Teisės aiškinimo kitimas nėra proceso atnaujinimo pragrindas

Šį vakarą skaitydamas naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (paskutinės dvi septyniukės), prisiminiau keletą faktinių situacijų, kai buvo prašytas pabandyti atnaujinti procesą pasikeitus teismų precedentams. Tokie prašymai iš pažiūros galėtų atrodyti socialiai teisingi (ginčas išspręstas iki to, su dabartiniu teisės aiškinimu būtų išspręstas kitaip), tačiau kaip su principu lex retro non agit? Maniau, kad jis neabejotinai taikytinas, nes teismo precendentas jurisprudence constante prasme yra teisės aiškinimo taisyklė, atsiradusi iš teisminio teisės aiškinimo būdu. Taip paaiškinamas įstatymas, kodėl jo naujas aiškinimas turėtų galioti atgal? Čia laimi teisinis tikrumas ir stabilumas. Tačiau teko girdėti pozicijų, kad civilinio proceso kodeksas neva numato galimybę šiuo pagrindu atnaujinti procesą:

„366 straipsnis. Proceso atnaujinimo pagrindai

1. Procesas gali būti atnaujinamas, jei yra šie pagrindai:
2) naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu;
9) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje, įsakyme ar nutarime) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka.“

Pirmiausia trumpai dėl devinto punkto. Jo taikymo apimtis yra siaura, viena iš sąlygų – apeliacinio proceso nebuvimas. Tačiau ir taip šį atvejį pasikeitusios teismų praktikos atžvilgiu yra lengva numušti, nes precedento kitimas nėra „aiški teisės normos taikymo klaida“. Praktikos pokyčius lemia objektyvi būtinybė ją keisti, o ne tai, kad teismas prieš tai klydo aiškindamas. Be to ši norma yra ribota teisės taikymo klaidos pirmosios instancijos teisme.

Pagrindinis argumentas, bandant atnaujinti procesą pasikeitus precedentui, būna CPK 366 str. 1 d. 2 p.. Ši norma man niekada neatrodė tinkamas pagrindas, nes esmines bylos aplinkybes turi būti vertinamos kaip išimtinai FAKTINĖS APLINKYBĖS. Teisės aiškinimas negali būti vadinamas aplinkybe šios normos prasme. Taip pat, pagal teismų praktiką, tai yra tokios aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu. Todėl galima kalbėti tik apie faktus.

Šią įžangą padariau tam, trumpai pristatyti 2012 m. sausio 17 d. LAT’o išplėstinės kolegijos nutartį 3K-7-110/2012, kurioje plėtojama teismo precedento doktrina:

„Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildantis naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu.“

Čia konkrečiai pasisakyta, kad tai nėra naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės. Tikslinga prijungti keletą senesnių išaiškinimų (pvz. 2011 m. liepos 28 d. nutartis 3K-3-337/2011) apie proceso atnaujinimą, kad nekiltų absoliučiai jokių abejonių:

„Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniu, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, CPK 6 straipsniu, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo naujai paaiškėja faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti.“

Taip prieiname neabejotiną išvadą, kad precedento kitimas negali būti proceso atnaujinimo pagrindu.

P.S. Norisi pasidžiaugti, kad šia septyniuke Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nebijo aiškiai parodyti, kad keičia savo praktiką. Nutartyje nurodoma:

„Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad keičiama kasacinio teismo praktika dėl socialinio būsto nuomos sąlygų ir nutraukimo tvarkos taikymo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartims, sudarytoms iki 2002 m. gruodžio 31 d. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., E. S. (R.), T. V., bylos Nr. 3K-3-473/2009; 2011 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. K., N. K., A. K., bylos Nr. 3K-3-387/2011; 2011 m. spalio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. N. J., I. J., E. J., E. J., bylos Nr. 3K-3-413/2011; kt.), pagal kurią gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių nutraukimui buvo taikomos teisės normos, neatsižvelgiant į savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo momentą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių, sudarytų iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimui taikytinos Civilinio kodekso, o ne Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo normos.“

Nepaisant, kad paskutinės nutartys šiuo klausimu priimtos praeitų metų spalio mėnesį, teismas nutartyje parodė ir paaiškino, kodėl praktika keistina.

Atsakymas į klausimą „kodėl nenusišalino Konstitucinio Teismo teisėjai?“

Po 2011 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo dėl aukštojo mokslo įstatymo netyla kalbos dėl teisėjų šališkumo. Pralaimėję bylą aukštojo mokslo reformos šalininkai ir įvairiausi žiniasklaidos atstovai vis nerimsta, skalpuodami Konstitucinį Teismą, dėl to, kad 6 bylą nagrinėję teisėjai yra Vilniaus universiteto ir Mykolo Romerio universiteto dėstytojai. Nušalinimo pagrindu nurodomas Konstitucinio Teismo įstatymo:

„48 straipsnis. Konstitucinio Teismo teisėjo nusišalinimas ir nušalinimas

Konstitucinio Teismo teisėjas nusišalina ar gali būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo, jeigu:
1) jis yra dalyvaujančių byloje asmenų giminaitis, kai svarstomi paklausimai personaliniais klausimais;
2) jis yra viešai pareiškęs, kaip turi būti išspręsta Teisme nagrinėjama byla;
3) yra kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu.“

