti, kad bent jau bendruomenė turėtų atpirkimo ožį, kuris kentėtų už visas tarybos nuodėmes.

Kita alternatyva meras vykdomoji institucija. Tuo atveju, pagal valdžių padalijimo principą, Konstitucijoje nėra numatyta galimybės, kad meras būtų ir savivaldybės tarybos nariu. Šiuo atveju meras yra grynai savivaldybės vadovas ir jos veidas. Kompetencija:

1. įgaliojimai, kurie Vietos savivaldos įstatyme šiuo metu jam priskirti, išskyrus įgaliojimus, susijusius su savivaldybės tarybos darbo organizavimu;
2. papildomi įgaliojimai, kurie dabar priskirti vykdomosios institucijos kompetencijai – viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbo kontroliavimas  ir koordinavimas;
3. savivaldybės vykdomųjų institucijų ir kitų subjektų, tiesiogiai įgyvendinančių valstybines (perduotas savivaldybėms) funkcijas, priežiūra;
4. savivaldybės viešųjų įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka;
5. savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų.

Antroji alternatyva, man atrodo, priimtinesnė t.y. logiškesnė ir tikslingesnė. Nes išlieka, administracijos direktorius, kuris atskaitingas ir merui, ir tarybai, taip pat renkamas bendra procedūra. Savivaldybės tarybos darbą ir toliau organizuotų pirmininkas (JAU NE MERAS), kuris būtų renkamas pačios tarybos t.y. valdančiosios daugumos. Ši alternatyva yra labiau panaši į klasikinį valdžių padalijimo principą ir sąveiką tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios.

Nagrinėtajam Seimo nutarimui nebuvo pritarta, jis gražintas tobulinti, bet pagal jį jau galima numatyti gaires, kaip atrodytų savivaldos sistema su tiesiogiai renkamu meru. Konstitucijos pakeitimo projektas jau paršuotas, kuriame, mano akimis, klaidų nėra padaryta. Įdomu būtų pamatyti, kaip atrodys įstatymai, kuriuose bus numatyti visi pakeitimai, nes Seimo nutarimu tikrai negalima nustatyti nei tiesioginių rinkimų, nei savivaldos sistemos jos funkcijų ir kompetencijos, tai, pagal teisės šaltinių hierarchiją, yra įstatymų reguliavimo sritis. Tai pat savivaldos įstatymą reiks labai stipriai redaguoti, vien su kompetencijos padalijimu tarp tarybos ir mero, jų tarpusavio sąveika ir atskaitomybe bus nemažai klausimų. Aišku, įdomiausia, kuri alternatyva bus pasirinkta. Reikia nepamiršti, kad iki kitų savivaldos rinkimų liko mažiau negu metai ir su kiekviena diena laiko vis mažėja.

Laukiam…

Reklama

Konstitucinio Teismo praktikos apžvalga #1 “Dėl notarų įgaliojimų pratęsimo“

Kadangi netingiu skaityti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus, pamaniau, kad būtų visai naudinga padaryti trumpas jų apžvalgas. Pasistengsiu išryškinti pagrindinius vieno ar kito sprendimo akcentus bei trumpai atskleisti problemą. Pirmasis nutarimas, kurio imsiuosi 2010-03-22 Dėl notariato įstatymo 23 str. 3 dalies atitikties Konstitucijai.

Problema. Pareiškėjas ginčija galimybę pratęsti notaro įgaliojimus pagal dabar galiojančio LR notariato įstatymo (toliau – “Įstatymo“) 23 str. 3 dalį, kurioje teigiama, kad:

Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų.

Pareiškėjo teigimu, Įstatyme nėra numatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip galintis skatinti notarą savo veikloje pažeisti notarų nepriklausomumo principą. Taip valstybės institucijai – Teisingumo ministerijai – sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, darbui pratęsiant jo įgaliojimus ar nepratęsiant.

Konstitucinis Teismas iš esmės pritarė šiems pareiškėjo teiginiams. Pagrindiniai argumentai buvo, kad Įstatyme yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog visų notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų. Todėl įgaliojimu pratęsimo galimybė vertintina kaip išimtis. Toks teisinis reguliavimas, kai dalis notarų, sulaukę 65 metų, atleidžiami iš pareigų, o dalies įgaliojimai pratęsiami iki 70 metų, sudaro galimybę tos pačios grupės asmenis traktuoti nevienodai. Diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių subjektai turi žinoti, ko iš jų reikalaują teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ar pareigūnams ir kt.

Pažymėtina, kad konstituciniais teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo principais turi būti grindžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos asmens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo teisinis reguliavimas. Asmuo, pasirinkdamas notaro profesiją, įgyvendina ir Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Minėta, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų trukmę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo.

Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad:

Ginčijamas Įstatymo įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teisingumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš esmės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nukrypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.

Konstitucinis teismas taip pat nurodė, kad net nustačius kriterijus, kuriais būtų galima pratęsti notaro įgaliojimus, tik tada jeigu nėra kitų galimybių užtikrinti viešąjį interesą.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad manau, jog notarų įgaliojimai iš viso niekada neturėtų būti pratęsinėjami. Ši profesija yra hyper protekcionizuota ir norinčiųjų/galinčiųjų tapti notarais yra nemaža eilė. Todėl neįsivaizduoju tokios situacijos, kai nerastumėm tinkamo asmens ir susidarytų tokia padėtis, kad nėra kam užimti notaro pareigų.

Jeigu kalbėti apie pačias įstatyme išimtis, kurias galima būtų padaryti, norint pratęsti įgaliojimus, įsivaizduočiau kažką tokio kaip yra su teisėjais. Teismų įstatyme yra numatytas teisėjų įgaliojimo pratęsimo pagrindas, jeigu, teisėjui suėjus 65 metams, jis dar turi neišspręstų bylų, kurių negali perduoti, jo įgaliojimai gali būti pratęsiami, kol bus išspręstos tos bylos. Manau, notarams nelabai kyla panašios situacijos.

Ir dar vienas pastebėjimas. LR antstolių įstatymo 12 str. 1. 7 punkte numatytas analogiškas įgaliojimų pratęsimo teisinis reguliavimas kaip ir nagrinėtu notariato įstatymo atveju. Konstitucinis teismas negalėjo dėl jo pasisakyti, nes negali išeiti už pareiškimo ribų. Įdomu bus, kai Seimas taisys notariato įstatymo antikonstitucinę normą, ar ištaisys analogišką normą antstolių įstatyme, ar reiks dar kartą, be reikalo, kreiptis į Konstitucinį Teismą?