Asmenų, palaikančių nušalinimą, pozicija turėtų būti grindžiama trečiu punktu. Ar vien ta aplinkybė, kad teisėjai dėsto universitete gali būti vertinama, kad teisėjas bus šališkas pati savaime? Ne veltui normoje yra žodis „pagrįstų“, kuris reiškia, kad nurodomas aplinkybes reikia pagrįsti.  Buvo grindžiama tuo, kad universitetai yra darbdavys, teisėjai gauna atlyginimus iš jų ir t.t. Man, kaip šiek tiek žinančiam vidinę Mykolo Romerio universiteto virtuvę, šie argumentai kelia juoką. Taip yra todėl, kad asmenys, palaikantys nušalinimą, ko gero, nelabai suvokia tų teisėjų statusą universitete. Pradėkime nuo to, kad Konstitucinis Teismas yra institucija, kuri vykdo konstitucinį teisingumą. Tam, kad jis būtų tinkamai vykdomas t.y. tikrinamas žemesnių teisės aktų atitikimas Konstitucijai ir oficialios konstitucinės jurisprudencijos plėtojimas, reikalingi aukščiausios klasės teisės specialistai. Kur juos rasti? Hmm.. Dažniausiai jie, be savo pagrindinio darbo,  dėsto ir universitetuose. Jei juose dėsto, nes nesugeba rasti kito darbo? Mano manymu, tai yra ne visai tiesa. Keistai atrodo, kad teisėjai, kurie universitetuose dėsto 0,25 etato t.y. porą paskaitų per savaitę ir gauna už tai apie 400 lt – priklausomi nuo darbdavio taip, kad priimtų išimtinai jo interesus tenkinantį sprendimą.  Man atrodo, kad universitetams yra garbė, jog juose dėsto Konstitucinio Teismo teisėjai, taip pat atrodo nesuvokiama, jog universitetas leistų sau daryti jiems kažkokį spaudimą. Materialinis aspektas atrodo dar keistesnis, nes iš patirties žinau, kad daugelio teisininkų-dėstytojų universiteto mokamas atlyginimas visiškai nemotyvuoja, o jie dėsto tik dėl to, kad nori dalyvauti akademinėje bendruomenėje,  perduoti savo žinias studentams, tuo pačiu gilindami savo žinias. Pamenu dar antrame kurse, mano konstitucinės teisės seminaristas V. Maksimaitis sakė, kad „ateinu čia pabendrauti su studentais, mano atlyginimas universitete siekia dvi valandas pagrindinio darbo atlyginimo, todėl stenkitės mane maksimaliai išnaudoti“.

Čia pateikiau savo subjektyvų požiūrį, kodėl teisėjai neturėjo nusišalinti. Dabar pateiksiu objektyvų. Konstitucinio Teismo įstatymas nurodo:

„19 straipsnis. Konstitucinio Teismo veiklos kolegialumas

Konstitucinis Teismas bylas nagrinėja ir nutarimus, išvadas ar sprendimus (toliau – Konstitucinio Teismo aktai) priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų.“

Matome, kad įstatymas nustato kvalifikuotos daugumos imperatyvą nagrinėjant bylas ir priimant sprendimus, o toks atvejis kai nusišalintų 6 teisėjai reikštų, kad bylos nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas pasidaro neįmanomas. Nušalinant Konstitucinio Teismo teisėjus atkreiptinas dėmesys ir į konstitucinių bylų specifiką. Teismas neretai nagrinėja su jo statusu susijusius klausimus, kaip antai, kai Seimo narių grupė klausė „ar Konstitucinis Teismas yra teismas?“. Vadovaujantis ta pačia logika, visi Konstitucinio Teismo teisėjai turėjo nusišalinti, nes išaiškinę, jog Konstitucinis Teismas yra teismas, vykdantis konstitucinį teisingumą, buvo šališki, nors realiai buvo apgintas Konstitucinio Teismo, kaip konstitucinės kontrolės institucijos raison d’être. Dar opesni klausimai atrodytų su teisėjų pensijomis. Taip, iš šono gali pasirodyti neskanu, kai teisėjai sprendžia dėl savo pačių pensijų, tačiau Konstitucija ir įstatymai nenumato jokių kitų problemos sprendimo būdų. Konstitucinių bylų objektas suponuoja kitokį, nei kituose teismuose nušalinimo instituto taikymą.

Tos pačios problemos nekamuoja vien tik Lietuvos. Neretas, vadovaudamasis posakiu „už tvoros žolė visada žalesnė“, idealizuoja JAV konstitucinės kontrolės modelį, kuriame ją vykdo Aukščiausiasis federalinis teismas. Kad viskas nebūtų taip romantiška pateikiu „The Washington post“ straipsnį „Roberts defends Supreme Court colleagues on recusal issue„. Analogiškos problemos, kai bandoma sprendžiamas „Baracko Obamos sveikatos apsaugos plano“ konstitucingumas. Nenusišalino teisėja Elena Kagan, nors iki paskyrimo teisėja dirbo B. Obamos vyriausybės atstove (solicitor general) Auksčiausiajame teisme. Teisėjas Clarence Thomas nenusišalino, nepaisant aktyvaus dalyvavimo konservatorių polinėje veikloje. Aukščiausiojo teismo pirmininkas viešai pasakė, kad žmonės turėtų suprasti pagrindinį skirtumą tarp žemesniųjų teismų ir Aukščiausiojo federalinio teismo, nes žemesnės instancijos teismuose teisėjai gali būti pakeisti, tačiau tam nėra galimybių Aukščiausiajame teisme. Analogiškai yra ir su Lietuvos Konstituciniu Teismu, nes pakeisti teisėjų tiesiog neegzistuoja objektyvių galimybių. John G. Roberts taip pat pridūrė, kad Aukščiausiojo teismo teisėjas negali nusišalinti vien dėl patogumo arba tam, kad paprasčiausiai išvengtų kontraversijos. Jei tai pasakytų R. K. Urbaitis, neabejoju, kad tai būtų priimta kaip teisėjo arogancijos išraiška. Kokios reakcijos susilaukė jo komentarai po nutarimo paskelbimo:

„Perskaitęs nutarimo rezoliucinę, KT pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis pareiškė, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų įtvirtinimo gali būti keliamas pareigūnų atsakomybės klausimas.

Anot jo, KT jau anksčiau buvo pasisakęs dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų reguliuojamų dalykų, tad tokius įstatymus įtvirtinę valdžios atstovai galimai ignoravo Konstituciją.

„Jie neatsižvelgė į KT nutarimus, sprendimus, kuriuose buvo aiškinamos Konstitucijos 40 straipsnio 3-ios dalies nuostatos. Jiems Konstitucija ir jos aiškinimas buvo žinomi. Galėtų būti sprendžiamas ir toks atvejis dėl tokių pareigūnų aplaidaus pareigybių atlikimo, jeigu jie specialiai ignoruoja Konstituciją ir jos nuostatas“, – perskaitęs nutarimo dalį savo asmeninę poziciją teigė R.K. Urbaitis.“

Suprantu, kad, ko gero, jam nederėjo sakyti šio komentaro. Tačiau egzistuoja aiški konstitucinė doktrina, kuri draudžia bandyti apeiti konstitucinio teismo nutarimą dar kartą priimant analogišką reguliavimą. Aukštųjų mokyklų autonomijos principas buvo išaiškintas daugiau kaip prieš dešimtį metų, tačiau, vykdant aukštojo mokslo reformą, buvo ramiai jo nepaisoma.  Dėl pareigūnų atsakomybės buvo perlenkta, nes tam reikia politinės valios iš valdančiosios daugumos, kurios tikėtis nėra įmanoma, kai priimi jų reformą griaunantį sprendimą. Todėl čia praleista proga patylėti. Akivaizdu, kad kalbėjo emocijos, kurios galėjo būti iššautos pastaruoju metu politikų neadekvačios kritikos Konstituciniam Teismui kontekste. Baisiausia yra tai, kad politikai Konstitucinį Teismą padarė įrankiu nesutarimams tarp Seimo opozicijos ir pozicijos spręsti, o kaltas visada lieka Konstitucinis Teismas. Gaila, kad politikai viešoje erdvėje neadekvačiai reaguodami į šio teismo sprendimus visų pirma kerta per piliečių pasitikėjimą valstybę. Kadangi Seimas ir Vyriausybė piliečių akyse save diskreditavę galutinai, tai liko tylioji ir neutralioji valdžios šaka – teisminė. Baisiausiai šioje situacijoje atrodo teisingumo ministras, kuris būdamas profesionalus teisininkas, atrodo, solidarizuodamasis su savo partijos kolega ir švietimo ministru, savo tinklaraštyje rašo:

„Apskritai žiūrint į Konstitucinio Teismo nutarimo kryptį ir vinguriavimą tarp „prieštarauja“ ir „neprieštarauja“ Konstitucijai negali atsikratyti minties, kad galiausiai Konstitucijai neprieštarauja niekas, kas yra naudinga puikiajam (be ironijos) mano Vilniaus universitetui, ir prieštarauja viskas, kas jam (arba jo, taip vadinamam „establishmentui“) nėra naudinga. (Įtariu, kad šioje šviesoje tenka vertinti ir Nutarimo nuostatą, kad „tam tikrais atvejais konkrečioms aukštosioms mokykloms gali būti nustatomos specialiosios jų teises, autonomijos ribas, organizacinę ir valdymo struktūrą apibrėžiančios normos, besiskiriančios nuo tų, kurios nustatytos taikant bendrą įstatymų nustatytą visų aukštųjų mokyklų teisinį reguliavimą“).“

Taip suduodamas smūgi savo kuruojamai sričiai. Kaip turi pasitikėti Konstituciniu Teismu eilinis pilietis, jeigu teismo nešališkumu abejoja teisingumo ministras?

Pareikštinė (savininko) hipoteka po reformos

Prieš Kalėdas Seimas suspėjo priimti teisingumo ministerijos pateiktus civilinio ir civilinio proceso kodekso pakeitimus, susijusius su hipotekos teisiniu reguliavimu. Atėjo metas panagrinėti padarytus pakeitimus. Šį kartą noriu skirti dėmesį pareikštinei hipotekai, kuri doktrinoje dar vadinama savininko hipoteka. Manau, kad padaryti pakeitimai juridinės technikos prasme nėra visai tikslūs. Su šia hipotekos rūšimi savo praktikoje dar nesu susidūręs, todėl šis įrašas grynai teorinis.

Mano nuomone, klaidos yra padarytos CK 4.175 str. 2 dalyje. Joje nurodoma:

„Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu. Sutartinė hipoteka, kuri atsiranda įkeičiamo daikto savininko vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu, vadinama pareikštine hipoteka. Pareikštine hipoteka įkeisto daikto savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti yra nustatyta pareikštinė hipoteka.“

Visų pirma nurodoma, jog sutartinė hipoteka gali atsirasti vienašalio sandorio pagrindu. Su tuo niekaip negaliu sutikti. Pareikštinės (savininko) hipotekos pagrindas yra vienašalis sandoris (pareiškimas), tačiau ši hipoteka nėra sutartinė. Joje egzistuoja tik viena šalis t.y. lakšto savininkas (turėtojas) t.y. nėra dviejų ar daugiau asmenų susitarimo. Ši hipoteka virs sutartine, tuo atveju, kai atsiras kreditorius ir užtikrinama prievolė t.y. hipoteka virs vardine. Esant tik pareikštinei hipotekai nėra kreditoriaus.

Iš to seka ir antroji klaida, nes nustatyta, jog „pareikštine hipoteka savininko pareiga kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui yra nustatyta pareikštinė hipoteka“. Aiškinant šią normos dalį vien logiškai ir lingvistiškai gautųsi, kad turime nuo pagrindinės prievolės nepriklausantį prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą. Kažką panašaus į savarankišką (nepriklausomą) garantiją. Tačiau visiems, išskyrus nepriklausomą garantiją, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdams yra būdingas akcesoriškumas. Taip atrodo todėl, kad neatskirtas momentas, kada pareikštinė hipoteka virsta vardine (sutartine). Esmė yra tame, kad tik įregistravus pareikštinę hipoteką nėra nei kreditoriaus, nei pagrindinės prievolės (PAGRINDINĖ PRIEVOLĖ NEEGZISTUOJA) t.y. užtikrinamosios prievolės. Tik hipotekai virtus vardine, atsiranda ja užtikrinama prievolė ir tada hipoteka tampa priklausoma. Realiai ji nepriklausoma, tik kol netampa vardine. Tačiau pakeitimai nurodo, kad „KURIOS ĮVYKDYMUI UŽTRIKRINTI YRA NUSTATYTA PAREIŠKTINĖ HIPOTEKA“, šią klaidą turės taisyti teismai, aiškindami savininko hipotekos prasmę. Docentas Egidijus Baranauskas pareikštinę hipoteką aiškina taip:

„Savininkui įregistravus vienašalį pareiškimą, iki jo jo įforminimo vardiniu hipotekos lakštu, hipoteka egzistuoja nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu įkaito davėjas iš esmės gali pasirinkti ir kreditorių, ir užtikrinamą prievolę. Hipoteka galios tol, kol savininkas jos nepanaikins. Tačiau tokios hipotekos turinyje nėra pagrindinės subjektinės teisės – kreditoriaus teisės nukreipti išieškojimą į įkeistą daiktą. Jos nėra todėl, kad nėra vieno įkeitimo subjekto. Ir pats kreditorius, ir užtikrinama prievolė yra įsivaizduojami, o lakšte įtvirtinta teisė – abstrakti. Tokią vienašaliu daikto savininko pareiškimu įregistruotą hipoteką galima vadinti kvazihipoteka.“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Janina Stripeikienė, nagrinėdama įkeitimo akcesoriškumo klausimus, rašo:

„E. Baranauskas moksliniame darbe padarė išvadą, kad Lietuvos įkeitimo teisei atsirasti pagrindinė prievolė nėra būtina, tačiau yra conditio sine qua non jai įgyvendinti. Tenka sutikti, kad yra galimybė įkeisti turtą ar turtines teises ir nesant prievolei, kurią siekiama užtikrinti (pareikštinė hipoteka, būsimosios prievolės užtikrinimas), tačiau, taikant įkeitimo teisę ir gavus kreditą, pareikštinė hipoteka tampa akcesoriška, t. y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.“

Taigi šio įrašo tikslas buvo parodyti, kokia yra pareikštinės hipotekos virtimo vardine momento svarba, taip pat įrodyti, jog pareikštinei hipotekai virtus vartine t.y. jau atsiradus užtikrinamai prievolei ir kreditoriui – ji tampa akcesorine t.y. priklausoma nuo pagrindinės prievolės.

Kol kas tokios pirmosios pastabos dėl hipotekos reformos teisinio reguliavimo..

CK 5.63 straipsnio tikslas – nepasiekiamas?

Sistemindamas paskutinę šių metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, užkliuvau už teisės aiškinimo taisyklių, kurios, mano manymu, yra klaidingos. Turiu omenyje išaiškinimus dvejose gruodžio mėnesio nutartyse: 3K-3-553/2011 ir 3K-3-540/2011. Abejose bylose keliamas CK 5.63 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimas. Savo esme išaiškinimai yra geri, nes abejose bylose valstybė bando išsisukti nuo kreditorinių reikalavimų, tačiau dalis išaiškinimų nėra preziciška. CK 5.63 str. nurodo:

„Kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka

1. Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto.

2. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus.

4. Teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai.“

Šiam straipsniui yra svarbi pirmoji normos dalis. Aiškindamas ją LAT’as nurodo:

„CK 5.63 straipsnyje nustatytas palikėjo kreditorių reikalavimų pareiškimo ir tenkinimo tvarka.  Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui, arba pareikšti ieškinį dėl paveldimo turto teisme. Kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į tai, ar yra suėjęs jų patenkinimo terminas. Taigi, šiuo reglamentavimu siekiama, kad kreditoriai išviešintų savo reikalavimus įpėdiniams. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad  palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. V., bylos Nr. 3K-7-190/2009)“

Abejose nutartyse žodis į žodį pakartojamas cituotas išaiškinimas. Kaip matome, jis atsidaro 2009 metais septyniukės nutartimi – 3K-7-190/2009. Pažiūrėjus, ką joje išaiškino, matome, jog šių metų trijose (trečioji šiame įraše neminima nutartis – 2011 gegužės 17 d. nutartis 3K-3-243/2011). nutartyse yra padarytas copy-paste’as iš minėtos septyniukės nutarties:

„Palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo  turtą, nes informacija apie palikėjo kreditorius padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įpėdinis, kuris priėmė palikimą pradėjęs turtą valdyti arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus CK nustatytus atvejus (CK 5.52 straipsnis), įpėdinis, priėmęs palikimą pagal teismo antstolio sudarytą apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu (CK 5.53 straipsnio 1 dalis).“

Dar nesimato problemos? Išsigryninkime šiose nutartyse LAT’o pateiktą teisės aiškinimo taisyklę, ji atrodo taip:

„1. tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį palikėjo kreditoriai turi teisę pareikšti reikalavimus  palikimą priėmusiems įpėdiniams„

Šio išaiškinimo problema yra tame, kad CK 5.63 straipsnyje, nustatyta kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka ir terminai iš paveldėto turto t.y. JAU PRIĖMUS PALIKIMĄ. Tai ir sako taisyklė, kurią pažymėjau 2 numeriu. Po jos LAT’as pateikia aiškinimą, kurį pažymėjau 1 ir kuris sako, kad šios normos tikslas suteiki informaciją įpėdiniui apie kreditorinius reikalavimus, nes ši informacija įpėdiniui padeda apsispręsti, ar apskritai priimti palikimą ir kokiu būdu tai padaryti. Taigi 1 ir 2 išaiškinimai prieštarauja vienas kitam, nes, norit taikyti 5.63 normos reglamentavimą t.y. kreditorinių reikalavimų tvarką, palikimas jau turi būti priimtas, todėl LAT’o nurodomas tikslas „suteikti informacija, kuri padeda apsispręsti ar apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu“ – praktiškai nepasiekiamas, nes palikimas jau būna priimtas. Taip pat reikia nepamiršti CK 5.60 str. 4 d., kuri nurodo:

„Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo.“

Šioje normoje įtvirtintas draudimas atsisakyti palikimą jį jau priėmus. Tai parodo, kad minėtas LAT’o išaiškinimas prasilenkia ir su šia norma. Todėl šia apimtimi LAT’o iaiškinimas: „palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu“ yra naikintinas arba keistinas.

Tai yra šiek tiek keista, nes taip normos tikslą prieš trejus metus išaiškino septyniukė ir iki dabar ji sėkmingai cituojama, nors yra prieštaringa. Sunku patikėti, kad teisme dar niekas to nepastebėjo..

P.S. iš 5.63 str. 1 d. ir šios normos tikslo išaiškinimo galima daryti išvadą, kad palikimą tik jam atsiradus nėra naudinga priimti. Patariu stengtis  tempti iki 3 mėnesiu suėjimo galo…  Septyniukė nurodė: „Iš CK 5.63 straipsnio formuluotės matyti, kad įstatyme nustatyta palikėjo kreditorių teisė pareikšti reikalavimus per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šios teisės normos negalima aiškinti taip, kad nurodytas terminas būtų skaičiuojamas kokia nors kitokia tvarka.“ Einant link termino galo – didesnė tikimybė sužinoti apie palikėjo turėtas skolas, o ši norma reikalauja kreditorių aktyvumo informuojant, todėl nėra prasmės skubėti priiminėti palikimą.

Pastaba apie „nuginčijamąsias prezumpcijas“

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse neretai vartoja žodžių junginį „nuginčijamoji prezumpcija“. Nežinau, kodėl tai yra daroma, bet man šis junginys yra keistas. Juk prezumpcija savo prasme  (lot. presumption)  yra tam tikros prielaidos, faktų laikymas įvykusiais, tikrais, kol neįrodoma kitaip. Taigi prie „prezumpcijos“ vartoti „nuginčijamoji“ nėra jokios loginės prasmės.

Kartais prasimuša ir daug geresnė argumentacija kaip LAT nutartyje 3K-3-482/2010:

„Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo teisingai nurodyta, jog prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis; 2000 m. CK 3.88 straipsnio 2 dalis), kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti nuginčyta.“

Sutarties privatumo doktrina subrangos teisiniuose santykiuose

Senokai nieko nerašiau sutarčių teisės tematika, todėl metas atsigriebti :) Šis įrašas skirtas iliustruoti sutarties privatumo doktrinos, dar kitaip vadinamos sutarties uždarumo principu, veikimą per subrangos teisinius santykius, 2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 3K-3-157/2011 kontekste.

Visi žinome, kad sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis saisto tik jos šalis. Šiek tiek plačiau apie sutarties uždarumą LAT’as yra pasisakęs 2011 m. spalio 4 d. nutartyje 3K-3-367/2011:

„Sutarties privalomumas ir uždarumas – klasikiniai ir visuotinai pripažįstami sutarčių teisės principai, kartu išreiškiantys būdingas sutarties, kaip sandorio, savybes. Abu šie principai bendriausia prasme atsispindi CK 6.154 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje  sutarties sampratos apibrėžtyje: sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikros rūšies veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Be to, sutarties privalomumo principo turinys tiesiogiai įtvirtintas CK 6.189 straipsnio 1 dalies normoje – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarties uždarumo principas pažodžiui konkrečioje CK normoje neapibrėžtas, teisės doktrinoje ir praktikoje jis suformuluotas remiantis civilinių santykių reglamentavimo ypatumais ir sutarčių teisės normų sisteminiu vertinimu. Civilinių santykių subjektai veikia inter alia lygiateisiškumo, autonomijos, nesikišimo į privačius reikalus principų pagrindu, civiliniams santykiams nebūdingas pavaldumas, iš to išplaukia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tai yra sutarties uždarumo principo esmė.  Sutarties uždarumo principo turinys ir veikimo ribos skirtingose teisės sistemose ar valstybėse gali būti skirtingi ir priklauso nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto reguliavimo. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismų praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme numatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms„.

Taigi čia atskleista privatumo doktrinos esmė. Mano norima aptarti probleminė sritis – subrangos teisiniai santykiai. Kadangi subrangos sutartis sudaroma tik tarp subrangovo ir rangovo, daugelyje teisinių sistemų, tarp jų ir Lietuvoje, pripažįstama, kad neegzistuoja teisinis ryšys tarp užsakovo ir subrangovo. Problemos esmė, kad tuo atveju, jei subrangovas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų, jis yra atsakingas rangovui. Užsakovas gali reikalauti nuostolių atlyginimo tik iš rangovo, jei subrangovas neįvykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir tik tokiu atveju, jei rangovas yra atsakingas užsakovui pagal rangos sutartį už tokius nuostolius. Teisinėse sistemose, kur neegzistuoja teisinis ryšys tarp užsakovo ir subrangovo, užsakovas nėra įpareigojamas apmokėti subrangovui šio atliktus darbus ir subrangovas privalo siekti apmokėjimo iš rangovo, kuris atitinkamai pareikalaus apmokėjimo iš užsakovo pagal sudarytą rangos sutartį. Ir atvirkščiai, užsakovui nevykdant pareigų, atsakomybę prieš subrangovą neša rangovas. Tai reiškia, teisinio ryšio tarp užsakovo ir subrangovo nebuvimas sudaro situaciją, kai užsakovas su subrangovu vienas prieš kitą nėra niekaip atsakingi. Dažniausiai praktinės problemos atsiranda tada, kai kas nors atsitinka su rangovu ir tarp subrangovo ir užsakovo nebelieka tarpininko t.y. asmens, kuris su jais abiem turi teisinį ryšį sutarčių pagrindu. Elementariausias to pavyzdys – rangovo bankrotas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai problemos kyla dėl užsakovo ar subrangovo. Vėlgi, tai gali būti kurio nors iš jų bankrotas.

Tačiau dingus rangovui, užsakovui ar subrangovui praktiškai nelieka teisinių instrumentų  savo teisės. Tam nepadeda net kvazi-deliktas, dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes nėra tenkinamos jo sąlygų visetas. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika.

„Pasvirosios“ sąlygos nėra tenkintinos, nes pvz.: subrangovas negavęs atlyginimo už atliktus darbus, gali savo teises ginti kitais būdais, nesvarbu, kad tai bus neefektyvu t.y. bankroto byloje stoti į trečią eilę su visais kitais kreditoriais.

JAV nepagrįsto praturtėjimo institutas subrangos teisiniuose santykiuose turi kitokias sąlygas, kurios leidžia apginti savo teises:

1. užsakovas gavo ir priėmė naudą, kaip subrangovo darbų pasekmę;

2. subrangovas pagrįstai tikisi atlyginimo tada, kai atlieka darbus; ir

3. būtų neteisinga leisti užsakovui pasisavinti naudą, gautą iš subrangovo veiksmų be apmokėjimo subrangovui.

Šiek tiek skiriasi nuo lietuviškų bendrųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų :)

Klausimas, kaip subrangovui ar užsakovui ginti savo teises Lietuvoje? Atsakymas pateiktas mano minėtoje balandžio 4 dienos LAT’o nutartyje, kuris iš esmės gali pasitarnauti sprendžiant problemą bet kokią problemą, kylančią iš piniginių reikalavimų, dėl bet kurio iš minėtų trijų subjektų:

„Byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už atliktus darbus pagal trišalę subrangos sutartį.

2008 m. rugpjūčio 12 d. trečiasis asmuo UAB „Norekso nekilnojamasis turtas“ (užsakovas), atsakovas UAB „Gotika“ (generalinis rangovas) ir ieškovas UAB „Kauno Fauga“ (subrangovas) sudarė subrangos sutartį dėl plastikinių langų montavimo darbų administraciniame pastate Kaune, Studentų g. 3A. Sutarties 7.2 punkte nustatyta, kad už atliktus statybos darbus subrangovui sumoka užsakovas per 45 kalendorines dienas nuo priėmimo-perdavimo akto ir sąskaitos-faktūros pateikimo jam dienos; 10.1 punkte – kad subrangovas gali nutraukti sutartį, prieš trisdešimt kalendorinių dienų pranešęs generaliniam rangovui, jeigu užsakovas nustatyta tvarka nesumoka avanso ar kitų mokėjimų, nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų, bankrutuoja arba tampa nemokus.

Subrangovas atliko sutartyje numatytus darbus, 2008 m. rugsėjo 18 d. ir 2008 m. spalio 13 d. aktais juos perdavė užsakovui, 2008 m. rugsėjo 26 d. ir 2008 m. spalio 13 d. išrašė ir pateikė užsakovui sąskaitas–faktūras. Bendra atliktų darbų vertė yra 126 003,04 Lt. Užsakovas subrangovui buvo sumokėjęs 40 000 Lt avansą, todėl liko skolingas už atliktus darbus 86 003,04 Lt. Kadangi su subrangovu sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nebuvo atsiskaityta, jis, vadovaudamasis sutarties 10.1 punktu, 2009 m. lapkričio 6 d. pranešė generaliniam rangovui apie subrangos sutarties nutraukimą. Sutarties 10.2 punkte nustatyta, kad, įsigaliojus pranešimui dėl sutarties nutraukimo, generalinis rangovas (atsakovas) nedelsdamas privalo sumokėti subrangovui (ieškovui) už atliktus statybos darbus. Remdamasis šiuo punktu, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 86 003,04 Lt skolos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.“

Esmė, kad subrangos sutartis buvo trišalė. Atkreiptinas dėmesys į sutarties sąlygas, kurias sugebėjo sulygti subrangovo atstovas. Iš nutarties jas galima atgaminti taip:

•7.2 už atliktus statybos darbus subrangovui sumoka užsakovas per 45 kalendorines dienas nuo priėmimo-perdavimo akto ir sąskaitos-faktūros pateikimo jam dienos.

•10.1 subrangovas gali nutraukti sutartį, prieš trisdešimt kalendorinių dienų pranešęs generaliniam rangovui, jeigu užsakovas nustatyta tvarka nesumoka avanso ar kitų mokėjimų, nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų, bankrutuoja arba tampa nemokus.

•10.2 įsigaliojus pranešimui dėl sutarties nutraukimo, generalinis rangovas (atsakovas) nedelsdamas privalo sumokėti subrangovui (ieškovui) už atliktus statybos darbus.

Matome, kaip profesionaliai žaidžia subrangovas, jis derėdamasis sudėjo maksimalias pastangas savo teisių apsaugai. Numatė galimybes nutraukti sutartį, jeigu užsakovas nustatyta tvarka nesumoka avanso ar kitų mokėjimų, nevykdo kitų sutartinių įsipareigojimų, bankrutuoja arba tampa nemokus. Taip jis sėdi labai saugus. Nutraukus sutartį šiuo pagrindu įsijungia kita sąlyga, kuri nurodo, kad įsigaliojus pranešimui dėl sutarties nutraukimo, generalinis rangovas (atsakovas) nedelsdamas privalo sumokėti subrangovui (ieškovui) už atliktus statybos darbus. Taigi iš esmės laiku negaudamas pinigų, užsakovas gali nutraukti sutartį ir reikalauti pinigų iš rangovo.  Aišku, rangovas šioje byloja ginčija minėtas sąlygas.

Šiuo atveju teisės aiškinimui svarbi CK 6.650 str. 4 dalis. LAT’as nurodo:

„CK 6.650 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu, jeigu kitaip nenustatyta įstatymuose ar sutartyje, taigi, ši norma yra dispozityvi. Nagrinėjamos bylos atveju trišalėje subrangos sutartyje šalys įtvirtino kelias atsiskaitymo tvarką nustatančias sąlygas: pagal bendrąją taisyklę už atliktus statybos darbus subrangovui sumoka užsakovas (7.2 punktas), tačiau 10.2 punkte nustatyta šios taisyklės išimtis – subrangovui pranešus apie sutarties nutraukimą, už atliktus statybos darbus nedelsdamas privalo sumokėti generalinis rangovas. Kasaciniame skunde teigiama, kad sutarties 10.2 punkte generaliniam rangovui nustatyta pareiga nėra besąlyginė – ji atsiranda tik jam gavus apmokėjimą iš užsakovo, be to, jos vykdymui įtakos turi subrangovo bendradarbiavimo pareigos vykdymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad, esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o ne dispozityviosios normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010), taigi nagrinėjamoje byloje netaikytinos CK 6.64, 6.650, 6.655 straipsniuose įtvirtintos dispozityviosios normos.“

Dabar, iš šalies žiūrint, problemos sprendimas atrodo gana paprastas: sudarai trišalę sutartį ir nusistatai tarpusavio atsiskaitymo sąlygas, nes CK 6.650 straipsnio 4 d. – dispozityvi norma. Galiu toliau pafantazuoti, nes be bylos medžiagos negalima visiškai tiksliai pasakyti, kodėl kilo šis ginčas t.y. kodėl rangovas nenorėjo atsiskaitinėti su rangovu, tačiau iš nutarties gana aiškiai matosi, kad tiek rangovas, tiek subrangovas žinojo, kad užsakovas tapo nemokus, o pats rangovas buvo bankroto bylos užsakovui iniciatorius. Manau, kad rangovas ginčijo minėtas sutarties nuostatas ir aiškino, kad CK 6.650 str. 4 d. nėra dispozityvi, nes subrangovui nukreipus reikalavimus į rangovą, jam pereitų teisė atgauti subrangovui sumokėtus pinigus iš užsakovo (fatinio naudos gavėjo), kuris bankrutuoja. Manau, rangovas tiesiog nenorėjo stoti į bendrą eilę su visais kitais užsakovo kreditoriais, todėl sąmoningai, visais įmanomais veiksmais stengėsi išvengti sutartinių prievolių vykdymo subrangovo naudai. Šioje situacijoje belieka pagirti asmenį, kuris atstovavo subrangovą sudarinėjant trišalę sutartį. Akivaizdu, jog tas asmuo puikiai išmanė subrangos sutartinių teisinių santykių problematiką ir įdėjo maksimalias pastangas, kad apsaugotų subrangovo interesus.

Apibendrinant galima pasakyti, jog sudarinėjant tokio tipo sutartis, CK sutarties šalims suteikia plačią dispoziciją, kuria priklausomai nuo atstovaujamos šalis, derybinės galios ir atstovo meistriškumo, reikia tempti kiek įmanoma savo naudai. CK 6.650 str. 4 d. dispozityvumas suteikia galimybę užsitikrinti teisinį tikrumą tiek užsakovui, tiek subrangovui.

P. S. Už straipsnio idėją dėkoju dr. Evaldui Klimui.

Padėka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir Nacionalinei teismų administracijai

Neseniai buvau parašęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimų paieška – bevertė. Ko gero, tai tėra sutapimas, bet pastarąsias kelias savaites, kaip tik po minėto įrašo,  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo svetainėje naujausios civilinių bylų skyriaus nutartys atsiranda laiku – tik iškeptos. Džiaugiuosi dėl to. Taip pat buvau gavęs paaiškinimą, kad: „ne LAT’as kaltas, o NTA, kuri taip sucentralizavo LITEKo serverį, kad teismai, kurių svetainės turėjo sąsajas su LITEKO (šių sąsajų dėka sprendimai pasirodydavo teismų tinklapiuose), liko „vegetuojantys“". Nežinau, kam už šią pažangą dėkoti: LAT’ui ar NTA, todėl, ačiū abiems :)

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 str. 5 d. pakeitimo projektas

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimas

Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu.

 

Konstitucinio Teismo įstatymo 55 straipsnio 5 dalies pakeitimo lyginamasis variantas.

55 straipsnis. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo tvarka

Konstitucinio Teismo teisėjas, sutinkantis arba nesutinkantis su Teismo priimtu aktu, turi teisę ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po atitinkamo akto paskelbimo Teismo posėdžių salėje raštu išdėstyti motyvuotą savo atskirąją nuomonę. Teisėjo atskiroji nuomonė pridedama prie bylos ir apie tai pranešama byloje dalyvaujantiems asmenims ir visuomenės informavimo priemonėms skelbiama kartu su Teismo priimtu aktu. Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente.

 Pakeitimų tikslas ir uždaviniai. Pagrindinis tikslas yra siekis tobulinti atskirosios nuomonės institutą konstitucinėje justicijoje. Dabartinis Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau tekste – KTĮ) 55 str. 5 d. reguliavimas sudaro prielaidas abejoti dėl atskirosios nuomonės priėmimo skaidrumo ir teisėjų, pareiškiančių atskirąją nuomonę, nešališkumo ir nepriklausomumo. Toks teisinis reguliavimas, kai leidžiama išdėstyti atskirąją nuomonę per tris darbo dienas po Teismo priimto akto paskelbimo yra iš esmės ydingas. Konstitucinis Teismas – institucija vykdanti konstitucinį teisingumą t.y. sprendžianti opiausias visuomenės teisės problemas. Todėl KTĮ reguliavimas, nustatantis Konstitucinio Teismo aktų priėmimo tvarką, turi būti kiek įmanoma racionalesnis. Praktikoje pasitaikė nė viena situacija, kai, dėl dabartinio KTĮ reguliavimo, visuomenėje ir Lietuvos viešoje erdvėje kyla sąmyšis. Aštriausi to pavydžiai buvo, kai teisėjas E. Šileikis paskelbė atskirąją nuomonę 2009 m. kovo 2 d. nutarimo „Dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisėtumo“ ir teisėjos R. Ruškytės atskiroji nuomonė dėl 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos“. Leidimas pateikti atskirąsias nuomones po 3 darbo dienų suponavo situacijas, kai į šį laiką patekdavo ir savaitgaliai t.y. ne darbo dienos. Gavosi tokios situacijos, kad visuomenė išvydo atskirąsias nuomones praktiškai po savaitės laiko nuo nutarimo paskelbimo dienos. R. Ruškytės atskirosios nuomonės atveju problemos esmė pasireiškia tuo, kad visuomenė, paskelbus nutarimą, aštriai diskutavo dėl nutarimo motyvacijos ir rezoliucinės dalies savaitę laiko, o po to pasirodė jos atskiroji nuomonė, kurioje ji nepritarė Konstitucinio Teismo nutarimui. Tokioje situacijoje gali kilti pagrįsta abejonė, jog teisėja buvo paveikta visuomenės spaudimo ir viešojoje erdvėje sklandančios itin priešiškos nuomonės Konstituciniam Teismui. Tuo metu Konstituciniam Teismui buvo daromas itin didelis spaudimas, net parlamento nariai leido sau teisėjus pavadinti „teisine chunta“. Esant tokioms rezonansinėms situacijoms, derėtų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris maksimaliai sumažintų galimybes abejoti teisėju nešališkumu ir objektyvumu. Manau, vienas iš reguliavimo tobulinimo būdų ir yra mano siūlomas KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimas, kuris imperatyviai nustatytų, jog atskiroji nuomonė skelbiama kartu su Konstitucinio Teismo priimtu aktu. Geriausias būdas būtų ją skelbti pačiame baigiamajame akte. Šis pakeitimas yra visiškai logiškas ir atitinkantis išsivysčiusių valstybių atskirosios nuomonės instituto teisinį reguliavimą. Vienas iš sektinų pavydžių yra Europos Žmogaus Teisių Teismas, į kurio sprendimą iš karto inkorporuojamos atskirosios nuomonės. Jos skelbiamos tuo pačiu metu, kartu su šio teismo sprendimu.

Pastebėtina, jog dabartiniame KTĮ reguliavime nustatytas 3 darbo dienų terminas nėra toks ilgas, kad išskirtinai keistų teisėjo galimybę spėti surašyti atskirąją nuomonę. Kartu pastebėtina, kad KTĮ 55 str. 1 d. nustatyta, jog „Nutarimas turi būti priimtas ne vėliau kaip per 1 mėnesį baigus nagrinėti bylą“. Taigi nutarimui surašyti yra skirtas vienas mėnuo nuo bylos nagrinėjimo užbaigimo. Šio mėnesio laikotarpyje teisėjai jau būna suformavę sprendimą in camera ir baigiamojo akto rezoliucija ir motyvai yra maždaug aiškūs. Todėl manytina, jog panaikinus 3 darbo dienų terminą atskirajai nuomonei pareikšti, teisėjas turėtų suspėti įsitekti į tą 1 mėnesio laikotarpį ir surašyti savo atskirąją nuomone. Galų gale Teismo baigiamasis aktas nėra surašomas paskutinę termino dieną. Atsižvelgiant į išdėstytina, darytina išvada, kad termino panaikinimas neturėtų sukelti sunkumo surašyti atskirąją nuomone ir nepaneigtų galimybės teisėjams naudotis atskirosios nuomonės institutu. Šių pakeitimų rezultatas užkirstų abejones dėl teisėjų nepriklausomumo bei būtų užkirsta bet kokia galimybė teisėjui, kuris reikš atskirąją nuomonę, būti paveiktam išorės veiksnių ir taip būtų apsaugotas teismo sprendimo priėmimo in camera principas.

Po šių pakeitimų, Konstitucinis Teismas pats atitinkamai pakeistų lokalinį norminį aktą – Konstitucinio Teismo reglamentą. Šalintina ar KTĮ 55 str. 5 d. normos dalis, kuri nustato, kad  „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“. Taip yra dėl kelių priežasčių:

1. Įgyvendinus siūlomus pakeitimus t.y. skelbiant atskirąją nuomonę su baigiamuoju aktu, ši normos dalis netenka prasmės.
2. Dėl šios normos dalies konstitucingumo kyla abejonės, nes KTĮ 57 str. 1 d. nustato, kad:  „Priėmęs nutarimą, Konstitucinis Teismas grįžta į posėdžių salę ir posėdžio pirmininkas paskelbia Teismo nutarimą“. Toks svarbus teisinis reguliavimas kaip nutarimo paskelbimas yra reglamentuojamas įstatymo lygiu. Šalintina 55 str. 5 d. normos dalis „Susipažinimo su teisėjo atskirąja nuomone tvarka nustatoma Konstitucinio Teismo reglamente“ reguliuoja galimybę susipažinti su atskirąja nuomone lokaliniu Konstitucinio Teismo aktu. Manau, kad susipažinimas inter alia atskirosios nuomonės paskelbimo tvarka turi būti reglamentuojama įstatymo lygiu. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą pakeitimą ir termino panaikinimą ši normos dalis netenka savo prasmės t.y. nebeturi tikslo, todėl yra naikintina.

Paskutinis dalykas, kurio siekiama šiais KTĮ 55 str. 5 d. pakeitimais yra teisėjams suteikti galimybę reikšti atskirąją nuomonę ne tik kai jie nesutinka su baigiamuoju aktu, bet kai ir sutinka, tačiau nori patikslinti motyvaciją, ją papildyti savo nuomone ar pan. Toks reguliavimas atitiktų atskirosios nuomonės instituto paskirtį. Tai patvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pavyzdys, kai teisėjai sprendimuose reiškia atskirąsias nuomones ne tik su jais nesutikdami (angl. dissenting opinion), bet ir sutikdami (angl. concurring opinion) su teismo priimtais sprendimais. Šią pataisą teikiu ne šiaip sau, nes problema matoma pažvelgus į paskutiniąją teisėjo E. Šileiko atskirąją nuomonę dėl 2011 m. spalio 25 d. nutarimo „Dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių“. Atskirojoje nuomonėje teisėjas nurodo, jog sutinka su nutarimo rezoliucine dalimi, tačiau nesutinka su motyvacija. Kyla klausimas, ar nesutikimas su motyvacija, pagal dabar galiojantį KTĮ 55 str. 5 d. reguliavimą, nustatantį, jog „Konstitucinio Teismo teisėjas, nesutinkantis su Teismo priimtu aktu <…> turi teisę pareikšti atskirąją nuomonę“ yra tinkamas pagrindas atskirajai nuomonei pareikšti? Jeigu teisėjas sutinka su rezoliucine dalimi, reiškia, kad jis sutinka su teismo priimtu aktu, todėl, atrodo, įstatymas nesuteikia jam teisės pareikšti atskirosios nuomonės. Manau, kad tokia, kaip ši E. Šileikio nuomonė, savo prigimtimi yra nuomonė, kuri sutinka su Teismo priimtu baigiamuoju aktu, o savo nuomonėje jis atskleidžia, jo nuomone, esamus baigiamojo akto motyvacijos trūkumus. Kaip teisingai argumentuoja pats teisėjas savo atskirojoje nuomonėje: „Pripažindamas minėtą nutarimą, įgyvendinu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme (55 str. 5 d.) įtvirtintą teisę pateikti dėl jo atskirąją nuomonę, tuo siekdamas išryškinti nepaprastai reikšmingus, sudėtingus ir iki šiol, mano manymu, aiškaus oficialaus vertinimo nesulaukusius konstitucinius aspektus.<…> Darsyk pažymiu, kad pripažįstu Nutarimą ir savo nuomone siekiu aiškumo bei argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais.“. Taigi teisėjas, būdamas profesionalus konstitucionalistas, atskleidžia atskirosios nuomonės instituto prasmę, kuri yra aiškumo ir argumentuoto diskurso principiniais Konstitucijos aiškinimo ir taikymo klausimais. O tai gali pasireikšti toli gražu ne visada, kai teisėjas nesutinka su baigiamuoju Konstitucinio Teismo aktu, todėl logiška ir tikslinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai Konstitucinio Teismo teisėjai galėtų pareikšti atskirąją nuomone ir tais atvejais, kai sutinka su Teismo baigiamuoju aktu.